Patirtis

Su regbininko jėga. Milijonierius Antanas Bosas0

Nuotrauka: iš archyvo

Verslininkas, sportininkas, medžiotojas, buvęs Seimo ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys Antanas Bosas yra apdovanotas aukso ir sidabro medaliais už nuopelnus Lietuvos sportui bei olimpine žvaigžde. 2009–2010 metais A. Bosas buvo Lietuvos regbio federacijos prezidentas. Baigė Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto Mechanikos fakulteto šaldytuvų ir kompresorių specialybę. Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete studijavo strateginį planavimą ir vadybą ir apsigynė socialinių mokslų daktaro laipsnį. Klaipėdos universitete ketverius metus dėstė socialinius mokslus, buvo docentas.

Pirmasis A. Boso darbas buvo Klaipėdos laivų statykloje Baltija. 1982 metais jis pradėjo dirbti Klaipėdos buities tarnybos įmonių susivienijimo Pajūris vyriausiuoju mechaniku, vėliau tapo Gargždų metalo apdirbimo įmonės Pajūris techninio skyriaus viršininku.

Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija (VLPFK) oficialiai buvo įsteigta 1993 metais, bet jos užuomazgų reikėtų ieškoti dar 1989 metais, kai A. Bosas su bendraminčiais įkūrė vieną pirmųjų Klaipėdos rajono kooperatyvų L-713. VLPFK buvo viena didžiausių ir įtakingiausių Lietuvos įmonių grupių, ją sudarė 36 įmonės ir joje dirbo apie 6500 žmonių. Iki VLPFK reorganizacijos įmonės apyvarta per dešimt veiklos metų siekė 7,5 milijardo litų, didžioji dalis pajamų buvo investuojama, o paramai ir

įvairiems labdaros projektams įmonė skyrė apie 7 milijonus litų

2003 metais, kad valdymas taptų veiksmingesnis ir būtų pritraukta daugiau investicijų, įmonė buvo reorganizuota ir padalyta pagal keturias veiklos kryptis. A. Bosui priklauso 100 procentų akcijų dalies, užsiimančios nekilnojamuoju turtu, dujomis ir nafta. Taip pat A. Bosui ir jo žmonai Dainai priklauso svečių namai Gamtos perlas tarp Klaipėdos ir Palangos, jūros pakrantėje. Svečių namuose yra trofėjų muziejus, laikomas viena didžiausių privačių gyvūnų iškamšų ir trofėjų kolekcijų Europoje. A. Bosas turi 200 ha voljerą elniams ir kitiems gyvūnams laikyti bei privačią laukinių gyvūnų ir paukščių kolekciją.

Kokia jūsų šeimos istorija?

Gimiau 1955 m. birželio 10 d. Syktyvkaro mieste, Komijos respublikoje, kur mano tėvai 1941 metais buvo ištremti. Birželio 14 d. nuvažiavo pirmasis ešelonas, į kurį pateko ir mūsų šeima, o birželio 16 d. pajudėjo dar vienas traukinys, kurį Baltarusijoje, Breste, sustabdė vokiečiai ir dalį žmonių išsiuntė į Vokietiją. Tuo laiku buvo ištremta daugybė inteligentijos, politinio ir finansinio elito su ištisomis šeimomis. Iš pradžių mano tėvai gyveno barake, netoli miesto, darbo stovykloje pavadinimu Slobodskoi reid.

Mano pase prie gimtosios vietos buvo įrašytas Syktyvkaras, esantis autonominėje Komijos Tarybinėje Socialistinėje Respublikoje. Mano jaunesnis brolis gimė 1958 metais ir netrukus mums buvo leista grįžti į gimtinę. Tėvai grįžo namo septyniolika metų praleidę tremtyje, man tuomet buvo beveik ketveri. Iš Syktyvkaro laikų atmintyje teliko namai ir jų sargas vokiečių aviganis, o kiti prisiminimai apie vaikystę Komijos Respublikoje ilgainiui išdilo. Tik žiūrint nuotraukas iškyla dar kokių praeities vaizdinių.

