Patirtis

Su pagarba ir supratimu. Medžiotojas Liudas Labuckas0

Nuotrauka: iš archyvo

„Turi būti supratimas, ypatingas dvasinis pašaukimas, kad medžiotum. Medžiotoju netampama, juo gimstama. Dabar atėjo tokie laikai, kad žmonės pradeda užsiimti medžiokle ir dėl kitų priežasčių. Vieną patraukia draugai, dėl kompanijos, kitam tai prestižas. Taip neturi būti. Medžioklės pašaukimas skamba iš širdies, sielos gelmių. Kitaip tai beprasmiška“, – sako L. Labuckas.

Medžioklės mokykloje – nuo šešerių metų

Gimiau 1948 metais Zarasuose. Vaikystė praėjo šalia Latvijos sienos ir kaimyninės šalies įtaka buvo labai ryški. Nuo mažų dienų su tėvais dviračiu ar pėsčiomis keliaudavome į užsienį, nes tuo metu Latvijoje situacija buvo geresnė. 1955, 1956 metais ten buvo galima gauti žuvies, kruopų ir kitų produktų. Latvijoje buvo visko, o Lietuvoje nieko. Artimasis Daugpilis, iki kurio nuo Zarasų tik 25 kilometrai, tuomet buvo pagrindinė mūsų regiono maisto bazė.

Kaip praėjo vaikystė? 1955 metais pradėjau mokytis pirmojoje klasėje, Zarasų vidurinėje mokykloje. Tai buvo 11 klasių mokykla ir joje mokėsi gana daug moksleivių – apie 500. Tai buvo sena, dar prieš karą įsteigta mokykla. Man pasisekė mokytis pas seno sukirpimo mokytojus ir apie juos išlikę geriausi įspūdžiai ir atsiminimai. Tuo metu moksleivių neskirstydavo pagal kilmę. Buvo nesvarbu, kuo tavo tėvai užsiima, kas jie, kiek uždirba. Visi buvo vienodai geri ir vertinami tik pagal žinias. Deja, tai pasikeitė atėjus naujai mokytojų kartai.

Vaikystėje daug sportuodavau, labiausiai mėgau slidinėti ir čiuožinėti. Mūsų namai yra didelėje pakalnėje prie ežero. Vasaromis daug plaukiodavau ir žvejodavau. Su medžiokle susipažinau jau apie šeštuosius gyvenimo metus. Tai buvo tarsi psichologinis ryšys su aplinkos įvykiais ir juose dalyvaujančiais žmonėmis – prieškario medžiotojais. Kiekvienas jų turėjo savo profesiją – tai buvo vaistininkai, gydytojai, įvairių amatų meistrai. Mano tėvas buvo metalo meistras, šaltkalvis. Jis padėdavo medžiotojams, dorodavo žvėris, galąsdavo peilius.

Liudas Labuckas

Visi mūsų kaimynai buvo medžiotojai ir kiekvienas turėjo po medžioklinį šunį. Taip ir gyvenome. Į medžioklę pradėjau eiti irgi labai anksti. Kartą mane pasiėmė nešioti ančių, kitą kartą buvau ančių varovas. Buvo nuostabu! Tada nereikėdavo važiuoti šimtus kilometrų, kad galėtum medžioti. Išeini iš kiemo ir du tris kilometrus už miesto ribų jau telkšo pelkė, kur visi medžiodavo vandens paukščius. Ančių seniau buvo daugiau nei dabar. Medžiota taip pat kaip dabar, tik medžiotojai laikydavosi kitų principų. Dabar suvažiuoja vyrai iš visų pusių, kad tik pašaudytų į orą antims skrendant, o mano vaikystėje medžiotojai visi kaip vienas prieš atidarydami ančių sezoną visuomet treniruodavosi – šaudydavo lėkštutes. Būdavo specialios rankinės mašinytės lėkštutėms mėtyti.

