Nors šiuolaikiniame medžioklės pasaulyje dominuoja karabinai su spynos mechanizmu ir net pusiau automatiniai šautuvai, medžiotojų bendruomenėje klasika – medžiokliniai štuceriai ir trivamzdžiai (drilingai) – vis dar yra ypač gerbiama.
Vien išgirdus šiuos pavadinimus daugeliui prieš akis iškyla Afrikos medžioklių vaizdai, lokių medžioklė šiaurėje arba kalnų avinų medžioklė sunkiai pasiekiamose Europos ar Azijos aukštikalnėse. Kas yra šie neįtikėtinomis legendomis apipinti ginklai, kurių vien pavadinimas burnoje palieka metališko prabangos skonio pojūtį?
Kas yra trivamzdis?
Šio vokiškos kilmės ginklo pavadinimas Drilling išvertus iš vokiečių kalbos reiškia trijulė, trijų vamzdžių ginklas. Idėja viename ginkle sujungti kelis vamzdžius atsirado XIX amžiuje. Vienu pirmųjų oficialiai dokumentuotų ir komerciškai sėkmingų trivamzdžių laikomas 1878 metais Peterio Oberhammerio pagamintas ginklas.
XIX amžiaus antroje pusėje trivamzdžiai labai išpopuliarėjo. Didelį indėlį į šio tipo ginklų vystymąsi įnešė Vokietijos ginklų gamybos centrai, ypač Zūlis ir Cela Mėlisas, kur daugelis meistrų nepriklausomai vieni nuo kitų tobulino konstrukciją.
Šio kombinuotojo ginklo konstrukcijoje paprastai sujungiami trys vamzdžiai, iš kurių du yra lygiavamzdžiai, o vienas skirtas karabino kalibrui. Įdomu tai, kad bėgant dešimtmečiams nepasikeitė ne tik šio ginklo koncepcija, bet ir svoris bei, jei taip galima pasakyti, kainų kategorija.
Priklausomai nuo vamzdžių ilgio, trivamzdis gali sverti nuo trijų iki keturių kilogramų be optinio taikiklio. Kai kam ginklo svoris gali atrodyti rimtas argumentas rinktis kitokio tipo ginklą, tačiau trys vamzdžiai suteikia aiškių privalumų.
Klasikinis trivamzdis yra perlaužiamas ginklas, kuriame graižtvinis vamzdis įmontuotas po dviem horizontaliai sulituotais lygiais vamzdžiais. Anksčiau egzistavo ir tokių trivamzdžių, kurių viršutiniai du vamzdžiai buvo skirti karabino kalibro kulkoms, o apačioje buvo lygusis vamzdis, tačiau tokie modeliai buvo gerokai retesni nei klasikiniai.
Parodoje Dortmunde galima apžiūrėti ir Ferlacho ginklų meistrų meno kūrinius. Čia eksponuojamas dvivamzdis atlenkiamasis ginklas su garsiojo Josefo Goserio (Josef Goser) graviūromis
Ne taip paprasta
Jeigu medžiotojui trivamzdžio naudojimas ir priežiūra gali tapti iššūkiu, ką tuomet kalbėti apie ginklų meistrus… Šio tipo medžioklinių ginklų konstrukcija yra labai sudėtinga, nes į vieną ginklą reikia sujungti tris vamzdžius ir pasiekti, kad jie tiksliai šautų į tą patį tašką. Taip pat būtina užtikrinti precizišką spynos dėžutės veikimą ir kuo didesnį ginklo patikimumą, nepamirštant svorio.
Niekam nereikia pernelyg sunkaus šautuvo, tačiau visi iš šio aukščiausios klasės ginklo tikisi iš tiesų išskirtinės šaudymo patirties.