Grįžimas į Lietuvą visai nebuvo rožėmis klotas. Neturėjome, kur gyventi, ir nebuvome prirašyti, taigi buvo sudėtinga užregistruoti vaikus į darželį, o paskui į mokyklą. Tėvams patiems buvo labai sunku prisitaikyti prie naujo gyvenimo. Jie buvo persona non grata, liaudies priešai. Ir paskui neturėjome jokių karjeros galimybių – viskas todėl, kad buvome tremtinių šeima. Jeigu tais laikais norėjai kilti karjeros laiptais, turėjai būti komunistų partijos narys. Kad įstotum į partiją, turėjai gauti rekomendacijų iš Valstybės saugumo tarnybos, bet tremtiniams jų niekas nerašydavo, ypač tiems, kuriuos ištrėmė 1941 metais, nes tuo metu paėmė visą nepriklausomos valstybės elitą.

Antanas Bosas

Kur mokėtės?

Mokiausi Klaipėdos 1-ojoje internatinėje vidurinėje mokykloje. Aukštąją mokyklą pasirinkti nebuvo sunku, nes ir variantų tuo metu nebuvo daug. 1973 metais pateikiau dokumentus ir įstojau į Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto Laivų statybos specialybę. Po dviejų metų mokslų Kaune turėjau išvykti ir baigti mokslus Kaliningrade, bet tuo metu jau pradėjau žaisti Lietuvos regbio rinktinėje. Į institutą įstojau su 4 balų vidurkiu, bet kadangi studijų metais labai gerai mokiausi – gaudavau vienus penketus ir padidintą stipendiją, – dekanas mane perkėlė į Mechanikos fakulteto šaldytuvų ir kompresorių specialybę ir taip pavyko išvengti siuntimo į Kaliningradą.

Institutą baigiau 1978 metais. Kadangi institute turėjau vienus geriausių baigiamųjų pažymių, galėjau pasirinkti, kur dirbti, ir taip pradėjau darbą Klaipėdos laivų statykloje Baltija. Šaldytuvų inžinerija buvo elitinė profesija. Tokie specialistai būdavo paklausūs mėsos kombinatuose, visur, kur dirbama su maistu. Vis dėlto pagal profesiją dirbti neteko nė dienos, nes laivų statykloje ji nebuvo reikalinga. Ten išdirbau tik trejus metus. Toliau dirbau vyriausiuoju mechaniku Klaipėdos buities tarnybos įmonių susivienijime Pajūris. 1989 metais įsteigiau savo pirmąjį kooperatyvą, kuris vėliau tapo Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija. 2000 metais apsigyniau socialinių mokslų daktaro disertaciją Vilniaus universitete, buvau docentu Klaipėdos universitete.

Ar dar turite politinių ambicijų?

Nuo 2003 metų buvau Darbo partijos narys, vadovavau jos Klaipėdos skyriui, dirbau Klaipėdos miesto taryboje. Į partiją įstojau ir į Seimą balotiravausi pakviestas draugo. Tuo metu dėsčiau socialinius mokslus Klaipėdos universitete. Jame išdirbau ketverius metus ir išėjau, kai mane išrinko į Seimą. Ten dirbau tik vieną kadenciją 2004–2008 metais, nors dėl ankstesnio įdirbio garantuotai būčiau buvęs išrinktas dar vienai kadencijai ir būčiau galėjęs taip tęsti iki žilos senatvės. Eiti ar neiti į Seimą, ypatingo pasirinkimo nebuvo – mane tiesiog išrinko.

Buvau jaunas, naivus ir energingas. Iš pradžių dirbau labai aktyviai, kovojau, bandžiau padaryti pasaulį geresnį. Vis dėlto praėjus dvejiems metams jau buvau pasiruošęs viską mesti ir išeiti. Tačiau tai buvo neįmanoma, nes Klaipėda turėjo tik vieną Darbo partijos mandatą ir nebuvo nieko, kas galėtų mane pakeisti. Dirbau iki kadencijos pabaigos. Seime buvau Aplinkos komiteto pirmininkas. Buvo sunku. Kontingento intelekto lygis – žemiau vidutinio.