Visi suvažiuodavo į užmiesčio šaudyklą. Kiekvienas turėdavo savo stalelį, kur susidėlioti šovinius. Tokie buvo laikai – gatavų šovinių įsigyti negalėjai. Šaudykloje čia pat kiekvienas medžiotojas taisydavo savus ir šaudydavo, ką užtaisęs. Tuo metu manyta, kad antį reikia sumedžioti vienu šoviniu. Atskira medžioklė galėdavo pasisekti arba ne, bet per sezoną sumedžioti kokias dešimt ančių buvo šventas reikalas.

Pusė gyvenimo sporte

Baigęs devintą klasę persikėliau į Vilnių ir įstojau į profesinę mokyklą. Nuo vaikystės svajojau tapti dviračių lenktynininku. Tėvas remontuodavo ir dviračius. Kai buvau mažas, matydavau tuos kelių dienų velomaratonus, vykusius Lietuvoje ir kirtusius Zarasus. Maršrutas ėjo iš Vilniaus per Rygą į Taliną. Šios varžybos vykdavo reguliariai, nuo 1955 iki 1970 metų. Stebėdavau visus didžiuosius varžybų dalyvius ir buvo garbės reikalas tokiu tapti. Pradėjau treniruotis, paskui išvažiavau į Leningradą. 1966 metais spartakiadoje mane ten nupirko ir likau mokytis. Baigiau Leningrado kūno kultūros institutą.

Tuo metu buvau profesionalus dviračių lenktynininkas, Tarybų Sąjungos dviračių ir biatlono sporto meistras, kelis kartus iškovojau prizus įvairiuose čempionatuose. Armijoje irgi tarnavau Leningrado srityje, atskirame sporto batalione SKA Leningrad. Grįžęs į Lietuvą neturėjau tokių treniruočių sąlygų, kokių reikėjo, todėl tapau treneriu. Iš pradžių dirbau LTSR sporto komitete dviračių sporto treneriu, vadovavau respublikinei rinktinei. Paskui dirbau Darbo rezervuose. 1990 metais visa tai baigėsi.

Oksalio užuomazgos

Ilgai neišsėdėjau. Pamačiau skelbimą, kuriame ginklų parduotuvė kviečia dirbti ginklų specialistą. Vaikystėje mane visur supo medžiotojai, armijoje irgi tarnavau. Buvau ne tik dviratininkas – žiemą treniravausi biatloną. Viskas, kas susiję su ginklais, buvo man artima, taigi užtikrintai nuvykau darbintis. Mane išklausinėjo, ką žinau apie ginklus ir medžioklės reikalus, ir nusprendė, kad tinku. 1991 metais pradėjau dirbti. Tai buvo nedidelė parduotuvė Ekoliet Vilniuje, kuri vis dar gyvuoja. Ten už prekystalio prastovėjau apie septynerius metus, kol atsidarė medžioklės reikmenų parduotuvė Oksalis. Iškart supratau, kad ši įmonė turi didelę ateitį ir perspektyvas.

Pasiūliau jiems keletą idėjų ir principų. Savininkams patiko mano matymas ir taip pradėjome bendradarbiavimą, trukusį du dešimtmečius. Man tiesiog atrodė suprantama, kas vyksta Lietuvoje medžioklės srityje. Kiek yra medžiotojų, kokia amunicija geriau parduodama, kokios plėtros galimybės, ką ateityje būtų galima realizuoti, ko ne. Šeimininkams mano idėjos patiko ir iš principo taip buvo sukurtas Oksalio įvaizdis ir darbo stilius. Atvirai tariant, tai buvo geriausios mano dienos! Pats ko nors išmokdavau ir kitiems duodavau ką nors nauja. Visai neseniai nusprendžiau išeiti į pensiją.

Sėkmingos Oksalio plėtros pagrindas yra idėja, kad medžiotojas nėra vien tik šaulys ir mėsininkas. Reikia matyti į priekį, kokia bus medžioklė, kaip ji vystysis. Reikia ne tik panaudoti gamtos išteklius, bet ir investuoti ką nors nauja į medžiotojų gyvenimą, vystyti medžioklės ūkį. Negalime vien tik naudoti ir vartoti. Miške reikia dirbti ir dėti pastangas, laiką, lėšas, žinias – viską kartu. Iš principo, kaip buvau numatęs, taip medžioklės sritis Lietuvoje ir plėtojasi.

