Yra įvairių vilkų medžioklės būdų. Žiemą pamėgta, bet daug darbo reikalaujanti medžioklė – su vėliavėlėmis (ji buvo labai populiari tarybiniais laikais). Vilkai gana dažnai medžiojami medžioklėje tykant, taip pat jų gali neplanuotai pasirodyti per varymą. Rusijoje labai populiari vilkų medžioklė su sniego motociklais, kai vilkai sekami pagal pėdsakus ir paskui sumedžiojami. Ar tai etiška ir estetiška, tesprendžia kiekvienas sau.
Seniau vilkai per pilnatį buvo medžiojami iš rogių, viliojant žviegiančiu paršiuku. Literatūroje minima, kad paršiukas, surištas maiše, laikomas rogėse ir kartkartėmis jam įgnybiama į ausį, kad suviliotų vilkus. Anksčiau vilkai buvo medžiojami specialiais narvais, ir vilkduobės nėra joks pramanas, o realus vilkų medžioklės būdas. Vis dėlto geriausių rezultatų (jeigu viskas vyksta pagal planą) pasiekiama vilkus viliojant staugimu. Ne tik vasarą, bet ir rudenį bei žiemą. Žinoma, viskas priklauso nuo vilkų medžioklės sezono, prie kurio sąlygų žmogus turi prisitaikyti.
Vilkų medžioklė viliojant staugimu prilygsta sudėtingam matematikos uždaviniui. Tai nėra beprasmiškas vaikščiojimas po mišką, staugiant į visas puses. Kad šis medžioklės būdas būtų rezultatyvus, reikia strategijos, darnaus ir tikslingo medžiotojų veikimo, kad tada, kai medžioklė bus leidžiama, būtų galima panaudoti šį labai įdomų medžioklės būdą. Vis dėlto prieš imantis šio viliojimo reikėtų atsižvelgti į keletą labai svarių aspektų.
Visų pirma, staugti reikia mokėti, geriausia, jei medžiotojas turi muzikinę klausą, kad galėtų pamėgdžioti vilkų balsą, tačiau pasitreniruoti tikrai nepakenks. Daugiausia į šią medžioklę kviečiami vietos ekspertai, išmokę viliojimo staugiant. Antra, vasarą radus vilkų guolį galima pasitreniruoti ir sušaukti vilkų būrį, netgi juos pamatyti.
Rasti guolį
Kiekviena vilkų pora, auginanti jauniklius, užima tam tikrą teritoriją, į kurią kitų vilkų neleidžia. Šios teritorijos spindulys – apie 8 kilometrus. Vilkų guolio buvimą medžioklės plote rodo daugybė ženklų, bet paprastai tai būna tokios vietos:
1. Kur vilkai gyveno praeitais metais, taip pat kur dažnai pastebima vilkų ir jų pėdsakų.
2. Kur keletą praeitų metų pastebėta vilkiukų – jeigu jaučiasi netrikdomi, vilkai guolį įsirengia toje pačioje vietoje.
3. Kur keletą praeitų metų rugpjūtį ir rugsėjį auštant girdėta staugiant vilkus, nes tokiu metu staugiančių vilkų galima išgirsti dažnai. Kol suaugę vilkai traukia savo giesmę, mažieji bando jiems pritarti, bet vietoj staugimo mažiesiems tepavyksta loti ir šaižiai kiauksėti.
4. Vietose, kur vilkai užpuolė ganomas bandas, bet retai arčiau nei 5–7 km nuo šių vietų, nes kol vilkiukai maži, suaugę vilkai vengs tokių šunybių, kad nekiltų grėsmės jų guoliui.
5. Kur kovo pabaigoje paskutiniame sniege dar randama vilkų pėdsakų.
6. Kur vilkų staugimas girdimas balandį ir gegužę, kai gimsta mažyliai.
Vietose, kur yra vilkų buvimo pėdsakų, guolį galima rasti taip:
1. Ištiriant tą medžioklės plotą, iš kurio išeina vilkų pėdsakai.
2. Ištiriant tas vietas, kur vietos gyventojai ar patys medžiotojai girdėjo vilkų staugimą.
3. Rytais ir vakarais klausantis, ar staugia vilkai. Pagal vilkiukų amsėjimą galima tiksliai nustatyti, kur yra guolis.
4. Pagal taką, išmintą vilkų, einančių iš guolio prie vandens atsigerti. Guolis paprastai nebūna toliau kaip 500 metrų nuo vandens telkinio.