80 procentų nesupranta apie makroekonomiką, pasaulio ekonomiką, darbo organizaciją. Juk vienas lauke – ne karys. Ilgai stengiausi ką nors gerinti, keisti, aiškinti, tačiau bet koks pasiūlymas ar projektas, perėjęs visą biurokratinį kelią, pasikeisdavo neatpažįstamai. Be to, visiems reikėjo ilgai aiškinti, kas yra kas ir kam to reikia. Tai – viena priežastis. Iš dalies nelikau Seime ir todėl, kad privačiame versle uždirbdavau daug daugiau. Pajamų iš darbo valdžioje bendrajame fone net nebuvo matyti. Net nežinojau, kokia buvo mano Seimo nario alga. Tiesiog dirbau, o dauguma vien tik ir galvojo, kaip išlaikyti savo vietelę. Manau, kad turi pasikeisti dvi ar trys kartos, kad kas nors šalyje pradėtų normalizuotis.

Jūs taip pat užsiėmėte sportu?

Sportuoti pradėjau vaikystėje – užsiėmiau dviračių sportu, gimnastika. Būdamas keturiolikos net iškovojau teisę dalyvauti Tarybų Sąjungos moksleivių dviračių sporto čempionate. Jau vien patekti tarp dalyvių ko verta! Laimė, sporte niekas nežiūrėjo, ar tavo tėvai tremtiniai ir koks tavo ryšys su partija. Tik vėliau, kai pradėjau žaisti Lietuvos regbio rinktinėje, praeitis vėl išlindo iš už horizonto – manęs neišleido iš šalies, kai komanda turėjo važiuoti žaisti į Lenkiją. Ir toliau galėjau dalyvauti tik tose varžybose, kurios vyko TSRS teritorijoje.

Tarybų Sąjungos čempionate kovojome prieš Maskvos Dinamo, Slava, VVA, Tiraspolio, Kijevo ir kitas dideles, garsias komandas. Esu nedidelio ūgio, todėl buvau krašto puolėjas. Greitai bėgdavau sprintus – 100 metrų įveikdavau per 10,9–11,0 sekundžių. Tai buvo pirmas atskyris lengvojoje atletikoje. Regbį pradėjau žaisti kai įstojau į Kauno politechnikos institutą. Per penkerius metus kelis kartus tapau čempionu, vicečempionu, iškovojau taurę. Kai grįžau į Klaipėdą, sukūriau savo komandą ir ją treniravau. Aktyvią sporto karjerą baigiau tik sukakus 44 metams.

Dabar, kai man 62-eji, sportas turi ypatingą reikšmę – sportuoju tik dėl savęs paties. Esu fiziškai aktyvus, sveikata labai gera, bet kad rimčiau sportuočiau, turiu per daug senų traumų – visos sausgyslės įplyšusios. Savo sportininko karjeroje ligoninėje beveik neteko būti, užtat kai baigiau aktyvią karjerą, prasidėjo problemos – vienas netinkamas judesys, ir viskas, pas chirurgą. Regbis yra labai sunki sporto rūšis, užtat regbininkai patinka merginoms!

Dabar perėjau prie ramesnių sporto rūšių. Žaidžiu lauko tenisą ir golfą. Tiek galiu sau leisti, nes šiuose sportuose nereikia fiziškai kontaktuoti su kitu žaidėju. Chirurgas man patarė užsiimti kita veikla, bet aš to negaliu. Nerimtai žaisti irgi nemoku: apie ramų, palengvintą režimą galiu galvoti tik iki tol, kol išeinu į aikštelę. Tada prasideda rimtas sportas. Žaisdamas tenisą net bicepsą nutraukiau.

Kaip tapote priešraketinės gynybos leitenantu?

Kauno politechnikos institute be paskaitų buvo ir karinio pasirengimo kursas. Apsigynę diplomus ir baigę mokyklą mes visi du mėnesius praleidome armijos lauko stovykloje. Ten vyko praktinis kovinis pasirengimas su raketų kompleksais Strela 1, Strela 2, Šilka. Į armiją eiti nereikėjo. Aukštąją mokyklą baigiau kaip sausumos kariuomenės vidutinio nuotolio priešraketinės gynybos leitenantas.

Kokia buvo jūsų vaikystės svajonių profesija?