Jaučiamas ne tik sąmonės, bet ir reikalavimų augimas. Man patarus, Oksalis pradėjo bendradarbiauti su vokiečių firma Franconi. Paskui buvo sudaryta sutartis su Steyr Mannlicher, Sauer, Merkel. Tai pasaulyje pripažintos firmos. Jų produkcija atitinka Lietuvos gyventojų kokybės reikalavimus ir perkamąją galią. Šių prekės ženklų ginklai yra labai kokybiški ir gražūs. Galima palyginti su čekų produktų asortimentu: taip, šie ginklai šauna, bet jų lygis nepakankamas, kokybė ne ta. Moskvič ir Zaparožec irgi yra automobiliai… Tas pats tinka ir amunicijai.

Nuo senų laikų prisimenu, kad Tarybų Sąjungos rinktinė šaudė pasaulinės klasės gamintojo Norma šoviniais. Štai su Oksaliu ir nusprendėme užmegzti kontaktus su šia gamykla. Tai nebuvo taip paprasta. Penkerius metus jie mus marinavo ir neleido prieiti. Tikrino. Jų toks veiklos būdas – stebėti ir įsitikinti, kad bendradarbiauti siūlanti firma nėra vienadienė ir po kiek laiko nežlugs. Jie turi sudarę daug sutarčių visame pasaulyje. Norma veikia ir Amerikos rinkoje. Normos karabinų šovinių Europos rinkos dalis sudaro tik 10 procentų gamybos apimties. Dauguma parduodama JAV. Pavyzdžiui, firmai Weatherby Norma gamina šovinius pagal specialų užsakymą. Jei norėčiau Lietuvoje įsigyti šio kalibro ginklą, šovinius užsakyti turėčiau per Ameriką. Jie gaminami Švedijoje, bet šiapus Atlanto neparduodami. Dabar jau 15 metų dirbame su Norma ir siūlome pirkėjams jų produkciją – vieni geriausių pasaulio karabinų šovinių.

Nuotrauka: iš archyvo

Medžioklės kultūra, įstatymai

Ar medžioklės kultūra Lietuvoje auga? Kas nors pasakytų, kad vienas lemtingiausių veiksnių yra ekonominė situacija, bet tai neturi jokio ryšio su kultūra. Ateina nauja medžiotojų karta su kitokiu požiūriu, plačiomis žiniomis ir teisingu supratimu. Pagrindinė problema yra Medžioklės įstatymo trūkumai ir jame legalizuotos klaidos. Didžiausia jų – leidimas medžioti kanopinius lygiavamzdžiu. Tai yra besivelkantis tarybinių laikų paveldas, nors seniai esame ir istoriškai buvome Europos dalis. Jeigu mūsų šalis nustatytų, kad visus kanopinius galima medžioti tik karabinu, viskas nusistovėtų į savo vietas. Nebūtų tiek daug sužeistų gyvūnų, gaištančių kankinančia mirtimi kur nors miške. Medžiotojai atidžiau įvertintų kiekvieną šūvį, nes karabino kulka skrieja daug toliau ir jos stabdomoji galia stipresnė nei lygiavamzdžio užtaiso.

Kiekvienas šūvis būtų tikslioje vietoje ir mažiau susigadintų mėsa. Vienas šūvis karabinu, ir žvėris krinta. Tai juk pagrindinis principas – vienas šūvis, vienas žvėris. Toks medžiojimas nusipelno didesnės pagarbos! Į Oksalį dažnai užsuka medžiotojai iš Rusijos, taip pat vietiniai – visi teiraujasi pusautomačių. Kam? Į žvėrį šautina vieną kartą. Bet ne, jauniems medžiotojams reikia galimybės užtaisyti daugiau šūvių, daugiau sušauti. Kuo vyresnis tampa medžiotojas, tuo rečiau jis šauna, bet laimikių tiek pat. Taigi, ne šovinių skaičius svarbiausia.

