Kas yra fotografija? Remiantis enciklopedija, tai vaizdų išsaugojimo technologija, taikant mechaninius, cheminius ar skaitmeninius metodus. Žodis „fotografija“ kilęs iš graikų kalbos žodžių, reiškiančių piešimą šviesa (φως – „šviesa“, γραφή – „piešti“). Tai regimos šviesos įrašymas, akimirkos, įspūdžio, emocijos, pastebėjimo pagavimas ir išsaugojimas. Fotografas yra menininkas, sugebantis atlikti šį darbą geriausiai, o medžioklės fotografo nuopelnas dar vertingesnis, nes pagaunamas ne tik emocinis išgyvenimas, bet ir puikus trofėjus.
„Vis dažniau einu medžioti be ginklo. Sumedžioti gyvūną man nėra taip svarbu. Daug svarbiau – pagauti jį nuotraukoje. Daugelį metų fotografuoju gamtą, medžioklę, medžiotojus. Tai ir mano darbas – kuriu knygas apie medžioklę. Pastaraisiais metais supratau, kad savo fotomodelių medžioti nevalia.“
Nuotraukos su trofėjais ir gamtos gynėjų dėmesys
Visai neseniai Kostas grįžo iš Namibijos, kur sumedžiojo porą antilopių. Jo kolegai sekėsi dar geriau – jis sumedžiojo gepardą. Šūvis buvo tolimas ir sudėtingas, bet sėkmė jam nusišypsojo. Pasak Kosto, per metus Namibijoje išduodamos tik kelios licencijos gepardams medžioti.
„Grįžau iš medžioklės Namibijoje. Parengiau nedidelį straipsnį su nuotraukomis vietiniam Plungės laikraščiui. Labai greitai kitos medijos šį mano straipsnį ir nuotraukas pavogė. Nei atsiklausė, nei suderino… Koks čia elgesys? Aišku, pasipylė komentarų jūra, tačiau medžioklė nėra smerktinas dalykas, kurio mes, medžiotojai, turėtume gėdytis! Dėl to aš nieko nė nesakiau šitiems delfiams, kad paėmė straipsnį be leidimo. Medžiotojai turi kalbėti apie viską, kas susiję su medžioklės ūkiu. Nėra ko bijoti – medžioklės oponentų visada buvo ir bus.
Tiesiog dabar dėl visų tų socialinių tinklų jie gali viešai išrėkti savo mintis, ir daugeliui susidaro įspūdis, kad tai visuomenės nuomonė. Taip nėra. Deja, priešininkų gretas daugiausia sudaro žmonės, kurie nesugeba atskirti stirnos nuo elnės. Apie gamtą, mišką, medžioklės ūkį jie ničnieko nežino, bet stengiasi pateikti savo nuomonę kaip vienintelę teisingą. Medžiotojams nėra ko bijoti. Jeigu tyliai sėdėsime kampelyje, bus blogiau. Turime daugiau visuomenei pasakoti, rodyti, aiškinti, ir nuotraukas publikuoti. Aišku, jos turi būti etiškos ir gražios, antraip efektas bus priešingas.
Aišku, ir medžiotojų visuomenė ne vienalytė. Kai kurie žmonės nesupranta, ką reiškia medžioklės etika. Ką dėl to reikėtų daryti? Labai reikšmingą vaidmenį čia turi medžiotojų klubų vadovybė. Negalima į medžioklę ir rezultatą žiūrėti lengvabūdiškai, tarsi tai būtų kasdienis reikalas. Žvėris – gyvas sutvėrimas, o medžiotojas atima jam gyvybę. Už tai sumedžiotas gyvūnas nusipelno pagarbos. Medžiotojas irgi nori pagarbos ir dėmesio už įdėtą darbą ir taiklų šūvį. Pagarbus požiūris į laimikį formuos ir atitinkamą požiūrį į medžiotoją.
