Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai kasmet pavasarį fiksuoja išaugusį pranešimų skaičių apie pernykštės žolės deginimą natūraliose teritorijose. Tai nėra vien tik neatsargus elgesys su ugnimi. Tai tiesioginė žala laukinei gamtai, kurios mastas dažnai lieka neįvertintas.
Pernykštės žolės deginimas. Skaičiai ir tendencijos
Lietuvoje pernykštės žolės deginimas kasmet išlieka viena pagrindinių atviros teritorijos gaisrų priežasčių. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, pastaraisiais metais tokių gaisrų skaičius siekia kelis tūkstančius per sezoną, o atskirais, ypač sausais pavasariais gali viršyti ir 10 tūkstančių atvejų. Šie gaisrai kasmet sunaikina didelius plotus pievų, laukų, o neretai išplinta ir į miškus ar durpingas teritorijas.
2025 metų pavasaris nebuvo išimtis. Jau pirmosiomis sezono savaitėmis visoje šalyje fiksuoti tūkstančiai iškvietimų dėl degančios pernykštės žolės. Piko laikotarpiu ugniagesiai per parą vykdavo į dešimtis ar net šimtus tokių iškvietimų. Dauguma gaisrų kilo atvirose teritorijose, pakelėse, apleistuose laukuose ir pievose, o dalis jų kėlė realų pavojų miškams, ūkiams ir gyvenamiesiems pastatams.
Ilgalaikė tendencija išlieka nepakitusi. Nepaisant baudų, draudimų ir informacinių kampanijų, pernykštės žolės deginimas Lietuvoje išlieka sistemine problema. Didžioji dalis tokių gaisrų yra žmogaus sukelti, o jų mastas kiekvienais metais tiesiogiai priklauso nuo oro sąlygų ir visuomenės atsakingumo.
Pavojus
Deganti pernykštė žolė pažeidžia paviršinį dirvožemio sluoksnį, kuriame kaupiasi humusas ir vyksta svarbiausi biologiniai procesai. Tačiau didžiausi nuostoliai patiriami gyvosios gamtos sąskaita. Ugnis plinta greitai, o dauguma gyvūnų nespėja pasitraukti.
Ypač nukenčia smulkioji fauna. Kiekviename degančios pievos kvadratiniame metre žūsta vabzdžiai, vorai ir kiti bestuburiai. Tai visa ekosistemos bazė, nuo kurios priklauso daugelis kitų rūšių.
Didelę žalą patiria ir stambesni gyvūnai. Ugnis sunaikina ežių, kiškių ir kitų smulkių žinduolių slėptuves. Pavasarį deginimas yra ypač pavojingas, nes tuo metu daugelis rūšių peri arba augina jauniklius. Ant žemės perinčių paukščių lizdai su kiaušiniais ar jaunikliais sudega. Tokios rūšys kaip kurapkos ar putpelės neturi galimybių apsaugoti savo perėjimo vietų.
Ropliai ir varliagyviai taip pat nukenčia. Driežai, varlės ir rupūžės dažnai slepiasi žolėje ar paklotėje, todėl tampa lengvu grobiu liepsnai. Žūsta ne tik suaugę individai, bet ir jų dėtis.
Pavojus kyla ir stambesniems medžiojamiesiems gyvūnams. Stirnų jaunikliai pirmosiomis gyvenimo savaitėmis slepiasi žolėje ir instinktyviai nejuda, todėl negali pabėgti. Tokiose situacijose jie tampa bejėgiai prieš ugnį. Nukenčia ir šernų jaunikliai ar kitų rūšių palikuonys, jei gaisras apima jų buveines.
Be tiesioginės žalos gyvūnams, pernykštės žolės deginimas naikina buveines. Sunaikinama augalija, sumažėja slėptuvių ir maisto, keičiasi mikroklimatas. Tokios teritorijos atsistato lėtai, o dalis rūšių gali nebegrįžti.
Svarbu suprasti, kad pernykštės žolės deginimas nėra nekaltas pavasario reiškinys. Tai veiksmas, kuris vienu metu sunaikina ištisas gyvybės sistemas. Todėl aplinkosaugininkai ragina atsisakyti šios praktikos ir rinktis gamtai saugius būdus tvarkyti teritorijas.
Kiekvienas padegtas žolės plotas reiškia ne tik sudegusią žemę. Tai reiškia ir daugybę prarastų gyvybių, kurios neturėjo galimybės išsigelbėti.
Deganti sausa pievos paklotė teršia aplinkos orą, o išsiskiriančios medžiagos gali būti kenksmingos ne tik aplinkai, bet ir žmonių sveikatai. Aplinkosaugininkai skatina rinktis kitus žaliųjų atliekų tvarkymo būdus, apie kuriuos galima sužinoti čia.
Aerodinaminis dizainas ir keistas valdymo džoistikas. Kas yra Hikmicro Alpex Pro A50PL komplekte?
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