Svarbiausia suvokti, kad kanopinių negalima medžioti lygiavamzdžiu. Niekur Europoje tai neleidžiama. Jau dvylika metų esame Europos Sąjungoje ir vis dar į kanopinius galime šaudyti šratais ir grankulkėmis. Kaip galima į stirną šauti 00 kalibro šratais? Įstatymai leidžia, bet taip neturi būti!

Kaip buvo tarybiniais laikais? Paleidžiamas šūvis. Jei žvėris nuėjo su kraujo pėdsaku, licencija nutraukiama. Viskas. Nepataikei – tavo problema. Pas mus dabar taip nėra. Sužeisto žvėries net ne visuomet ieškoma. Medžiotojai sako, jeigu nuėjo, vadinasi, gyvens. Bet visi žino, kad būna tokių sužeidimų, kurie net nekraujuoja. Tai yra atsakomybės klausimas. Kol medžiotojai nepradės žiūrėti į šūvį ir gyvūno gyvybę atsakingiau, problemos pas mus nesibaigs.

Darbas parduotuvėje man suteikė galimybę iš dalies daryti poveikį medžiotojų požiūriui, lavinti juos, nes visuomet pasikalbėdavau, paklausinėdavau, kaip sekasi, ką sumedžiojo, kaip pataikė, kodėl nepataikė. Visuomet buvo įdomu aptarti amunicijos pasirinkimą, konstrukciją, ekspansiją, svorį, greitį. Tai yra ištisas mokslas, nes kiekvienam žvėriui skirta sava kulka, o ne „reikia vienos galingos kulkos, kuria nušaučiau viską, kas juda“. Tai neteisinga. Negalima viena amunicija medžioti briedžio ir stirnos, šiųmečio šerniuko ir suaugusio šerno. Turi būti užtikrintas, kad pakaks vieno šūvio.

Pasitaiko, kad pirkėjas pernelyg išdidus ar savimi įsitikinęs ir iš pradžių nesutinka priimti patarimų, bet paskiau atsiveria, pradeda klausyti, vėliau ateina ir dėkoja už mokyklą. Buvo vienas įdomus atvejis. Žmogus grįžo iš Afrikos ir papasakojo, kad 13 gramų Norma Oryx kulka, kurią jam rekomendavau, gerai atliko savo darbą – vienu šūviu vietoje patiesė suaugusį leopardą. Kitas medžiotojas šovė lengvesne kulka, žvėrį tik sužeidė ir apskritai liko be laimikio. Kelionė nuėjo kone veltui.

Man didžiausias malonumas gyvenime tada, kai žmogus, pasitikėjęs mano nuomone, paskui būna patenkintas sėkminga medžiokle.

1994 metais prezidentas Algirdas Brazauskas, amžiną jam atilsį, buvo suplanavęs vykti į medžioklę Suomijoje. Atnešė man 87S kalibro Mannlicher karabiną ir paprašė uždėti optiką. Uždėjau, prišaudžiau, laukiu. Paskui žiūriu, spauda rašo, kad Suomijoje Lietuvos prezidentas sumedžiojo du briedžius. Pagalvojau, ačiū Dievui! Kaip prišaudžiau karabiną, taip prezidentas ir pataikė. Puikus, labai kultūringas ir paprastas žmogus buvo. Visuomet atnešdavo valyti savo ginklus, prašė patarimų apie amuniciją. Pas mus medžioklėje dalyvavo ir Latvijos prezidentas Guntis Ulmanis, kuriam patikrinau ginklus ir su kuriuo turėjau puikią galimybę pasikalbėti ir susipažinti artimiau. Viso to pagrindas – žinios ir patirtis. Yra knygų, kitų išteklių. Medžiojant reikia stebėti ir įsidėmėti. Turi domėtis viskuo, kas susiję su medžiokle, kaupti žinias ir tada galėsi savo darbą garantuoti, nusipelnyti pagarbos.