Sąžininga medžioklė ir medžiotojo įvaizdis
Laikui bėgant medžioklė labai pasikeitė. Vis geriau tvarkomi miškai ir gerinama medžioklės infrastruktūra. Žmonėms norisi patogumų visose srityse, taigi ir medžioklėje. Kaip medžiotojai dabar daro? Pastato bokštelį, papila pašaro ir laukia, kol gyvūnas pats ateis. Tai ne visai sąžininga. Nebelieka tikro medžioklės skonio. Turi įdėti visas pastangas, pasinaudoti visomis galimybėmis, kad apgautum gyvūną, antraip jis tave pergudraus. Tuo pat metu visi stengiamės, kad gyvūnų būtų kuo daugiau. Visada taip buvo – maitinome, tausojome šernų pateles, kad Lietuvoje būtų daugiau šernų. Kai populiacija padidėja, kyla problemų su vietos gyventojais. Nori nenori, tenka medžioti daugiau. Tai neišvengiama, niekas neneigia, tačiau medžiotojai turėtų išlaikyti ir kitokius įgūdžius. Ir ne tik todėl, kad šernų sumažėjo. Dabar išeina, kad dauguma medžiotojų kitaip negu iš bokštelio prie šėryklos medžioti visai nemoka. Reikia, kad žmogus ir gyvūnas būtų vienodose pozicijose, tada nugalės sumanesnis.
Manau, kad medžiotojai turėtų daugiau kalbėti su vietos gyventojais. Septyniolika metų buvau „Kontaučių“ medžiotojų klubo pirmininkas. Visada dalyvaujame įvairiose miesto šventėse, užkuriame laužą ir vaišiname svečius rūkyta šerniena. Taip užmezgami ryšiais tarp medžiotojų ir vietos gyventojų, nors kaimo žmonės niekada ir nebuvo prieš medžioklę. Gyvūnų teisių gynėjai yra tik miestiečiai, kurie apie gyvūnus ir mišką beveik nieko nežino.
Medžiotojo įvaizdis ir medžioklės prestižas yra labai komplikuota tema. Didžiąja dalimi patys medžiotojai kalti dėl dabartinio visuomenės požiūrio. Vis dėlto ne visi laikosi atsakingo ir pagarbaus požiūrio į gamtą. Kai kurių manymu, kadangi turiu ginklą, vadinasi, viskas leidžiama. Ir brakonierystė kelia labai neigiamą rezonansą. Savo būrelio plotus visada atidžiai stebėjome. Vis dėlto šiais laikais su visais tais apribojimais ne tik medžioti, bet ir brakonierių sulaikyti neįmanoma. Atimti iš sulaikyto brakonieriaus ginklo negalima. Savivalė! Tai netgi pavojinga – pakliūsi į rimtas bėdas. Ginklus atims, pradės tyrimą… Kada vėl galėsi medžioti, nežinia. O tas, kuris tavo plotuose naktį šmirinėjo, ramiai gyvens toliau.
Sulaikyti brakonierių ir užkirsti jam kelią automobiliais negalima. Teisių pažeidimas, taip pat ir nemalonumai. Kam to reikia? Niekam. Ypač sunku susitvarkyti su vietos brakonieriais, kurie gerai žino apylinkę, kur paslėpti ginklą ir kaip pabėgti nuo persekiotojų. Dar viena esminė problema – aukšto rango medžiotojų nebaudžiamumas. Kurį laiką viskas ramu, bet staiga ką nors pagauna ir tada prasideda! Visos medijos rašo, visi aptarinėja, komentuoja. Tai neskatina teigiamo požiūrio. „Tarnautojai“ ilgainiui kaltinimų atsikrato, o visas nešvarus vanduo nubėga ant paprasto medžiotojo. Manau, todėl visuomenė ir susidaro tokią neigiamą nuomonę apie medžiotojus ir medžioklę.
Fotografas medžioklėje
Man brangiausios senų laikų medžioklių nuotraukos, o medžioju nuo 1973 metų, tad maniškis archyvas sunkiai nusakomas. Per tiek laiko pasikeitė apranga, atributika, ginklai, medžioklės tradicijos, o tai negali nedominti medžiotojų, ypač jaunų.