Trivamzdžiai gaminami iki šiol. Tarp žinomiausių gamintojų yra Merkel, Krieghoff, Sauer, Blaser, italų Antonio Zoli ir pavieniai Austrijos miesto Ferlacho ginklų meistrai, kurie ne tik kruopščiai puoselėja senąsias tradicijas, bet ir sėkmingai integruoja šiuolaikines technologijas bei sprendimus į klasikinių ginklų gamybą.
Viena iš tokių yra 1848 metais įkurta ginklų meistrų kompanija Ludwig Borovnik KG. Įmonės filosofijos pagrindas yra aukštas šūvio tikslumas, išskirtinė visų detalių kokybė ir galimybė sukurti medžioklinį ginklą praktiškai su bet kokiu techniškai įmanomu kalibrų deriniu.
Gali būti du graižtviniai vamzdžiai ir vienas lygiavamzdis arba atvirkščiai, su bet kokiais kalibrais. Ypatinga kategorija yra trigubas karabinas, kuriame visi vamzdžiai išdėstyti horizontaliai vienas šalia kito. Tokiu ginklu galima paleisti tris šūvius į tą patį taikinį arba į kelis, jei to reikia. Tačiau tai vis dar tebėra perlaužiamas ginklas, o ne su spynos mechanizmu.
Vokiškoji klasifikacija
• Flintendrilling = 2 lygieji + 1 graižtvinis vamzdis (klasikinis trivamzdis)
• Büchsdrilling = 2 graižtviniai + 1 lygusis vamzdžiai
• Kugeldrilling = 3 graižtviniai vamzdžiai
Trivamzdžių privalumai
Medžioklės literatūroje drilingas tradiciškai apibūdinamas kaip vienas universaliausių medžioklinių ginklų. Pagrindinis jo privalumas yra galimybė viename ginkle sujungti kelis vamzdžius skirtingoms užduotims. Klasikinis trivamzdžio variantas turi du lygiavamzdžio tipo vamzdžius ir vieną graižtvinį. Išvykęs į ančių medžioklę, medžiotojas turi galimybę sumedžioti stirną, elnią ar vilką, jei nusišypsos sėkmė.
Šio tipo ginklai atsirado laikais, kai medžiotojas vykdavo į medžioklės plotus nežinodamas, ką galės sumedžioti, nes tokių medžioklės sezonų apribojimų, kokie galioja šiandien, tuo metu nebuvo. Medžioklės literatūroje trivamzdis apibūdinamas kaip kompromisas, leidžiantis sėkmingai susidoroti su labai įvairiomis užduotimis.
Dar vienas privalumas yra galimybė akimirksniu pasirinkti tarp lygiavamzdžio ir graižtvinio vamzdžio. Medžiotojui nereikia keisti ginklo ar šaudmenų. Pakanka perjungti selektorių arba naudoti atitinkamą nuleistuką. Dėl šios priežasties trivamzdžiai ilgą laiką buvo mėgstami miškininkų, profesionalių medžiotojų ir medžioklės ūkių prižiūrėtojų.
Daugelis klasikinių vokiečių ir austrų meistrų pagamintų trivamzdžių yra labai vertinami ir dėl konstrukcijos kokybės bei puikaus balanso. Nepaisant sudėtingos sandaros, gerai pagamintas trivamzdis rankose dažnai atrodo stebėtinai vikrus ir patogiai valdomas.
Tačiau literatūroje netrūksta ir kritikos. Dažniausiai minimas trūkumas yra svoris. Trys vamzdžiai, sudėtingas mechanizmas ir tvirta konstrukcija sveria gerokai daugiau už įprastą karabiną ar lygiavamzdį šautuvą.
Trūkumu laikomas ir konstrukcijos sudėtingumas. Trivamzdžio gamyba reikalauja aukšto meistriškumo, o remontas ir reguliavimas paprastai kainuoja daugiau nei paprastesnių ginklų.