Į pensiją – ir gyvenimas gali prasidėti!

Prieš dvejus metus man atėjo laikas atsisveikinti su Oksaliu. Sakiau „Vyrukai, važiuoju namo! Noriu miegoti vaikystės kambaryje, savo lovoje, dar pagyventi ir pamedžioti.“ Iš Vilniaus kaskart į medžioklę važiuoti kažkur už 150–200 kilometrų, paskui atgal ir tada dar dirbti visą savaitę? Man nieko nebereikia. Turiu namus, lovą, automobilį, šunį irgi. Gyvenu gražiame ir mielame Zarasų mieste ir vargų nematau.

Nuotrauka: iš archyvo

Su Oksalio vyrukais kasdien telefonu kalbu 15–20 kartų, jeigu yra ką aptarti ar ko nors reikia. Pats Vilniuje lankausi kas dvi savaites. Dažnai nueinu į savo parduotuvę, išgeriame kavos, paplepame. Aplankau jaunesnįjį sūnų, dirbantį firmoje Vollit. Jis rašo apie įvairius šovinius ir kitas temas. Jam jau trisdešimt metų ir jis puikus šaulys (aut. past.: Medžioklėje bus publikuojama Alfonso Labucko straipsnių). Kadaise jį supažindinau su medžiokle ir dabar jis jau profesionalas. Pati medžioklė jam nėra svarbiausia. Svarbiausia būti gamtoje: stebi, užrašo pastebėjimus, labai gerai fotografuoja. Jis medžioja jau nuo ankstyvos vaikystės – vos tik pradėjo vaikščioti, imdavau jį visur kartu. Vyresnis sūnus nuėjo kitokiu keliu. Jis yra kūrybinga asmenybė ir veikia kultūros srityje.

Kiekvienam švedui po briedį

Pats visuomet domiuosi naujovėmis. Ir užsienyje esu medžiojęs. Į Švediją važiavau medžioti briedžių. Armijoje, būdamas pietinių, paskui vakarinių Lenkijos dalinių grupėje, irgi medžiojau. Ten medžiojama beveik taip pat kaip Lietuvoje, tik įstatymai griežtesni. Štai Švedijoje viskas visiškai kitaip. Kaip iš ryto išeini iš namų, taip visą dieną medžioji. Tave pastato į kokią gerą vietą, pavyzdžiui, proskynoje, ir sėdi, tuo tarpu varovai su šunimis – miške. Jeigu pasiseks pamatyti žmogų ar dar net iššauti, bus gerai. Jeigu ne, taip ir sėdi vienatvėje su gamta iki pat vakaro, kol tave paima.

Jeigu krinta briedis, jis nedalijamas iškart kaip pas mus. Ten žvėrys kabo dvi tris savaites, jie vėsinami pagal formulę, pavyzdžiui, jeigu elnio temperatūra yra 36 laipsniai, bet lauke –2, tai sumedžiotas gyvūnas turi vėsti 18 dienų. Laimikis vėsinamas specialiuose angaruose su specialiu apšvietimu, paskui nudiriama oda ir padalijama mėsa. Užsakymas gaunamas paštu. Įdomu, kad nuo XVII amžiaus karaliaus įsakymu kiekvienas švedas turi teisę sumedžioti vieną briedį per metus. Spalį ir lapkritį ten niekas nedirba, net parduotuvės ir paštas. Ir vyrai, ir moterys, ir vaikai – visi medžioja briedžius. Aš irgi buvau Švedijoje būtent tuo laikotarpiu. Sumedžiojome keturis briedžius ir jie liko kyboti. Švedijoje visiškai kitokie medžioklės principai.