Tai, kad netoliese yra guolis, rodo išmėtyti kaulai ir gyvūnų plaukai, vilkų išmatos ir specifiniai kvapai. Pastebėta, kad virš guolio skraido varnos ir šarkos, tikėdamosi pasivaišinti vilkų valgio likučiais.
Viliojimo staugimu menas
Vilkų medžioklės sezonas Lietuvoje prasideda spalio 15 dieną, kai patvirtinamas jų medžioklės limitas. Liepa ir rugpjūtis yra geriausias laikas vilioti vilkus netoli jų guolio, nes paskui vilkai su mažyliais pradeda klaidžioti aplink, darydami net iki 40 km pločio lankus, į tą pačią vietą grįždami tik po poros dienų, bet šiuo metu vilkus medžioti draudžiama. Taigi gali pasitaikyti, kad vieną naktį vilkai konkrečioje vietoje sutinkami, bet kitą dieną jie jau nuėję toliau. Per medžioklės sezoną galima staugti siekiant nustatyti, ar vilkai yra netoliese, taip pat norint juos privilioti. Jeigu vilkas netoli, po kurio laiko jis būtinai ateis pasižiūrėti, kokio įsiveržėlio čia būta. Tai veikia ir rudenį, ir žiemą, kai guolio buvimo vieta nebe tokia svarbi.
Medžioklės sezonu staugimo užduotis yra pasiekti, kad vilkas atsakytų į žmogaus balsą. Jeigu ryte ar vakare pavyksta išgirsti staugiant vilkus ar kiauksint vilkiukus (jų balsas garsus), galima nustatyti jų buvimo vietą. Vilkiukai paprastai staugia arti savo guolio, toli nuo jo dar neina.
Vakare pradėjus staugti, svarbu suprasti, kur yra guolis. Šis būdas vasarą gali gerai praversti stebint. Vilkų balsą galima girdėti net iki 2 kilometrų atstumu, todėl guolio vietą pagal balsą galima nustatyti tik apytikriai. Paprastai tyrinėjant žemėlapį, lyginant pastebėjimus ir tai, kur girdėta balsų, galima nustatyti guolio buvimo vietą. Prieš naktį, kai senieji vilkai vyksta medžioti, jie savo nakties išvykas gali pradėti susistaugdami. Išgirdęs vilkų balsus kiekvienas medžiotojas bando nustatyti, iš kur jie kyla. Geriausia kryptį nustatyti kompasu. Apibendrinus visus pastebėjimus, galima gana tiksliai nustatyti guolio buvimo vietą.
Jeigu vilkai patys nepradeda staugti, tai vienas medžiotojų, įvaldęs staugimo meną, gali pradėti savo giesmę. Jeigu vilkai neatsako po 3–5 minučių, dar reikėtų šiek tiek pastaugti, šį kartą garsiau, o kitą staugimą jau pradėti visu balsu. Jeigu po 3–4 bandymų vilkai neatsako, reikėtų vykti į kitą vietą ir iš ten bandyti iškviesti vilkus susigiedoti.
Vilkų balsai skirtingi. Patino balsas šiurkštus, žemas, pabrėžiamas garsas „o“, vilkės balsas labiau rėžiantis, aukštesnės tonacijos, pabrėžiamas garsas „u“. Vilkas gali staugti iki 15 minučių, paskui daro pertrauką.
Paprastai savo giesmę pirmasis pradeda patinas, jam atsako vilkė, o tada prie abiejų senųjų vilkų prisijungia jaunikliai, taip pat netoliese esantys pernykščiai vilkiokai. Miške nuskambėjus vilkų staugsmui, suveikia žmogaus pasąmonėje giliai įaugusi vilkų baimė, nes kai tamsoje pirmą kartą išgirsti vilką, tiesiogine prasme piestu atsistoja visas kailis.
Medžiotojas, mėgdžiojantis vilkų balsą, savo staugimą turėtų pradėti kaip vilkų patinas, tokiu būdu sukeldamas guolio šeimininko įtarimus ir paskatindamas jį prašalaičiui atsakyti. Į patelės balsą ugningiau atsako mažieji vilkiukai ir vienmečiai vilkai. Vilkiukai į senųjų vilkų balsus atsako laukdami, kada jiems atneš ką nors gardaus vakarienei ar pusryčiams.
