Danielius (lot. Dama dama) yra vienas iš elegantiškiausių ir estetiškiausių kanopinių žvėrių, paplitusių didelėje Europos dalyje. Istoriškai ši rūšis kilusi iš Viduržemio jūros regiono, tačiau žmogaus dėka išplito beveik visoje Europoje. Danieliai introdukuoti ir kai kuriose Azijos, Pietų Amerikos, Australijos bei Naujosios Zelandijos teritorijose. Lietuvoje ši rūšis sėkmingai adaptavosi, šiuo metu sudaro stabilias bandas ir yra priskiriama medžiojamiesiems gyvūnams.
Lietuvoje šią rūšį introdukavo patys medžiotojai. Formuodami aptvarus medžioklės plotuose ir į juos išleisdami jaunus gyvūnus bei vykdydami papildomą šių žvėrių šėrimą, medžiotojų kolektyvai prieš daugelį metų pradėjo rūšies įveisimo praktiką. Maždaug po metų, kai gyvūnai pripranta prie vietovės ir aplinkos sąlygų, aptvarai pašalinami, o danieliai paleidžiami į laisvę.
Danielius yra sėslus gyvūnas, panašiai kaip stirna, tačiau jo gyvenamoji teritorija yra didesnė. Dėl to išleisti gyvūnai dažniausiai lieka tose vietose, kuriose buvo paleisti.
Remiantis Aplinkos ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra apie 12 tūkst. laukinių danielių. Be to, šalyje veikia ir keli elninių žvėrių ūkiai, kuriuose danieliai auginami aptvaruose.
Danielių medžioklės sezonas prasideda nuo spalio 1 dienos. Patinai gali būti medžiojami iki kovo 31 dienos, o patelės ir jaunikliai – iki sausio 31 dienos.
Egzotiška ir skanu! Danielius persu stilumi – “Medžioklės” receptai
Išvaizda, struktūra ir skonis
Danielių mėsa pasižymi tamsiai raudona, sodria spalva. Ji vertinama kaip išskirtinės kokybės, natūrali ir itin maistinga produkcija, pagrįstai laikoma dietine.
Jauno gyvūno žvėriena yra švelnesnė, minkštesnės struktūros, o vyresnio danieliaus mėsa – tvirtesnė, tačiau tinkamai išbrandinta tampa itin aromatinga ir pasižymi subtiliu skoniu.
Raumeninių skaidulų struktūra smulki, jungiamojo audinio palyginti nedaug. Dėl to mėsa tinka tiek greitam kepimui, tiek ilgesniam troškinimui ar lėtam kepimui orkaitėje. Skonis švelnus, šiek tiek salstelėjęs, be aštraus specifinio kvapo, kartais būdingo kai kurių kitų kanopinių žvėrienai.
Tinkamai atvėsinta ir išbrandinta danielių mėsa įgauna dar švelnesnę tekstūrą. Brandinimo procesas ypač svarbus vyresnio gyvūno mėsai, nes fermentiniai procesai pagerina minkštumą ir skonines savybes.
Maistinė vertė ir sudėtis
Danielių mėsa laikoma dietine dėl didelio baltymų ir mažo riebalų kiekio. Vidutiniškai 100 gramų žvėrienos yra apie 20–22 gramus aukštos biologinės vertės baltymų ir tik 2–4 gramai riebalų. Energine verte ji yra mažiau kaloringa nei daugelio intensyviai auginamų ūkinių gyvūnų mėsa.
Žvėrienoje gausu B grupės vitaminų. Ypač svarbus vitaminas B12, būtinas normaliai kraujotakai ir nervų sistemos veiklai. Taip pat randama vitaminų B1, B2, B3 ir B6.
Danielių mėsa yra geras geležies šaltinis. Ši geležis yra heminės formos, todėl organizmas ją pasisavina lengviau nei iš augalinių produktų. Taip pat gausu ir cinko, fosforo, kalio bei seleno. Selenas veikia kaip antioksidantas, padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.
Dėl mažo riebalų kiekio ir palankaus riebiųjų rūgščių santykio danielių mėsa atitinka šiuolaikinius subalansuotos mitybos principus.
Rekomenduojama sergant tam tikromis ligomis
Dėl savo sudėties ši žvėriena dažnai rekomenduojama žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis. Mažas sočiųjų riebalų ir cholesterolio kiekis padeda mažinti aterosklerozės riziką.
Ji taip pat tinkama žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, nes neturi angliavandenių ir pasižymi aukšta baltymų koncentracija. Baltymai padeda stabilizuoti gliukozės kiekį kraujyje ir užtikrina ilgalaikį sotumo jausmą.
Danielių mėsa rekomenduojama atsigaunant po ligų ar chirurginių intervencijų, kai organizmui reikia kokybiškų baltymų audinių regeneracijai. Dėl geresnio virškinamumo ji tinkama ir žmonėms, turintiems jautresnę virškinimo sistemą.
Palyginti su kai kuriomis kitomis mėsos rūšimis, žvėrienoje purinų kiekis nėra itin didelis, todėl saikingas jos vartojimas galimas ir podagra sergantiems asmenims, tačiau tokiais atvejais būtina individuali gydytojo konsultacija.
Natūrali kilmė ir biologinė vertė
Svarbu pabrėžti, kad laukiniai ar pusiau laisvėje laikomi danieliai minta natūraliu pašaru: žole, ūgliais, medžių ir krūmų lapais, miško augalija. Tai tiesiogiai veikia mėsos sudėtį ir skonio savybes.
Žvėriena neturi sintetinių augimo stimuliatorių ar antibiotikų, kurie gali būti naudojami intensyvioje gyvulininkystėje. Dėl to danielių mėsa vertinama kaip natūralesnė ir ekologiškesnė alternatyva kai kurioms tradicinėms mėsos rūšims.
Be to, laukinių gyvūnų raumenys formuojasi natūraliomis sąlygomis, gyvūnams daug judant. Tai lemia aukštesnę baltymų koncentraciją ir tvirtesnę, bet kokybišką struktūrą.
Vieta šiuolaikinėje virtuvėje
Tokia žvėriena vis dažniau sutinkama restoranų meniu ir namų virtuvėse. Iš jos ruošiami kepsniai, medalionai, troškiniai, maltos mėsos patiekalai. Dėl mažo riebalų kiekio svarbu jos neperkepti, kad išliktų sultingumas.
Ši mėsa puikiai dera su šakninėmis daržovėmis, miško grybais, uogų padažais. Subtilus skonis leidžia kurti tiek tradicinius, tiek modernius patiekalus.
Danielių mėsa yra ne tik kulinarinis pasirinkimas. Tai sąmoningas sprendimas rinktis natūralią, maistingą ir organizmui palankią žvėrieną. Tinkamai paruošta ir saikingai vartojama ji gali tapti vertinga sveikos mitybos dalimi. Rekomenduojama įvairaus amžiaus žmonėms ir tiems, kuriems svarbi lengviau virškinama bei liesesnė mėsa.
Elnių minus 21 000, o mes sprendžiame, kas yra tamsusis paros metas. Pokalbiai apie medžioklę #88
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