Ką aš tais senais laikais, tapdamas Lietuvos fotomenininkų sąjungos (tada draugijos) nariu, įsikaliau į galvą – medžioklės nuotraukos privalo būti estetiškos. Būtina vengti kraujo, fotografuojantis prie laimikių nevalia ant žvėries užkelti kojos, jo apžergti ar daryti ko nors panašaus, rodant, jog esi nugalėtojas. Ypač šiandien – kai žmogus neabejotinai galingesnis už žvėrį. Nederėtų fotografuoti žvėries diriant jo kailį, nebent to reikia kokiais moksliniais tikslais.
Kažką panašaus esu jau rašęs spaudoje. Tačiau dabar, kai vos ne kiekvienas turi išmanųjį telefoną, filmuoja ir fotografuoja, patariu medžioklę rodyti kuo estetiškiau.
Nesu buvęs medžioklėje be fotoaparato. Jis dažniausiai kybo ant kaklo per medžioklę su varovais ar bent jau yra mašinoje, tad prireikus atsinešu.
Neretai padarau puikių, retų, per liniją bėgančių žvėrių nuotraukų – į kuriuos tą dieną nevalia kelti šautuvo arba kurie per toli šūviui, arba jei tiesiog nutariau žvėriui neatimti gyvybės.
Na, taip, telefonu dabar daugelis fotografuoja, bet jei rimtai užsiimi fotografija medžioklėje, patartina naudotis ne telefonu, o fotoaparatu su 150–200 mm teleobjektyvu – bus galima arčiau pritraukti žvėris. Didesnio židinio nuotolio objektyvas nelabai netinka, nes jam jau būtinai reikės stovo, žvėrys bus išsilieję. Tas pats medžioklėse tykant, sėlinant.
Lietuvoje yra daugybė medžiotojų, darančių puikiausias žvėrių, medžioklės scenų nuotraukas, o kai kurie net padėjo šautuvą ir ėmėsi tik gamtos fotografijos. Čia neabejotinai kiekvieno reikalas. Tik tai man atrodo it nukrypimas, nes medžioklė – pirmas amatas žemėje, kuris nesibaigs niekada. Kodėl? Čia ilga diskusija, apie tai kalbu savo knygoje Pabaigos niekada nebus.
Antrasis pasaulinis karas
Gimiau 1944 metais Babrungo kaime, netoli Plungės. Gimiau namuose, tuo metu ligoninė nebuvo prieinama. Mane priėmė pribuvėja, kaip senais laikais. Po karo tėvas buvo ištremtas, nors iš pradžių pateko į lagerį. Paskui jį perkėlė į stovyklas, kur jis Lenos upėje žvejojo, o vėliau tapo medžiotoju ir paskutinius trejus tremties metus gaudė sabalus. Sibire tėvas turėjo ginklą ir niekas dėl to nesijaudino. Iš Sibiro ištrūkti neįmanoma – kur tu bėgsi? Kam tuo ginklu grasinsi? Tėtis iš tremties grįžo 1962 metais.
Labai rimtų dalykų nutiko. Kai tėvą ištrėmė, buvo sunku. Blogiausia buvo tai, kad niekuo negalėjai pasitikėti. Ateina žmogus ir nežinai, kas jis iš tiesų yra, kaip su juo kalbėti, ką sakyti ir ko ne. Mama nusprendė mane išsivežti. Kad apsaugotų nuo galimos nelaimės, ji nuvežė mane į tolimą kaimą, valdomą miško brolių. Porą metų gyvenau tave kaime, o mama persikėlė į Plungę. Įdomu, kad būdamas tremtyje tėtis galėjo atsiųsti pinigų, kurių užsidirbdavo medžiodamas sabalus. (Šiuo metu kuriama Lietuvos šimtmečiui skirta knyga apie medžiotojus, ir vienas jos herojų – Egidijus Pipynė, iš kurio neseniai ėmėme interviu.Jis Sibire 30 metų dirbo medžiotoju, paskui grįžo į Lietuvą, o išėjęs į pensiją vėl grįžo į Sibirą medžioti sabalų – aut. past.)