Dar vienas minusas yra kompromisas tarp skirtingų funkcijų. Trivamzdis gali atlikti daug užduočių, tačiau dažnai nė vienoje konkrečioje srityje jis nėra toks efektyvus, kaip specializuotas ginklas. Karabinas bus patogesnis tolimiems šūviams, o sportinis lygiavamzdis šautuvas labiau tiks intensyviai paukščių medžioklei.
Dažnai minimas ir ekonominis aspektas. Kokybiškas trivamzdis paprastai kainuoja gerokai daugiau nei atskirai įsigytas karabinas ir lygiavamzdis šautuvas kartu.
Drilingas iki šiol išlaiko ypatingą vietą Europos medžioklės istorijoje ir, nepaisant minėtų aspektų, daugelis medžiotojų jį laiko vienu elegantiškiausių ir geriausiai apgalvotų medžioklinių ginklų.
Kas yra štuceris ir kada jis virsta drilingu?
Štuceris. Šį žodį gaubia Afrikos safarių ir Alpių kalnų medžioklių dvasia. Jis atrodo kaip kažkas tokio galingo, kas gali išversti medžiotoją iš kojų ir vienu šūviu pakloti suaugusį dramblį. Kartu tai yra medžioklės estetikos ir aukščiausio ginkladirbių meistriškumo įsikūnijimas viename unikaliame ginkle. Taigi kas iš tikrųjų yra štuceris ir kokie jo privalumai?
Iš tiesų su štuceriais viskas nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Pats terminas Stutzen kilęs iš vokiško veiksmažodžio, reiškiančio sutrumpinti, apkirpti arba nupjauti. Vokiečių kalboje taip pat yra žodis Stützen, reiškiantis remti, paremti, ir jis siejamas su apsodo tipu, kuris tęsiasi iki pat vamzdžio galo. Kaip nurodoma šaltiniuose, štuceris yra ne ginklo mechanizmas, o konstrukcinė forma. Tai sutrumpintas graižtvinis ginklas, kurio apsodas tęsiasi iki pat vamzdžio galo, nepriklausomai nuo mechanizmo.
Štuceris yra sutrumpintas graižtvinis ginklas, kurio apsodas tęsiasi iki pat vamzdžio galo, nepriklausomai nuo mechanizmo.
Dėl patikimos konstrukcijos ir sutrumpinto vamzdžio štuceriai istoriškai buvo ypač populiarūs tarp eigulių, profesionalių medžiotojų ir medžioklės prižiūrėtojų.
Daugeliui iš karto prieš akis iškyla karabinas su spyna, kurio apsodas tęsiasi iki pat vamzdžio galo. Ir šiandien nemažai medžiotojų renkasi tokius ginklus būtent medžioklėms su varovais, nes trumpesniu ir lengvesniu ginklu patogiau medžioti tankiose vietose bei greitai besikeičiančiose situacijose.
Tačiau yra ir atlenkiamųjų karabinų. Jei vienvamzdžio ar dvivamzdžio atlenkiamojo karabino apsodas tęsiasi iki pat vamzdžio galo, jis taip pat laikomas štuceriu. Labai retai, tačiau pasitaiko ir trivamzdžių štucerių, pavyzdžiui, Sempert & Krieghoff trivamzdis Neptun.
Vokiečių medžioklinių ginklų terminologija
Terminologijos painiava
Dėl terminologijos painiavos šiandien štuceriu dažnai vadinamas bet kuris atlenkiamas graižtvinis ginklas be spynos, kurio dėžutė ir gaiduko mechanizmas veikia panašiai, kaip medžioklinio lygiavamzdžio šautuvo. Tačiau jeigu apsodas tęsiasi tik iki vamzdžio vidurio arba yra dar trumpesnis, toks ginklas iš esmės yra atlenkiamas graižtvinis ginklas arba atlenkiamas karabinas, o ne štuceris klasikine šio žodžio prasme.