Labai gerai atsimenu, kad aštuntoje klasėje rašėme rašinėlį tema Kuo nori būti užaugęs? Visi rašė, kad nori skristi į kosmosą, tapti gydytojais ir panašiai, o aš parašiau, kad noriu tapti milijonieriumi. Kas tada prasidėjo! Mane iškvietė pas direktorių ir tardė pedagogų susirinkimuose. Iš mokyklos neišmetė, nes iš internato nieko negalima išmesti. Taigi dėl šios buržuazinės idėjos manęs nepriėmė į komjaunimą, nors aš ir pats nenorėjau. Tik institute, kai labai aktyviai sportavau ir dalyvavau įvairiuose renginiuose, mane privertė įstoti į komjaunimo organizaciją.

Kas esate dabar?

Esu medžiotojas. Pertraukose tarp medžioklių kartais padirbu. VLPFK buvo 36 skirtingos firmos, kurios 2003 metais buvo padalytos į atskiras šakas. Valdau 100 procentų akcijų korporacijos, kuri užsiima nekilnojamuoju turtu. Šiuo metu viskas sutvarkyta taip, kad galiu vadovauti įmonei telefonu, nes vietoje dirba keletas labai profesionalių vadybininkų, kuriais galiu pasitikėti. Man telieka priimti sprendimus.

Esate patenkintas savo pasiekimais?

Esu labai patenkintas dabartine situacija. Mane džiugina mano šeima, sportiniai (esu sporto meistras), moksliniai (esu socialinių mokslų daktaras), verslo pasiekimai (esu profesionalus verslininkas). Šie keturi punktai įgyvendinti, ir rezultatais esu visiškai patenkintas. Kas bus toliau, kur ir kaip? Nežinau. Mano pagrindinis tikslas yra efektyviai vadovauti tam, kas man priklauso, kad galėčiau daug ilsėtis, medžioti ir gyventi sau. Turiu šešerių metų dukterį Urtę Magdaleną, dabar turiu gyventi jai.

Kiek turite vaikų?

Tris. Vyresnioji duktė Indrė yra grožio salono savininkė, o sūnus Tomas užsiima informacinėmis technologijomis ir programavimu. Dukteriai niekada nesiūliau eiti medžioti. Sūnų buvau pasiėmęs drauge, bet jo tai nesudomino. Kai buvo visai jaunas, Tomą domino motociklai ir automobiliai, paskui kompiuteriai. Dabar jo pagrindinis pomėgis – golfas. Sūnus mane ir sudomino šia sporto šaka. Visuomet sakiau, kad esu per jaunas žaisti golfą, bet Tomas buvo atkaklus, ir dabar vaikštau po veją su lazda rankoje.

Svečių namai Gamtos perlas Klaipėdoje yra jūsų žmonos verslas?

Taip, Daina vadovauja šiam viešbučiui ir ūkiui, kur turime tūkstantį tauriųjų elnių, danielių ir dėmėtųjų elnių, vilkų, stručių, stumbrų, meškų ir kitų žvėrių. Surinkau didžiulę paukščių kolekciją. Daugiausia yra įvairių fazanų, pradedant paprastaisiais medžiojamais fazanais, baigiant deimantiniais ir auksiniais. Šalia yra ir vienas didžiausių Europos trofėjų ir iškamšų muziejus.

Šeimoje esate pirmasis medžiotojas?

Taip. Niekas iš mano senelių ir prosenelių nemedžiojo. Jaunystėje vienoje darbo vietų turėjau kolegą – civilinės apsaugos pulkininką. Jis buvo aistringas medžiotojas ir medžiotojų klubo vadovas. Jis man padėjo gauti medžiotojo bilietą ir pakvietė stoti į klubą, nors pati pirmoji mano medžioklė buvo daug anksčiau. Mano dviračių sporto treneris irgi buvo medžiotojas, treniravausi pas jį nuo trylikos metų amžiaus. Kiekvieną šeštadienį vietoje treniruočių eidavome į medžioklę kaip varovai. Šis dalykas man patiko jau tada. Penkerius metus ėjau į varovus, paskui teko tai nutraukti. Medžiotoju tapau 1982 metais. Netrukus įsigijau ir pirmąjį savo ginklą – IŽ 12-ojo kalibro horizontaliai dvejintą dvivamzdį.

Pokšt, pokšt ir pro šalį?

