Baltijos šalys mažos, bet tai ne kliūtis mūsų vardui skambėti pasaulyje. Visos trys šalys turi didžiulių pasiekimų sporte, mene, literatūroje ir praktiškai visose srityse. Taip pat ir medžioklėje, be to, pasauliniu mastu.
Kai kam medžioklė gal atrodo uždaras užsiėmimas, kurio detalių plačiajai visuomenei rodyti nereikėtų, tačiau JAV jau aštuonerius metus vykdomas projektas, kuriuo siekiama pateikti medžioklę įdomiai ir kitu kampu. Tai televizijos laida Mėsavalgis (angl. Meat Eater), kurią galima pamatyti ne tik YouTube, bet ir Netflix – čia ji rodoma jau du sezonus ir vis populiarėja. Pasaulinio pripažinimo sulaukęs serialas pasakoja apie etišką žvėrienos gavybą, jos gaminimą ir medžioklę kaip neatskiriamą žmogaus gyvenimo dalį. Vienas šio projekto kūrėjų ir prodiuserių – latvių kilmės profesionalus medžiotojas Janis Pūtelis.
„Viskas prasidėjo nuo meilės gamtai ir tęsiasi tik dėl jos, – interviu mūsų žurnalui pradeda Janis. – Tai gyvenimo būdas, o ne šiaip sau pomėgis. Gyvename kalnuose, turime mažą namelį, ir medžioklė man niekada nesibaigia. Gamta mane supa kasdien, man patinka tokiomis sąlygomis dirbti.“
1944 metais Janio tėvų šeimos dėl Antrojo pasaulinio karo buvo priverstos palikti Latviją.
„Mano tėtis, dėdės ir tetos gimė jau Amerikoje. Mano seneliui labai pasisekė, nes grįždamas iš darbo sutiko kažkokį pažįstamą, kuris įspėjo neiti namo, nes ten jo laukia rusai. Tai ir buvo paskutinės jo dienos Latvijoje, – pasakoja Janis. – Vaikystėje šeštadieniais eidavau į latvių mokyklą, vasaromis šešias savaites praleisdavau vaikų stovykloje, o vėliau – vasaros vidurinėje mokykloje. Taip mes palaikėme savo latvybę. Man sunkiau ją palaikyti savo šeimoje, nes vedžiau amerikietę. Mano dukterys supranta latviškai, bet kalbėti joms sunku.“
„Mano tėtis medžioti pradėjo palyginti vėlai, – tęsia Janis. – Man buvo maždaug šešeri, kai jis ėmė domėtis medžiokle, ir tai buvo baltauodegių elnių medžioklė. Jis iki medžioklės vietų važiuodavo kokias šešias valandas. Nuo dešimties pradėjau eiti kartu su juo ir po trejų ketverių metų pats galėjau mokytis medžioti. Tėtis nemedžiojo smulkiųjų žvėrelių, jo nedomino ir žvejyba. Užtat senelis buvo puikus žvejys, ir aš visada noriai eidavau su juo žūklauti. Kai man sukako aštuoniolika, persikėliau kitur ir ten susiradau draugų, kurie mane ir supažindino su vapičių medžiokle kalnuose. Be to, jie medžiojo kalakutus ir voveres. Po kurio laiko tapau vapičių medžioklės gidu, bet visiems mano kolegoms gidams patiko kalakutų medžioklė. Negalėjau suprasti, kuo ji apskritai galėtų būti įdomi! Vis dėlto, kai pagaliau pabandžiau, kalakutų medžioklė tapo mano mėgstamiausia. Ji vyksta pavasarį, kai miškas toks šviežias ir žalias, o žiema ką tik atsitraukusi…“
Projekte Meat Eater Janis ėmė dalyvauti prieš aštuonerius metus, kai gyveno Aliaskoje. „Mokiausi vidurinėje su mergina, kuri vėliau ištekėjo už Meat Eater kūrėjo ir vedėjo Steveno Rinellos. Vieninteliai medžiotojai, kuriuos ji pažinojo, buvo jos vyras ir aš. Kartą Stevenas laimėjo medžioklę Aliaskoje ir gavo leidimą medžioti Dalio avinus (angl. Dall sheep). Aš kaip tik ten gyvenau, tad jis pakvietė mane kartu. Ši medžioklės rūšis brangi, o aš niekada neturėjau tiek pinigų, kad galėčiau nors su ekskursija nuvykti į Aliaskos kalnus. Stevenas pasikvietė mane į pagalbą – nešti papildomą kuprinę ir panašiai. Paskui jis norėjo, kad padėčiau jam ir kitą savaitę, bet mano dukrai tada buvo tik metukai, o žmona turėjo darbo pokalbį Jutoje, toli nuo Aliaskos, – taigi turėjau likti namuose. Steveno kolegos paskambino mano žmonai, ir iš tiesų nežinau, kiek jai sumokėjo, kad sutiktų.“
Taip prasidėjo Janio bendradarbiavimas su Meat Eater. Iš pradžių jis projekte dirbo kaip asistentas. Laukinėje gamtoje jis turėjo padėti statyti palapines, ruošti vakarienę. Tuo pat metu Stevenas pradėjo rašyti knygą, kuri išėjo tokia stora, kad reikėjo leisti dviem dalimis.