Atlenkiamieji karabinai
XIX amžiaus viduryje Europoje dominavo atlenkiamieji ginklai. Spyniniai mechanizmai dar tik vystėsi, o atlenkiamasis medžioklinio šautuvo mechanizmas jau buvo įrodęs savo patikimumą. Tai buvo paprastas, saugus ir tvirtas sprendimas.
Tuo pat metu atsirado šoviniai šiuolaikine prasme – kulka ir parakas buvo sujungti į vieną metalinę tūtelę. Medžiotojams nebereikėjo užtaisyti ginklo per vamzdžio galą, o tai atvėrė kelią visiškai naujai medžioklinių ginklų kartai – atlenkiamiems karabinams.
Pirmieji buvo vienvamzdžiai atlenkiamieji karabinai. Tokie ginklai paprastai yra 300–500 gramų lengvesni už panašios klasės karabinus su spynomis, nes turi tik vieną vamzdį ir neturi dėtuvės. Dėl to jie tapo ypač populiarūs medžioklėse kalnuotose vietovėse Vokietijoje, Austrijoje ir kituose Alpių regionuose.
Vėliau atsirado dvivamzdžiai atlenkiamieji karabinai su vienodo arba skirtingo kalibro vamzdžiais. Vamzdžiai gali būti išdėstyti tiek horizontaliai, tiek vertikaliai. Vertikaliai išdėstyti modeliai paprastai vadinami bok tipo karabinais.
Pasitaiko ir trivamzdžių karabinų, vadinamų drilingais. Čia terminologija tampa dar įdomesnė. Jeigu tokio ginklo apsodas tęsiasi iki pat vamzdžio galo, jis vienu metu yra ir drilingas, ir štuceris. Nenuostabu, kad šioje terminologijoje lengva pasiklysti.
Pasitaiko ir trivamzdžių karabinų, kurie vadinami drilingais. Jeigu tokio ginklo apsodas tęsiasi iki pat vamzdžio galo, jis vienu metu yra ir drilingas, ir štuceris. Nenuostabu, kad šioje terminologijoje lengva pasiklysti.
Tarp žinomiausių pasaulyje atlenkiamų graižtvinių ginklų gamintojų ypatingą vietą užima aukščiausios klasės Europos ginkladirbiai, kurių vardai medžioklės pasaulyje tapo kokybės etalonu. Didžiojoje Britanijoje ypač išsiskiria Holland & Holland, John Rigby & Co. ir Westley Richards, kurių gaminami dvivamzdžiai atlenkiamieji karabinai dešimtmečius buvo laikomi profesionalių Afrikos medžiotojų pasirinkimu pavojingų gyvūnų medžioklėse. Šių bendrovių ginklai iki šiol gaminami individualiai pagal užsakymą, o jų kaina neretai siekia dešimtis ar net šimtus tūkstančių eurų.
Vokietijos ir Austrijos ginklų tradicijoms atstovauja tokie gamintojai, kaip Merkel Jagd- und Sportwaffen, Krieghoff ir Johann Fanzoj. Šios įmonės garsėja tiek klasikiniais dvivamzdžiais atlenkiamaisiais karabinais, tiek trivamzdžiais ir kitais kombinuotaisiais ginklais. Vokietijoje atlenkiamųjų karabinų ir trivamzdžių gamyba laikoma vienu aukščiausių ginkladirbio amato meistriškumo lygių.
Šiandien atlenkiamuosius karabinus gamina ir nemažai pramoniniu būdu dirbančių bendrovių. Viena žinomiausių yra Blaser, kurios modelis Blaser S2 tapo vienu populiariausių serijiniu būdu gaminamų dvivamzdžių atlenkiamųjų karabinų pasaulyje. O Heym Waffenfabrik modeliai 88B ir 89B dažnai minimi kaip vieni tiksliausių ir patikimiausių šiuolaikinių atlenkiamųjų karabinų, išlaikantys klasikinę konstrukciją ir kartu naudojantys modernias gamybos technologijas.