Grįžęs iš tremties tėvas nemedžiojo. Turiu nuotrauką su juo, kur jam už nugaros, ant sienos, matyti ginklas, bet medžioti jis negalėjo. Sibire tu niekur nepabėgsi, o grįžusiems iš tremties Lietuvoje neleista laikyti ginklo. Tėtis čia nemedžiojo, pradžioje net registracijos neturėjo. Ką čia bepasakysi. Taip gali įklimpti į politinius pokalbius…
Tėčiui grįžus gyvenome prisitaikydami prie tarybinių realijų. Mane iškvietė į armiją. Pradėjau Zagorsko seržantų mokykloje, paskui buvau išsiųstas į Gorkio, šiais laikais – Nižnij Novgorodo sritį. Tarnavau aviacijos pajėgų dalinyje. Ne, merginos gali nesidžiaugti, nebuvau pilotas, buvau lokatorininkas (juokiasi).
Tarnavau ilgiau nei trejus metus. Dėl to kaltas vienas nutikimas, apie kurį jau galima pasakoti. Vienas karys pavogė karabiną, nusinešė į mišką ir paslėpė. Kai jis buvo rastas, jau buvo prasidėjusi žiema, viskas užsnigę. Per spalio šventę pirmiesiems atleistiems kariams buvo numatyta vykti namo, bet dėl šio incidento dembelis užsitęsė. Specialaus dalinio karininkai išsiaiškino, kas iš tiesų įvyko, ir ginklą rado, tad galų gale aš ir mano tarnybos draugai namo išvažiavome tik sausio pradžioje.
Nuo penktos klasės
Kartu su pora draugų laukuose rinkdavome metalą, palėpėse – makulatūrą. Viską priduodavome, o gautus pinigus taupėme pirmam fotoaparatui Liubitel. Paskui buvo Smena, plataus kampo Saliut, vėliau Nikon ir kiti. Mokykloje fotografavome įvairiuose renginiuose, leidome sienos laikraštį. Vis dar turiu išsaugojęs to meto nuotraukų. Dabar daug paprasčiau: jei pinigų užtenka, fotografo galimybės neribotos.
Prisimenant ankstesnių metų fotomeno technologijas, kyla klausimas – kas ryškino juosteles ir darė fotografijas?
Pats viską dariau! Namuose buvo raudonasis kambarys, turėjau savo laboratoriją. Chemikalai ir aparatūra išliko – galėčiau kad ir dabar imtis darbo. Saugau viską kaip relikviją. Dabar tiek daug modernių galimybių! Reikia eiti kartu su laiku.
Kelias į fotomeną ir žurnalistiką
Grįžęs iš armijos pradėjau dirbti tekintoju, mokytis. Tiesa, neakivaizdinės studijos Fizkultūros institute taip ir liko nebaigtos. Planavau pereiti mokytis žurnalistikos, bet mintis kažkaip praėjo. Kadaise užsiėmiau įvairiomis sporto šakomis, bet rimtai nė viena: žaidžiau krepšinį, rankinį ir ledo ritulį. Buvau distancinio slidinėjimo sporto meistro kandidatas. Ilgus metus vadovavau Plungės rajono sporto draugijai Nemunas.
Remonto mechaninėje gamykloje ir Rietavo miškų urėdijoje dirbau viešųjų ryšių specialistu – buvau atsakingas už ryšius su spauda. Vėliau rimtai užsiėmiau fotomenu. Tai tapo mano profesija – dirbau įvairiuose renginiuose, vestuvėse ir jubiliejuose. Dar po kelerių metų tapau vietos laikraščio Plungė korespondentu. Šiuo metu laikraštyje kartą per mėnesį kuriu specialią rubriką Gamta.Medžioklė, Žūklė. Bėgant metams susikaupė labai daug fotomedžiagos ir įvairių straipsnių, tada ir kilo mintis leisti knygą.
