Lietuvoje medžioklė turi gilias tradicijas, tačiau žvėrienos rinka išlieka beveik nematoma. Nors šalyje yra dešimtys tūkstančių medžiotojų ir kasmet sumedžiojama reikšmingas kiekis kanopinių gyvūnų, parduotuvių lentynose vietinės žvėrienos beveik nėra. Ši situacija susiformavo dėl kelių tarpusavyje susijusių priežasčių, kurios apima tiek infrastruktūrą, tiek ekonomiką, tiek visuomenės įpročius.
Maži kiekiai ir pasidalijimo tradicija
Nors Lietuvoje registruota apie 30 tūkst. medžiotojų, aktyviai medžiojančių ir reguliariai sumedžiojančių gyvūnų yra gerokai mažiau. Didžioji dalis sumedžiotos žvėrienos lieka pačių medžiotojų reikmėms. Ji pasidalijama tarp šeimos narių, artimųjų, draugų ar kaimynų.
Statistika rodo, kad per metus sumedžiojama dešimtys tūkstančių kanopinių gyvūnų. Didžiausią dalį sudaro stirnos, taip pat nemažai sumedžiojama tauriųjų elnių, šernų ir briedžių. Tačiau net ir esant tokiems skaičiams, realiai rinkai skirtos žvėrienos kiekiai išlieka labai riboti, nes ji nėra sistemingai surenkama ir tiekiama vartotojui.
VMU reikalavimai. Šimtams klubų teks perkelti savo infrastruktūrą. Pokalbiai apie medžioklę #77
Etikos klausimas medžiotojų bendruomenėje
Lietuvoje nemaža dalis medžiotojų laikosi nuostatos, kad sumedžioto gyvūno mėsos pardavimas nėra etiškas. Dažnai pabrėžiama, kad žvėriena pirmiausia yra dalijimosi, o ne pelno objektas, todėl daugelis mieliau ją dovanoja nei parduoda. Toks požiūris grindžiamas pagarba medžioklei ir medžiojamajam gyvūnui, taip pat siekiu nepaversti šios veiklos verslu. Priešingai, tiek pavieniai medžiotojai, tiek medžioklės klubai ir rajoninės organizacijos aktyviai įsitraukia į socialines iniciatyvas. Žvėriena dalijamasi su socialiai pažeidžiamais žmonėmis, o perdirbti produktai, pavyzdžiui, konservai, siunčiami į Ukrainą kaip parama šalies gynėjams.
Neišvystyta apdorojimo ir tiekimo sistema
Viena svarbiausių problemų yra tai, kad Lietuvoje praktiškai nėra išplėtotos laukinių gyvūnų mėsos apdorojimo infrastruktūros. Trūksta specializuotų skerdyklų, išpjaustymo cechų ir logistikos grandinių, kurios leistų žvėrieną paruošti prekybai pagal visus reikalavimus.
Be to, galiojantys reikalavimai yra itin griežti. Norint pateikti žvėrieną rinkai, būtina užtikrinti visą kontrolės grandinę nuo sumedžiojimo iki galutinio produkto. Kiekvienas gyvūnas turi būti patikrintas dėl ligų, tokių kaip trichineliozė ar afrikinis kiaulių maras. Reikalingos tinkamos laikymo, transportavimo ir fasavimo sąlygos.
Tokie reikalavimai yra suprantami visuomenės saugumo požiūriu, tačiau jie kartu ženkliai apsunkina žvėrienos patekimą į rinką.
Verslo trūkumas ir logistinės kliūtys
Lietuvoje kol kas nėra susiformavusio verslo sektoriaus, kuris sistemingai užsiimtų žvėrienos supirkimu. Medžiotojai patys šios veiklos nevykdo, o potencialiems investuotojams tai sudėtinga ir rizikinga sritis.
Žvėries apdorojimas turi vykti greitai ir profesionaliai, reikalauja šaldymo įrangos, transporto, kvalifikuotų darbuotojų. Visa ši grandinė turi veikti be trikdžių, nes priešingu atveju mėsa gali prarasti savo kokybę ar tapti netinkama vartoti.
Kol tokia sistema nėra sukurta, žvėriena lieka lokaliu produktu, kuris cirkuliuoja tik tarp medžiotojų bendruomenės.
Aukšta kaina ir ribota paklausa
Žvėriena yra brangi produkcija. Medžioklė reikalauja didelių investicijų, kurios apima įrangą, transportą, medžioklės plotų priežiūrą, infrastruktūrą ir mokesčius. Vienam medžiotojui metinės išlaidos gali siekti nuo tūkstančio iki pusantro tūkstančio eurų ar daugiau.
Todėl galutinė žvėrienos savikaina yra aukšta. Net ir esant teorinei galimybei ją parduoti, ji negalėtų konkuruoti su pigesne pramonine mėsa.