Daugeliui kyla klausimas, ar atlenkiamasis ginklas, kurio vienas vamzdis yra graižtvinis, o kitas lygiavamzdis, taip pat nėra atlenkiamasis karabinas. Atsakymas – ne, nėra. Tai kombinuotasis ginklas.
Kuo atlenkiamas karabinas yra geresnis už įprastą medžioklinį karabiną ar net pusiau automatinį ginklą?
Medžioklės ir ginklų literatūroje pagrindiniai atlenkiamųjų karabinų privalumai dažniausiai siejami su galimybe labai greitai paleisti antrą šūvį arba iššauti tuo atveju, jei viena šovinio kapsulė nesuveikė. Skirtingai nei naudojant karabiną su spyna, medžiotojui nereikia atlikti jokių papildomų judesių. Jeigu pirmasis šūvis nepasiekė norimo rezultato arba reikia pakartoti šūvį, pakanka nuspausti antrą nuleistuką arba perjungti selektorių. Tais laikais, kai atlenkiamieji karabinai išgyveno savo aukso amžių, tai buvo labai rimtas pranašumas. Reikia pridurti, kad trivamzdis atlenkiamasis karabinas leidžia atlikti tris labai greitus šūvius nekeičiant padėties ir neatliekant jokių nereikalingų judesių, tačiau tokio tipo ginklai yra palyginti labai brangūs.
Šiandien egzistuoja pusiau automatiniai ginklai, kurie leidžia persitaisyti dar greičiau, tačiau dėl konstrukcijos paprastumo atlenkiamieji karabinai vis tiek laikomi saugesniais ir patikimesniais.
Kitas svarbus privalumas yra mechanizmo paprastumas. Klasikinis atlenkiamasis karabinas turi nedaug judančių dalių, neturi spynos mechanizmo ir nereikalauja persikrovimo po kiekvieno šūvio. Taip pat nėra dėtuvės. Todėl kokybiškai pagaminti atlenkiamieji karabinai laikomi itin patikimais ginklais.
Dažnai pabrėžiamas ir saugumas. Atlenkiamąjį ginklą galima akimirksniu atverti, o aplinkiniai iš karto mato, kad jis nėra paruoštas šūviui.
Puikus balansas ir patogus pridėjimas prie peties taip pat yra vieni iš privalumų. Klasikiniai atlenkiamieji karabinai yra palyginti trumpi, jų svorio centras yra arti medžiotojo, todėl jie ypač patogūs medžioklėse su varovais arba situacijose, kai taikinys pasirodo netikėtai ir šūvį reikia paleisti per kelias sekundes.
Savo ruožtu, Bergstutzen tipo ginklų privalumas yra galimybė naudoti du skirtingus kalibrus viename ginkle. Tradiciškai vienas vamzdis skirtas smulkesniam arba vidutinio dydžio medžiojamajam gyvūnui, o kitas – didesniam gyvūnui arba tolimesniems šūviams. Tai leidžia medžiotojui prisitaikyti prie skirtingų situacijų nekeičiant ginklo.
Ar viskas taip idealu? Ne, šie ginklai taip pat turi savų trūkumų. Atlenkiamieji karabinai paprastai būna gerokai brangesni už karabinus su spynomis, jie leidžia atlikti tik vieną arba du šūvius prieš pertaisant, o tikslus dvivamzdžių atlenkiamųjų karabinų abiejų vamzdžių suvedimas yra sudėtingas ir brangus ginkladirbio darbas. Būtent todėl šiandien atlenkiamasis karabinas dažniau laikomas specializuotu medžiokliniu ginklu ir klasikinių medžioklės tradicijų simboliu, o ne universaliu sprendimu visoms medžioklės situacijoms, su kuriomis susiduria aktyviai visą sezoną medžiojantis medžiotojas.
VIDEO! Naujausias pranešimas apie lokio buvimą. Kaip teisingai įamžinti pėdsakus, kad nuotrauka būtų informatyvi?
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