Knygos
Neseniai ėmiau skaičiuoti: esu parašęs šešiolika knygų apie medžioklę, kelias apie gyvenamąją vietą. Esu atlikęs specialių užsakymų – rengiau leidinius apie medžioklės būrelių istoriją ir svarbius Lietuvos medžioklės bendruomenės asmenis. Pirmą knygą išleidau 1998 metais. Daugelį metų dirbau korespondentu įvairiuose leidiniuose, nuo 1978 metų esu Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, turėjau daugybę parodų. Net negaliu pasakyti, kiek tiksliai dalyvavau ir pats surengiau asmeninių parodų.
Kostas gavęs įvairių apdovanojimų, svarbiausias – antroji premija Šostkoje (Ukraina) 1982 m. vykusiame tarptautiniame Svema – Orvo konkurse, kuriame dalyvavo 12 valstybių fotografai ir buvo pateikta per 11 000 nuotraukų. Konkurse dalyvavęs Kosto vadovaujamas Plungės fotografų klubas Žemaitija užėmė pirmąją vietą. 2005 metais Lietuvos kultūros ministro sprendimu Kostui suteiktas meno kūrėjo statusas. Tarp kitko, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija jam suteikė Garbės medžiotojo vardą.
Kostas išleido daug knygų ir fotoalbumų medžioklės tematika:
Kilkit, vyrai, šaukia ragas
Medžioklė – taurumo mokykla
Lai dega medžioklės laužas
Mažeikių medžiotojai ir žvejai
Medžioklės ir žūklės safaris
Medžiotojų humoras
Viskas apie medžiotojus ir žvejus
15 metų medžioklės rago pakviesti
Antras žvėrių gyvenimas (apie prezidento Algirdo Brazausko medžiokles ir trofėjų kolekciją)
Moteris ir šautuvas
Pabaigos niekada nebus
Mažeikių medžiotojai ir žvejai
50 metų žvėrių takais
Fazanų medžioklė Gediminui Kiesui atminti
Užmaurojo girioj elnias
Sumedžiok vilką
A. Brazauskas – medžiotojas numeris vienas
„Labai didžiuojuosi, kad prezidentas būtent man patikėjo parašyti jo medžioklės biografiją, knygoje pateikti jo trofėjus. Pažinojau šį žmogų, kartu su juo esu medžiojęs. Ką galiu pasakyti? Jis neskirstė žmonių pagal profesiją ar pajamas. Su šaltkalviu ar ministru jis kalbėjo vienodai, nė vieno neišskyrė. Ginklo jam irgi niekas nenešiojo. Medžiotojai visi lygūs. Kiekvienas turi mokėti pats rasti laimikį, žinoti, kaip jį sumedžioti, kaip elgtis. A. Brazauskas viską mokėjo ir darydavo pats. Jis buvo medžiotojas numeris vienas!“
Kostas išleido fotografijų albumą apie savo gimtąjį miestą Plungė ir gausiai iliustruotą knygą Plungė ir plungiškiai.
Visas K. Slivskio knygas, neskaitant pirmos, išleido Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė.
Dabar Kostas yra laisvai samdomas autorius. Plungėje yra fotomenininkų klubas „Žybt“, kur fotografai susitinka kartą per mėnesį ir dalinasi patirtimi, rengia įvairias parodas ir mokymus.
Darbas – sunkus ir atsakingas
„Išleidus kiekvieną naują knygą vyksta paroda ar koks specialus renginys, kuriame pasakoju apie leidinį ir jo kūrimą. Mano knygos gimsta labai sunkiai, kiekvienai reikia daug laiko ir išteklių. Tai ne romanas, kurį galima prisėdus parašyti per vieną fantazijos skrydį. Reikia išvažinėti visą Lietuvą, pakalbėti su kiekvienu žmogumi, apie kurį rašai. Užtat kiek daug įspūdžių, naujų draugų, kelionių ir galimybių! Kiekvieną kartą tai atskiras nuotykis.