Praeityje bandymai tiekti žvėrieną prekybai nebuvo sėkmingi. Paklausa buvo per maža. Tai rodo ir bendrą tendenciją, kad žvėrienos vartojimo tradicija Lietuvoje yra susilpnėjusi, palyginti su ankstesniais laikotarpiais.
Iškasti tranšėją pigiau nei tirti. Ką nori daryti su AKM medžiotojai? Pokalbiai apie medžioklę #83
Didžioji rinkos dalis nėra laukinė žvėriena
Nors kartais žvėriena pasirodo prekyboje ar internetu, didžioji dalis tokių produktų nėra iš laukinių gyvūnų. Dažniausiai tai yra ūkiuose auginamų danielių ar tauriųjų elnių mėsa.
Tokie ūkiai Lietuvoje egzistuoja, tačiau net ir jie susiduria su rinkos plėtros sunkumais. Šalies mastas yra per mažas, kad būtų galima sukurti stabilų eksportą ar didelės apimties tiekimo grandinę.
Maža išeiga ir specifinė produkcija
Dar viena svarbi priežastis yra nedidelė žvėrienos išeiga. Po apdorojimo tinkama vartoti lieka maždaug pusė gyvūno masės. Dalis subproduktų nėra naudojama, o stambūs kaulai ir kitos dalys pašalinamos.
Tai dar labiau sumažina realų rinkai galimą pateikti kiekį ir didina galutinio produkto kainą.
Medžioklė kaip ekonominė ir socialinė veikla
Medžiotojų veikla turi ir platesnę ekonominę reikšmę. Kasmet jie sumoka milijonus eurų mokesčių valstybei, investuoja į infrastruktūrą, įrangą ir medžioklės plotų priežiūrą. Bendra metinė išlaidų suma siekia dešimtis milijonų eurų.
Tačiau finansinė grąža iš žvėrienos yra minimali. Pati medžioklė dažniau suvokiama kaip gyvenimo būdas, tradicija ir ryšys su gamta, o ne kaip būdas apsirūpinti mėsa.
Latvijos pavyzdys rodo kitokią kryptį
Tuo tarpu kaimyninėje Latvijoje žvėrienos rinka yra gerokai labiau išvystyta. Ten veikia keli specializuoti įmonių tinklai, kurie sistemingai supirkinėja sumedžiotų gyvūnų skerdenas iš medžiotojų klubų ir siūlo produkciją vietinėje rinkoje.
Po profesionalaus apdorojimo, išpjaustymo ir vakuuminio pakavimo žvėriena tiekiama ne tik vietos vartotojams, bet ir aktyviai eksportuojama į užsienį. Pagrindinės eksporto kryptys yra Skandinavijos šalys ir dalis Šiaurės Europos regiono, kur žvėriena turi stipresnes vartojimo tradicijas ir didesnę paklausą.
Dešimtys medžiotojų klubų Latvijoje bendradarbiauja su supirkėjais. Šis bendradarbiavimas yra struktūruotas ir praktiškai patogus. Supirkimo įmonės pačios sukūrė logistikos sistemą ir turi specializuotą transportą su šaldymo įranga. Tokios transporto priemonės vyksta tiesiai į medžioklės plotus ar apdorojimo aikšteles pasiimti sumedžiotų gyvūnų, taip užtikrinant tinkamą temperatūrinį režimą ir aukštą produkcijos kokybę.
Toks modelis naudingas abiem pusėms. Medžiotojai gauna papildomas pajamas, kurias gali investuoti į medžioklės infrastruktūros gerinimą. Tai apima modernių ir saugių šaldymo įrenginių įsigijimą, medžioklės plotuose esančių apdorojimo vietų įrengimą ar modernizavimą.
Šis pavyzdys rodo, kad tinkamai organizuota supirkimo ir perdirbimo sistema gali sukurti realią žvėrienos rinką, kuri veikia tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu.
Perspektyvos ateičiai
Nepaisant dabartinių iššūkių, situacija Lietuvoje pamažu keičiasi. Atsiranda pirmieji žvėrienos apdorojimo verslai, kurie gali tapti pagrindu tolimesnei rinkos plėtrai.
Jeigu bus sukurta efektyvi supirkimo, apdorojimo ir paskirstymo sistema, žvėriena gali tapti labiau prieinama vartotojams. Tačiau tam reikės ne tik investicijų, bet ir ilgalaikių pokyčių vartojimo įpročiuose bei požiūryje į šį produktą.
Šiuo metu žvėriena Lietuvoje išlieka išskirtinė, nišinė produkcija, glaudžiai susijusi su medžioklės kultūra, tačiau dar nepasiekusi plataus vartotojų rato.
Egzotiška ir skanu! Danielius persu stilumi – “Medžioklės” receptai
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