Naktį ten niekas nemedžioja, niekas nevaikšto miške su žibintais, niekas nieko neieško, toli neina. Viskas vyksta dieną. Taigi ir taikikliai jų kitokie – maži, skirti miškui, 2 × 4, 2 × 6. Mes tokius naudojame medžioklėje su varovais. Mūsų medžiotojams, priešingai, reikia magnumo kalibro kulkų ir optikos su 56 mm objektyvu… Švedai turi savo kalibrus, pavyzdžiui, 6,5 × 55. Ginklus švedai prišaudo iš 80 metrų, o medžiodami toliau kaip 100 metrų niekas net nesitaiko. Įdomiausia štai kas – jeigu briedis sužeidžiamas ir nueina, viskas, medžioklė nutraukiama. Iš karto uždaromos apylinkės ribos.

Sužeistas gyvūnas turi būti rastas! Jeigu jis nueis į kitą medžioklės apylinkę, iš kaltininko bus atimtas medžioklės leidimas! Atimama teisė medžioti arba skiriama didžiulė bauda. O kaip pas mus? Jeigu gyvūnas nuėjo be kraujo ar net paliko ant kelio keletą lašiukų, medžiotojai neieško, skuba į kitą varymą. Čia prasideda neatsakingas šaudymas į galvas ir pagyros: „Aš tik į ausį šaunu! Aš tik į akį šaunu!“ Ir koks rezultatas? Gyvūnai nueina be žandikaulių, be dantų, sužeisti ir pasmerkti kankinančiai mirčiai. Argi tai medžioklė?

Vokietijoje ir Čekijoje, jeigu sužeistas žvėris nueina, tu kaip svečias sumokėsi tokią baudą, kad nežinosi, kur dėtis! Taip medžiotojas pripratinamas gerai pagalvoti, ar tai saugus ir geras momentas šauti. Todėl visada sakau, kad reikėtų uždrausti lygiavamzdžiu medžioti kanopinius. Seniai prasidėjo kalbos apie tokio Medžioklės įstatymo keitimo būtinybę. Kova prasidėjo ir viskas kinta, tačiau yra atskirų medžiotojų būrelių, kuriems priklauso patys seniausi, akmens amžiaus žmonės. Su jais sunkiausia. Jaunoji karta pasisako tik už karabinus kanopinių medžioklėje ir visi šios kartos bijo. Pensininkai kol kas aršiai laikosi prieš.

Vis dėlto Lietuvoje viskas ryškiai pasikeitė. Vos užėjo afrikinis kiaulių maras, kažkur prapuolė pusė medžiotojų. Nebemedžioja. Savo praktikoje, galima sakyti, savo kailiu jaučiu šiuos pokyčius. Jeigu Lietuvoje statistiškai apie 30 tūkstančių leidimus turinčių žmonių, tai realiai medžioja 10 tūkstančių. Šaudymo varžybos vyksta beveik kas savaitę, bet ir ten dalyvauja žinomas kontingentas ir praktiškai nesikeičiantis skaičius medžiotojų. Kur visi kiti?
Šuo ir mėgstamiausia medžioklė

Visą gyvenimą turėjau šiurkščiaplaukius taksus. Toks fainas, veiklus ir mobilus šuo. Jį galima pasiimti visur, daug vietos neužima. Mano pamėgtai medžioklės rūšiai ši veislė tinkamiausia. Antį iš vandens taksas ištraukia be problemų ir kraujo pėdsaku seka labai gerai. Į urvus jo vis dėlto neleidžiu. Stora vilna žiemą apsaugo jį nuo šalčio, dyglių ir aštrių šakų. Labai ištvermingas šuo. Pirmą kartą tokį pamačiau Vokietijoje. Dabar tai mano trečiasis šios veislės šuo. Visus įsigijau užsienyje – Lenkijoje ir Čekijoje.