Didelė ir atsakomybė už turinį bei pačią idėją. Esu tikras, kad viena naujausių knygų Sumedžiok vilką teigiamai paveikė valdžios įstaigų požiūrį į vilkų medžioklės ribojimą. Manau, kad šioje knygoje esanti informacija ir patirtis buvo vienas iš stimulų pernai nustatyti didesnį vilkų sumedžiojimo limitą.
Lietuvoje vilkų populiacija didelė. Štai visus ankstesnius metus suteikti leidimai būdavo sunaudojami vos per pirmą mėnesį. Dabar pirmi metai, kai vilkų limito sunaudojimo laikotarpis sutapo su sezono trukme. Taip pat užfiksuota atvejų, kai vilką nutrenkia automobilis, o tai irgi rodo populiacijos perteklių.
Kalbėjau su daugeliu gyvulių augintojų, nukentėjusių nuo plėšrūnų puolimų. Rekordas – 72 papjautos avys. Vien tai rodo vilkų pagausėjimą. Tarybiniais laikais vilkus buvo galima medžioti ištisus metus ir jie niekur nedingo. Jeigu dabar staiga būtų atšauktas tausojimo sezonas, galbūt per dešimt metų ir pavyktų sumažinti jų skaičių iki oficialiai skelbiamo populiacijos dydžio – 300 individų. Dabar jų daug daugiau. Vilką sumedžioti nėra taip paprasta – pats esu sumedžiojęs tik du.
46 metų stažas
Medžiotoju tapau 1973 metais. Visą gyvenimą medžiojau savo rajone, prie Kantaučių. Į medžioklę mane įtraukė Benas Čiutys – draugas, su kuriuo kartu sportuodavome. Daug gera esame nuveikę. 2014 metais paminėjome 50-ąjį būrelio jubiliejų. Ta proga sukūriau knygą apie Kantaučių medžiotojų klubą. Buvo didelė trofėjų ir fotografijų paroda kultūros namų salėje. Dabar Benui jau 83-eji, bet jis vis dar medžioja. Labai rimtas medžiotojas!
Anksčiau viskas buvo kitaip nei dabar, medžioklės ūkyje irgi. Tada nebuvo tokių bokštelių kaip dabar: įlipi į medį, aplaužai šakas ir sėdi kaip volungė. Taigi, kartą nuėjome į medžioklę ir abu su Benu įsitaisėme kiekvienas savo medyje, netoli vienas kito. Laukėme stirnino. Šis išėjo į nedidelę proskyną. Aš užsisvajojau žiūrėdamas į šį gražuolį ir net nepagalvojau, kad Benas šaus. O šis kad driokstelėjo iš savo ginklo! Mažai trūko, kad būčiau nukritęs aukštyn kojomis iš medžio. Paskui Benas man šio stirnino ragus padovanojo. Daug metų praėjo, tris kartus Afrikoje medžiojau, trofėjų tiek daug, bet šie rageliai man patys vertingiausi.
Bebrų medžioklė tinklu
Medžiojant beveik pusę šimtmečio, susikaupė didžiulė patirtis. Ir apie bebrų medžioklę galiu šį tą papasakoti. Istorijų, minčių ir nuotraukų tiek daug, kad išėjo visa knyga apie šią specifinę medžioklę. Pats daugelį metų entuziastingai medžioju bebrus, ir tai visai nelengva. Pabandyk pagauti bebrą ežere ar upėje! Reikia vaizduotės, kantrybės ir sumanumo. Labai įdomi medžioklė su tinklu! Reikia specialaus tinklo. Aukštis – pusantro metro. Kai bebras išsigąsta, jis plaukia giliau, todėl tinklas neturi būti labai aukštas. Ties viduriu tinklas storesnis, akies dydis tik 60 milimetrų. Pagrindinio tinklo kraštuose akis didesnė – apie 200 milimetrų.