Pirmasis mano laimikis buvo antis Latvijoje, prie Papės ežero. Juokingiausia tai, kad prieš tai savo ginklu nebuvau šovęs nė karto. Pirmąjį paukštį sumedžiojau iš 20 šūvių – sunaudojau 20 šovinių, kol nukrito viena antis. Tik tada supratau, kad tai visai nėra paprasta, ir pradėjau treniruotis šaudykloje. Sunkiausia išmokti šauti ne tiesiai į paukštį, o priešais jį – žiūrint, kur jis skris. Kai pradėjau treniruotis šaudykloje, tik tada supratau, kad kojos, rankos ir galva turi dirbti kartu, taigi pradėjau šaudyti geriau.

Koks buvo pirmasis stambus laimikis?

Pirmasis buvo šernas. Antrajame savo sezone jau sumedžiojau vilką. Paskui – neprastą elnią. Tai buvo devintajame dešimtmetyje. Tais laikais medžiotojai turėjo vykdyti planą. Praktiškai viską, ką sumedžiodavai, turėdavai atiduoti mėsos kombinatui. Šernai – tris sumedžioji ir tik ketvirtą gali pasilaikyti. Užtat iš lapių ir usūrinių šunų buvo galima neblogai uždirbti, nes už kailius mokėjo daug.

Kas medžioklėje svarbiausia?

Turiu savo filosofiją, susiformavusią per ilgus metus. Nevažiuoju medžioti, kad gaučiau mėsos. Šaunu tik tada, kai trofėjus yra to vertas, arba jeigu tai selekcinis individas, bet niekada nešaunu į jaunus ir perspektyvius. Niekada nemedžiosiu šernės, nors dabar dėl afrikinio kiaulių maro medžiotojai kone verčiami naikinti šernų populiaciją. Ateitis turi būti.

Tarybiniais metais, jeigu ir pavykdavo sumedžioti trofėjinį individą, vis tiek negaudavai nei ragų, nei ilčių. Laimikį reikėdavo atiduoti į mėsos kombinatą ir nieko nebuvo įmanoma atgauti. Tuometinėje netvarkoje kiekvienas taikėsi į kokį nors mėsos gabalą. Nebuvo jokių gražių tradicijų, jokios pagarbos gyvūnams. Dabar visiškai kitas dalykas.

Man labiau patinka, jeigu pavyksta prisėlinti, tinkamai apžvelgti gyvūną ir jį įvertinti. Rugsėjį Latvijoje važiavome į elnių medžioklę. Matėme daug įvairių egzempliorių, bet iš keturių medžiotojų mūsų kompanijoje tik vienas sumedžiojo dailų, vertingą elnią. Aš nešoviau, nes nepamačiau tokio, kurį norėčiau sumedžioti. Svarbu rasti elnią, kuriam aštuoneri devyneri metai, nes po šio amžiaus prastėja trofėjaus kokybė ir elnio poravimosi potencialas. Turiu tūkstantį elnių. Savo elnių sode pastebėjau, kad individus, kurių ragų masė dėl senatvės pradeda mažėti, reikia pašalinti. Tai labai gerai matyti pažvelgus į palikuonis. Kokia gali būti genetika, jeigu tokio elnio palikuonių pirmieji ragai rugsėjį vos siekia ausis?

Kodėl pats auginate elnius?

Dėl malonumo. Anksčiau parduodavau juos į Rusiją, o dabar dėl sankcijų prekyba sustojo. Savo plotuose taip pat paleidžiame tauriuosius elnius ir danielius. Jie prie mūsų sąlygų gerai prisitaiko. Tiesa, danieliai šernų nepakeis, jeigu kas taip pagalvotų. Šių gyvūnų arealas per daug skirtingas, kitoks maitinimosi būdas ir įpročiai. Nors šernai padaro rimtų nuostolių žemės ūkiui, miške jie atlieka labai didelį ir prasmingą darbą purendami žemę, ieškodami kirmėlių ir lervų. Štai elniai ne tik suėda kultūrinius augalus, bet ir sugadina miško atžalynus.