„Padėjau jam ir su rašymu, ir pagaliau tai tapo viso etato darbu, tad tapau šio projekto prodiuseriu. Padėjau planuoti kiekvieną epizodą: sugalvojame, kur medžiosime, aš padedu viską suplanuoti, dirbame su scenaristais. Dabar turime ir tinklalaidę (angl. podcast). Per pastaruosius dvejus metus kompanija išsiplėtė, anksčiau buvo tik laida ir viena tinklalaidė. Dabar prodiusuojame šešias ar septynias tinklalaides. Kiekvieną savaitę mūsų svetainėje atsiranda bent dešimt naujų straipsnių. Mūsų samdomi rašytojai dirba su dviem naujomis knygomis. Neseniai pradėjome vadinamąsias gyvąsias tinklalaides, kai lankomės įvairiuose miestuose ir kalbamės prieš publiką. Kaskart susirenka 600–1000 žiūrovų. Šiemet buvome dvylikoje miestų, didžiausia auditorija buvo 2000 žmonių, o bilietus išpirko per dvi savaites.“
Pasak Janio, iki šiol jų renginiuose nebuvo medžioklės oponentų protestų. Didžioji auditorijos dalis – vyrai. „Iš tiesų nežinome, kodėl mūsų serialas taip išpopuliarėjo, bet turbūt todėl, kad tiesiog esame žmonės, kurie teigiamai kalba apie medžioklę. Stevenas labai protingas, jis beveik nieko nepamiršta, ir žmonėms patinka, kad negirdi neigiamų dalykų. Medžioklės mums tarsi šventė, o medžiotojams tai patinka, jie rado savo bendruomenę, – aiškina Janis. – Renginys trunka pusantros valandos. Kiekviename mieste ieškome informacijos, kas vyksta toje apylinkėje. Tokiu būdu randame ką nors bendra su savo auditorija, be to, patys bandome ten medžioti. Tiesiog kalbame apie medžioklę. Mums užduoda klausimus, ir mes visi į juos atsakome. Aš užaugau su medžiokle, gerai ją pažįstu, bet daug žmonių medžioti pradeda jau būdami suaugę, ir jie daug ko nežino.“
Amerikiečių kolegos Janį vadina latvių ereliu. „Kai buvau berniukas, mane vadindavo Janka, Jančiuku, bet suaugęs pravardės nebeturėjau. Kartą su laida medžiojome juodauodegius elnius, aš jau buvau prodiuseris, tad nemedžiojau, tik žiūronais stebėjau apylinkę ir ieškojau gyvūnų. Kai Stevenas manęs paklausė, ką pamačiau, lyg niekur nieko pasakiau – ne, latvių erelis nieko nematė. Štai taip iš nekalto juokelio ir gavau savo pravardę.“
Pokalbio pabaigoje Janis Lietuvos ir Latvijos medžiotojams linki: „Mėgaukis kiekviena diena miške! Vienas patyręs vyras kadaise sakė, kad miške praleistų dienų Dievas neskaičiuoja. Kuo ilgiau nori gyventi, tuo ilgiau turi būti miške. Prisimenu tai ir esu dėkingas už kiekvieną sekundę gamtoje. Niekada nepraleisk progos!“