Plaukdamas bebras pakliūva į storąjį tinklą. Iš susijaudinimo jis ieško, kaip pabėgti, susipainioja ir bando ištrūkti, vis labiau įsipindamas į tinklą. Tokio tinklo ilgis – apie 30 metrų. Jeigu reikia ilgesnio, sujungiami du. Jeigu bebrų namelis yra ežero krante, tinklas dedamas priešais, bet ne per arti. Vienas medžiotojas sėdi valtyje prie tinklo, kitas su šuniu bando bebrą išvaryti. Ar į tinklą kas nors įbėgo, iš karto galima pasakyti pagal vandens judėjimą ir burbulus. Jeigu bebras medžiojamas upėje, tinklas dedamas 30 laipsnių kampu kranto atžvilgiu, pasroviui, nes sprunkantis bebras greičiausiai plauks kartu su upės tėkme. Tokios medžioklės užuomazgų reikėtų ieškoti pas žvejus. Į didelius žvejybinius tinklus neretai įsipainioja ir graužikai, tad medžiotojai nusprendė šį būdą perimti.
Seni geri laikai ir dabartiniai ribojimai
Medžioklės srityje įvesta labai daug įvairių apribojimų. Pavyzdžiui, mangutų medžioklė. Tai invazinė rūšis, jie nešioja įvairias ligas, beje, ne tik niežus. Kodėl jų negalima medžioti su žibintu? Tik šernus leidžiama medžioti su šviesos šaltiniu, o mangutų ne. Be to, jie yra naktiniai gyvūnai ir dieną sumedžioti mangutą pavyksta labai retai. Tiek daug apribojimų, kad medžioklė tampa vis neįdomesnė. Visuose tuose įstatymuose ir taisyklėse nelengva orientuotis, todėl ir sunku daug ką suderinti su kitomis ūkio sferomis.
Aišku, priežastys suprantamos – kontrolė ir saugumas. Pavyzdžiui, alkoholio vartojimas. Medžioju nuo 1973 metų – visada į medžioklę imdavo ko nors „dūšiai sušildyti“. Ir po medžioklės, sėkmingos ar ne, šiek tiek išgerdavo, ir niekas dėl to nenusišovė. Ir nebuvo tų nelaimingų nutikimų! Medžiotojai yra labai atidūs ir organizuoti žmonės. Gyvenime yra ir kitų, pavojingesnių sferų nei medžioklė, pavyzdžiui, kelių eismas, kur žūsta daug daugiau žmonių.
Patiems vadovauti ūkiui
Niekur nepasislėpsi nuo visų naujovių. Vis tiek karabinai, termovizoriai ir kita technika atėjo į mūsų gyvenimą. Svarbiausia žinoti, kiek ir kokių gyvūnų galima sumedžioti. Tai ūkis – jeigu išmedžiosi visus šernus, jų nebebus. Kiekvienas medžiotojas nori, kad gyvūnų būtų kuo daugiau. Medžiotojams turėtų būti leidžiama patiems nusistatyti medžiojimo limitus ir vadovauti medžioklės ūkiui savo plotuose. Būtent medžiotojai padeda gyvūnams žiemą, skaičiuoja juos ir rūpinasi, kad būtų išvengta žalos, todėl jie turėtų patys ir spręsti dėl populiacijų kontrolės.
Manau, sprendimas atšaukti dirželių naudojimą ir kiekvienai rūšiai nustatyti sumedžiojimo limitą yra didelis pasitikėjimas medžiotojais. Prisimenu, kad prieš patvirtinant šį įsakymą net patys medžiotojai abejojo, ar jis veiks, ar dabar bus medžiojama be apribojimų ir ar neva jau šio sezono pradžioje neliks medžiojamųjų gyvūnų. Ar taip ir yra? Ne. Visi būreliai puikiai susitvarkė ir limitai nebuvo viršyti. Medžiotojai patys galvoja, kiek medžioti, ar tausoti pateles, ar sumažinti gyvūnų skaičių savo teritorijoje. Ir taip dažnai minimi „mėsininkai“ neturi tokio žodžio kaip anksčiau, jų pačių irgi tiek daug nebėra.