Anksčiau labai mėgdavau medžioti sėlinant ir varant. Ir dabar dar dalyvauju, bet mano mėgstamiausia medžioklės rūšis yra medžioklė tykant. Turi daug laiko, gali ramiai ganyti savo žvėrį, metus, dvejus žiūrėti, kaip jis auga ir keičiasi. Šūvis nėra pats svarbiausias dalykas, taip pat trofėjai nedomina. Dabar mane labiau traukia pats buvimas medžioklėje, stebėjimas, paukščių giesmės. Medžioklės bokštelyje mane visuomet aplanko pelėda. Tikriausiai iš pradžių ji pajuto mano šilumą. Kadangi sėdėjau nejudėdamas, ji atskrido šalia pasižiūrėti. Paskui pradėjau ją vaišinti ir dabar kaskart, rengdamasis į medžioklę, spąstais pagaunu pelę, pakabinu ją ant virvelės per tris metrus ir laukiu. Ji visuomet atskrenda, paima pelę ir suėda. Kartais nutupia man ant kepurės ir tupi.

Medžioklė sėlinant irgi ypatingas užsiėmimas. Medžiotojai tik galvoja, kad neskleidžia garso. Iš tiesų žvėris jau valandą stovi ir klausosi, kaip žmogus šniokšdamas pūkšdamas per mišką braunasi. Jei nori medžioti sėlinant, reikia eiti lauko viduriu, kokius 500 metrų nuo miško. Kitas dalykas sėdint bokštelyje. Kai tik kur miške lūžta šakelė, negali nė kojos pajudinti, nes žvėris net pado brūkšėjimą į bokštelio grindis tokiu atstumu girdi. Viskas, žvėris neišeis. Medžiotojas turi būti tylus, o bokštelyje tai padaryti daug lengviau nei sėlinant.

Kalibrai ir ginklai

Pasaulis kinta, medžiotojai modernėja. Kiti be interneto parduotuvės gyventi negali. Visi labai užsiėmę. Ir reikalavimai auga. Pas mus, jeigu žmogus ateina į parduotuvę, jis nori matyti visas prekes, kokios tik pasaulyje gaminamos. Taip negali būti. Bet kurioje parduotuvėje, Vokietijoje ar kitur, viskas tiekiama pagal užsakymą. Žmogui pačiam reikia domėtis, lavintis ir žinoti, ko nori. Tai didelis, titaniškas darbas. Svarbiausia, kad medžiotojas turėtų pakankamai informacijos. Mūsų medžiotojai mano, kad .223 kalibras yra universalus, galįs viską nuversti – ir briedį, ir visus kitus žvėris.

Nuotrauka: iš archyvo

Reikia žurnalų, toks kaip šis, Europos lygio žurnalų, teikiančių žinių apie visas medžioklės naujienas, atveriančių medžiotojams naujų horizontų. Kuo daugiau informacijos, tuo geriau. Apie kalibrus ir ginklus, optiką, įvairius pagalbinius prietaisus. Žmogus turi žinoti, ką medžioja ir kuo. Mano mėgstamiausias kalibras yra 9,3 × 62. Sporto varžyboms ir smulkiems gyvūnams – .222. Medžioklei su varovais – 9,3×74 R štuceris su dviem graižtviniais vamzdžiais.

Keršuliai ir kiti paukščiai

Paukščiams medžioti turiu 20 kalibro lygiavamzdį. Iš paukščių man labiausiai patinka medžioti keršulius. Uždedu jauką su judančiais sparnais, paimu vilbynę ir laukiu. Visuomet atskrenda. Man daug nereikia – du tris paukščius sumedžioju, pagaminu su raudonuoju vynu. Tai yra medžioklė sielai, o ne piniginei ar šaldytuvui.

Kaip gaminu? Nupešu, įtrinu druska ir česnakais. Vidun įdedu lašinių su prieskoniais, kepenėlėmis, morkomis ir svogūnais. Palaikau kurį laiką, kad įsigertų. Tada aprišu plonais lašinių bryzais, pridedu vyno ir dedu į krosnį. Yra įvairių būdų. Pavyzdžiui, jeigu gaminu antį, visuomet turiu paruoštą keršulį ir dedu jį į antį. Taip jie kartu kepa. Keršulis išeina sultingas ir išlaiko savo skonį.