Vis dėlto viskas su saiku – viliojant tikrai nereikėtų persistengti, nes vilkams tai gali pasirodyti įtartina. Patyrę medžiotojai nurodo, kad kiekvienas vilkas turi savo balsą, kiekvienas staugia kitaip. Kai kurie vilkai turi gražius, operos dainininkų vertus balsus, kai kurie kaukia gana bjauriai.
Anot žinovų, iš esmės išmokti staugti kaip vilkui visai nesunku, tik reikia pamiršti gėdos jausmą. Reikia pasiklausyti vilko ar savo kolegos staugimo, o paskui pabandyti pačiam.
Vilkų medžioklė
Vos išgirdęs vilko staugimą, medžiotojas užfiksuoja jo buvimo vietą ir pasitraukia šalin. Anksti ryte reikia bandyti miško plotą apsupti, išstatyti medžiotojus į pereinamąsias vietas. Tai galima daryti ir vakare, nes naktį vilkai gali išeiti. Geriau tai daryti, kai yra sniego ir mėnulio pilnatis. Apsupdami miško plotą medžiotojai turi būti labai atidūs, nes pastebėję žmonių pėdsakus vilkai savo jauniklius nuneš šalin. Medžiotojai turi stengtis atsistoti taip, kad vėjas nuo jų nepūstų į kvartalą, nes tai leistų vilkams lengvai pabėgti. Tokioje medžioklėje labai praverčia medžioklės bokšteliai, leidžiantys geriau matyti aplinką ir užtikrintai iššauti.
Pastebėta, kad apsuptą plotą pirmoji bandys palikti vilkė viena pati. Vilkės yra itin atsargios, nes jų užduotis – išgyventi. Vilkai gali labai sėkmingai išvengti medžiotojų. Suaugę vilkai iš tiesų nėra tokie uolūs, kai reikia gelbėti jaunąją kartą, nes suaugęs vilkas gamtai palikuonių kūrimo atžvilgiu daug vertingesnis nei nesuaugęs vilkiukas, kurio gyvybei dar gresia daug ir įvairių pavojų. Rusijoje vilkų medžioklėje, taip pat ir viliojant, naudojami šunys. Toks medžioklės būdas Baltijos šalyse beveik nepraktikuojamas, nes retas šuo bus pasirengęs pulti vilką, nors medžioklėje su varovais būna, kad skalikas balsu nuseka šviežiais vilko pėdsakais. Štai mažą vilkiuką šuo gali rasti be didelio vargo, aploti jį ar sulaikyti.
Vis dėlto kiekviena medžioklė bus skirtinga, nes viskas priklauso nuo oro sąlygų, apylinkės ir reljefo. Geriausia vilkus vilioti tylų, giedrą vakarą, kai balsus galima išgirsti iš tolo. Vėjuotas oras šiai medžioklei netinka, nes sunku vilkus ne tik išgirsti, bet ir nustatyti jų buvimo vietą. Tai, kas veikia vienoje vietoje, gali neveikti kitoje. Daug kas priklauso ir nuo konkretaus vilkų būrio, jų patirties ir elgesio. Net jeigu viskas suplanuota tinkamai ir tiksliai, vilkai vis tiek gali sugebėti išvengti medžiotojų ir pabėgti. Taigi vilkų viliojimo menas yra kupinas niuansų, subtilus dalykas, iš medžiotojų reikalaujantis didelės kantrybės, gebėti sekti ir priimti sprendimus, taip pat dviem žingsniais į priekį numatyti galimą vilkų elgesį.
Laukiant vilko kvartale įsidėmėtina, kad medžiotojas negali judėti, kuistis ar kaip kitaip išduoti savo buvimo vietos. Vilkas galbūt iš karto nepastebės nejudančio medžiotojo, tačiau bet koks, net menkiausias judesys atkreips jo dėmesį, ir jis akimirksniu pasišalins, gerokai prieš medžiotojui tai pastebėjus.
Tas pats tinka ir vilkus viliojant pašaru; šitaip medžioti sėkmingai galima rudenį ir žiemą. Reikia nejudėti ir neskleisti jokio garso, nes vilkai yra itin pastabūs gyvūnai.
Daugiausia vilkų sumedžiojama atsitiktinai – tykant ir varant, bet jeigu pavyksta sudalyvauti specialioje vilkų medžioklėje, tai yra puiki, nepamirštama patirtis.
Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!