Viskas, kas daroma dėl medžioklės kultūros – parodos, knygos, tradicijų puoselėjimas, medžiotojų ir visuomenės švietimas, duoda rezultatą. Kitas reikalas – jaunimas. Jie žinių ir tokios pagarbos gyvūnui dar neturi, bet azartas didelis. Išbėga stirna, jis šauna dešimt kartų, sužeidžia ją, paskui paleidžia šunį, tas gyvūną drasko… Siaubinga! Apie tokį požiūrį reikia kalbėti kuo daugiau.
Medžioklė irgi yra ūkio šaka. Kuo skiriasi ūkininkas, auginantis kiaules, nuo medžiotojo, kuris rūpinasi elnių, briedžių, stirnų ir šernų populiacijomis? Tik tuo, kad vieno kaimenė gyvena fermoje, o kito – miške. Medžiotojai irgi moka už plotus, už medžioklės išteklių naudojimą, investuoja savo lėšas į ūkį. Kiek parduotuvių, kiek žmonių dirba šioje šakoje? Visi moka mokesčius! Taigi medžiotojai patys turėtų nustatyti populiacijų dydį savo plotuose ir kontroliuoti savo ūkį.
Medžioklė – komercija
Visur medžioklė tampa komercija. Afrikoje plotai sutvarkyti, aptverti. Aptvarai neaukšti – visos antilopės gali peršokti, o maži gyvūnėliai laisvai pralenda. Teritorijos prižiūrimos, tai – paslauga. O Rusijoje? Irgi yra komercinė medžioklė, pavyzdžiui, Kamčiatkoje. Pažiūrėjęs į kitas pasaulio šalis gali suprasti, kokia ateitis mūsų laukia. Ir tai nėra blogai, nes pinigai šildo vietos ekonomiką. Medžioklės priešininkai labai dažnai savo akcijoms ir protestams naudoja nuotraukas būtent iš medžioklių Afrikoje. Bet jie nesupranta, kad šiose šalyse lieka ne tik medžiotojų sumokėti pinigai, bet ir sumedžioto gyvūno mėsa – ji atitenka vietiniams. Per valandą jie mikliai padalija ir išvežioja ne tik antilopes, bet ir žirafas, dramblius. Ar tai blogai? Ne. Bet medžioklės oponentai to nesupranta.
Neskaitant Afrikos…
Juodajame žemyne buvau kelis kartus. Buvau meškų medžioklėje Karelijoje. Dabar suprantu, kad viskas buvo suorganizuota labai paviršutiniškai ir galėjo liūdnai baigtis. Mešką radome, draugas šovė ir gyvūną sužeidė. Tą dieną medžioklę baigėme, o kitą ėjome sužeistos meškos ieškoti. Gerai, kad neradome. Ir Lietuvoje dar yra ką medžioti ir ką pamatyti.
Afrikoje sumedžiojau dvi kudu – vieną trofėjų padovanojau draugui, dar oriksą, šokliąją gazelę ir karpuotį. Iš principo viskas priklauso nuo pinigų – jeigu jų turi, gali keliauti. Namuose turiu nemažą trofėjų kambarį: briedžio ragai su aštuoniomis šakomis vienoje ir devyniomis kitoje, keletas rimtų šernų ilčių. Didžiausios – 25 centimetrų ilgio. Dar turiu du vilkus. Nesu trofėjų kaupikas, bet gyvenime esu medžiojęs labai daug. Didelę dalį trofėjų išdovanojau.
Dėl knygų medžioklė man tapo darbu. Visada nešuosi bent vieną fotoaparatą. Dažnai padaryti gražią ir vertingą nuotrauką yra daug svarbiau nei pats laimikis. Galimybė stebėti gamtos gyvenimą ir gyvūnus yra svarbiausia, ką gauni iš medžioklės. Jeigu mano gyvenime neliktų medžioklės, labai daug netekčiau.
Aktualu. Naktiniai taikikliai pagaliau bus leidžiami medžiotojams? Aiškina Gytis Misiukevičius
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