Keršulių medžioklė tokia tyra, rami. Rudenį vaikštai po pamiškę, žiūri, kur paukščiai skrenda, tada pasirenki vietą ir lauki. Laisvė ir grožis. Anksčiau, kai pavasarį dar buvo leidžiama medžioti, labai daug laiko skirdavau medžioti slankoms. Dabar dėl Europos įsakymo, deja, tai nebeįmanoma.

Iš Europos patirties reikia imti, kas geriausia

Apskritai su tais Europos reglamentais nėra tvarkos. Nežinia, kodėl mūsų valdžia paėmė viską, kas blogiausia – tik draudimus, o visa kita liko nepakitę. Jeigu jau kas nors keičiama, reikėjo sutvarkyti visus įstatymus, kad būtų ginklų naudojimo įstatymai pagal Europos pozicijas, reikalavimai medžioklinių šunų naudojimui. Pavyzdžiui, ančių medžioklė. Be šuns neįmanoma. Bet kas tai yra – dvidešimt medžiotojų ir vienas paukštšunis? Pasiėmė vieną, kad nepažeistų taisyklių, ir gana? Net jei jis dirba gerai, vis tiek negali aptarnauti visos kompanijos. Turi būti vienas šuo dviem medžiotojams.

Kiekvienas medžiotojas, medžiojęs antis be šuns, žino, kiek krūmuose lieka sužeistų ir kritusių. O tai yra barbarizmas. Žinoma, medžiotojai su šunimi turi dirbti, rūpintis juo, o mūsų laikais daugelis gyvena butuose mieste, kur ne visuomet kaimynams tas jų šuo patinka. Su tuo sutvėrimu tik problemos. Eiti kartu su šunimi gatve negalima, paleisti negalima, į parduotuvę ir autobusą negalima… Gyvename kažkokiame vargingame pasaulyje, jeigu jame nėra vietos šuniui. O koks medžiotojas be šuns?

Svarbiausia, ką reikėtų paimti iš Europos ir įvesti Lietuvoje kuo greičiau, yra taisyklė, kad kanopinius galima medžioti vien tik graižtviniais ginklais. Vien tik! Tai būtų didelis žingsnis į priekį. Manau, kad leidimą reikėtų atimti ne tik kritus gyvūnui, bet ir jeigu buvo šūvis ir kraujo pėdsakų. Tuomet būtų šaudoma atsakingiau. Jokių stebuklų nėra, taip pat ir Europoje.

Nuotrauka: iš archyvo

Kvailai atrodo nuolatinis medžioklės taisyklių koregavimas Lietuvoje. Paskaičiau apie Lenkijos medžioklės įstatymus. Ten tik tris kartus šalies istorijoje būta pakeitimų: 1547, 1558 ir 1928 metais – tris kartus! Pas mus kasmet kas nors pakeičiama ir pataisoma. Kaltas valdžios vyrų noras viską pritaikyti savo reikmėms, tačiau taisykles reikia rengti remiantis gamtos procesais ir medžioklės ūkio reikmėmis. Medžiotojai turi tapti sąmoningesni.

Esamų taisyklių rėmuose galima šeimininkauti išmintingiau. Reikia daugiau medžioti jaunus ir neperspektyvius gyvūnus, o suaugusį trofėjinį žvėrį tinkamai įvertinti, kad populiacija nemažėtų ir išliktų kokybiška. Jauniesiems medžiotojams reikia aiškinti, mokyti, kad suprastų, jog medžioklė nėra verslas – tai sielos pašaukimas. Bet tai turės daryti kiti. Aš išėjau į pensiją ir nebegrįšiu. Dabar galiu keltis, kada noriu. Per pietus pamiegoti, nuvažiuoti į medžioklę, grįžti, nueiti į ežerą pažvejoti. Laiko turiu labai daug ir niekur neskubu. Man visko užtenka ir nieko netrūksta!

Pagaliau supratau, kas iš tiesų yra gyvenimas!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.