Tekstas: Ričardas Černiauskas
Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, rasti mestiniai ragai priklauso juos radusiam asmeniui – juos galima par-sinešti iš miško, tačiau būtina atsakingai elgtis gamtoje ir netrikdyti jos gyventojų ramybės. Ši veikla nėra plačiai reglamentuojama teisės aktais, tačiau kas visada galioja, tai Lankymosi miške taisyklės. Dėl šios priežasties visuomet yra svarbu netrikdyti miško gyventojų ramybės su savo augintiniais bei nevaikyti gy-vūnų dronais ar kitomis transporto priemonėmis. Privalu suprasti, kad pavasaris – tai gyvybės gamtoje at-budimo metas ir žvėrys bei paukščiai jau rūpinasi savo naujos kartos atsiradimu. Anksčiausiai mažų šerniu-kų pėdutes ant sniego esu matęs kovo 6 dieną.
Pažintis su numestų ragų paieška prasidėjo ne taip ir seniai. Vis stebint elnių patinus visus metus ir matant sumedžiotus gražius teisingus trofėjus, iškildavo klausimas: kurgi, gražuoli, Tavo ankstesni ragai guli? Taip ir gimė mintis nenutraukti elnių stebėjimo po sezono, o koncentruoti dėmesį, kur jie lankosi. Toks požiūris neliko be rezultatų.
Prieš keletą metų, vis stebint vieno brandaus elnio patino maitinimosi vietą, vasario pabaigoje jaunikaitis pasirodė be savo grožybių ant galvos. Tuomet ir prasidėjo strategavimas, planavimas ir bandymas kažkiek kukliai prasieiti pasižvalgyti, kur tas grožis nuo galvos atsikabino. Paieškos užtruko laaaabai ilgai, maždaug apie 20 minučių. Vienas ragelis gulėjo lauke, kur gyvūnas maitinosi, antrasis – už poros šimtų metrų, guoly-je prie krūmų. Tiesa, paieška nudžiugino ir dar vienu ragu tame lauke, kurio antrąją pusę pavyko rasti tik kitą dieną, tolėliau laukuose. Pirmosios poros ragų svoriai buvo 3,7 kg ir 3,6 kg, bet tai buvo tikrai brandaus elnio, gražaus storumo ragai.
Po tokių radybų normalu, kad sukilo azartas ragų paieškas tęsti, ypač žinant, kur patinai lankosi, tad tas ragavimo sezonas buvo gan „kuklus“: 37 švieži elnių ragai, 3 senesnio sezono (2 iš jų – pora) ir dar keletas briedžių ragų. Tokio sezono daugiau turbūt nebebus…
Nežinau, ar tas pats visiems ieškotojams, ar čia tik mano toks būdas, tačiau blogiausia būna, kai randi vieną ragą ir tuomet norisi rasti antrąjį suporavimui. Esu daugiau kaip 20 kilometrų išvaikščiojęs ieškodamas, bet antrojo taip ir neradau.
Įdomesnė istorija nutiko šiemet, kuomet jau turint judėjimo apribojimų dėl kojų traumos, noras žvalgytis į gamtą vis tiek neprapuolė. Dėl šios aistros vasario pabaigoje nusprendėme su drauge ir mažuoju Hubertu (7 mėn.) prasivažiuoti ryte pasižvalgyti elnių maitinimosi vietų. Nuojauta šį kartą nenuvylė. Netoli kelio ant lauko gulėjo „ragelis“, kokio bent pagal formą matyti dar nėra tekę. Žinoma, ir vėl įsijungė noras surasti antrąjį. Draugę teko kitą dieną įkalbėti patikrinti miškelio pakraščius, o aš su mažyliu likau mašinoje. Deja, mano „nelaimei“, žiūronai irgi liko mašinoje, o su kūdikiu apsižvalgęs miškelio pakraštyje pastebėjau ant žemės kažkokias įtartinas šakas… Na, ir prasidėjo ėjimas (bėgimas) iš mašinos, o už poros akimirkų antroji vakarykščio rago pusė jau buvo mano rankose.
Tačiau nebūna vien džiaugsmo be galvos skausmo. Ragų ieškojimą galėčiau prilyginti grybų rinkimui – labai smagu rasti, o kas po to? Vis beieškant ir kaupiantis ragų kiekiui iškilo kita dilema: ką su jais daryti? Esu toks žmogus, kad parduoti gaila, o dedant į krūvą taip ir lieka neatskleistas grožis. Pradėjau galvoti, kaip galima būtų gražiau eksponuoti rastas ragų poras, ir gimė mintis ragus dėti ant dirbtinių kaukolių, tik…. beliko jas kažkokiu būdu pasigaminti. Užsienio šalyje pavyko rasti ir nupirkti dirbtinės elnio kaukolės muliažą. Nors jis buvo medinis, tačiau man to užteko, kad pasigaminčiau liejimo formą, ir taip prasidėjo sėkminga dirbtinių kaukolių gamyba.
Dabar jau tikrai žinau, kad trofėjams galima suteikti ir trečiąjį gyvenimą, kad jie puoštų mūsų gyvenamąsias erdves, o toliau tik norisi, kad visi miško gėrybėmis mėgautumės atsakingai, be palaidų šunų, zujančių ke-turračių ar virš žvėrelių pakabintų dronų, ir tikrai gamtoje užteks vietos visiems. O kas norite kaukolių mu-liažų – prašom, kreipkitės, kad ir mesendžeriu: Ričardas Černiauskas. Medžioklei Valio!!!
Naujoji aplinkos viceministrė: “Keisime įstatymą ir turime kitų planų!” Pokalbiai apie medžioklę #94
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