Gamtoje turi būti pusiausvyra

Lietuvoje daugelyje vietų danielių anksčiau apskritai nebuvo, o dabar jų padaugėję. Prieš maždaug dvidešimt metų buvo paleista ir stumbrų. Tada jų buvo 30, dabar jau daugiau nei 100. Šių gyvūnų kaimenės padaro didžiulę žalą vietos ūkiams. Visi laukai išbraidžioti, iškapstyti, medžiai apgraužti. Mūsų kraštas nėra skirtas gyventi šiems stambiesiems žolėdžiams. Tai ne Belovežo giria, kur stumbrams pakanka plotų ir maisto. Dabar stumbrai pamažu perkeliami į aptvarus, kur jie prireikus šeriami.
Kada ir kaip pradėjote kurti savo zoologijos sodą?

Pirmą aptvarą pastačiau 1995 metais. Pirma atsivežiau dėmėtųjų elnių. Tuo metu Lietuvoje ši rūšis jau buvo auginama ir turėjau galimybę šių gyvūnų gauti. Įsigijau ir danielių bei muflonų. Pastarieji pas mus nelabai gerai jaučiasi, nes jiems reikia akmenų ir uolų, kad galėtų nutrinti savo nuolat augančias kanopas.

Toliau pamažu kolekciją pildau. Auginu fazanus, bet kartą dėl kažkokios nežinomos infekcijos nugaišo visi jauni, o paskui ir veisliniai paukščiai. Dabar dar nedrįstu atnaujinti būrio, nes bijau, kad ta infekcija, kurios gydytojai negalėjo nustatyti, vis dar gyvuoja. Turiu išsaugojęs inkubatorių ir visa kita. Galbūt vėl pradėsiu juos auginti. Kol kas turiu tik kolekcinių paukščių – penkiolikos skirtingų rūšių.

Zoologijos sodo kolekcijoje yra ir baltųjų bei juodųjų gulbių, kitų paukščių, vilkų, lūšių, pora meškų su neseniai gimusiais meškiukais, stumbrų. Renkuosi tik tas rūšis, kurios mūsų sąlygomis jaučiasi gerai ir nereikalauja papildomos šilumos ir priežiūros.

Kokia medžioklė jums labiausiai prie širdies?

Turbūt elnių patinų medžioklė per rują sėlinant arba tykant. Moku elnią ir kviesti. Kartais jis ateina, kartais nubėga. Kolega iš Latvijos sakė, kad mėgdžioju per daug agresyvų patiną, todėl elnias bijo priartėti. Sako, kad reikia mėgdžioti jaunesnį. Elnių viliojimas baubimu yra labai pagaulus užsiėmimas! Gyvenime esu sumedžiojęs nemažai elnių. Apie dešimt iš jų puikūs, verti medalio. Trofėjų parodose nedalyvauju, nes man daug įdomiau pagaminti visą iškamšą ir pastatyti ją muziejuje.

Greičiausiai trofėjų muziejuje yra ne tik vietinės gyvūnijos?

Taip, nes medžioju visame pasaulyje. Muziejuje yra dramblių, raganosių, žirafų, liūtų ir kitų žvėrių – viso ūgio iškamšų skirtingomis natūraliomis pozomis. Turime ir paukščių bei roplių iškamšų. Tai viena didžiausių kolekcijų Europoje. Žinoma, lankytojai gali apžiūrėti ir vietinius gyvūnus: briedžius, stirnas, elnius. Yra įvairių didžiųjų kačių, hienų ir daug įvairių rūšių kanopinių gyvūnų. Aišku, yra ir atskirų ragų, nes keturių elnių visu ūgiu nesustatysi greta, bet tokių yra visai nedaug. Norėjosi, kad muziejus būtų estetiškas, įdomus, o ne tik ragai ir kaukolės ant sienų. Kartu su paukščių iškamšomis yra daugiau kaip 400 eksponatų.

Kokiose šalyse esate medžiojęs?

Aišku, Latvijoje ir Estijoje, Suomijoje, baltąją mešką medžiojau Kanadoje, Rusijoje, Kamčiatkoje ir Čiukotkoje, Kazachstane, Kirgizijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Afrikos šalyse. Labiausiai man patinka medžioklė ekstremaliausiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, Čiukotkoje, Kamčiatkoje, Tian Šanyje.

Kanadoje poliarinę mešką medžiojome esant 45 laipsniams šalčio, penkias paras mus pustė sniegas. Kanadoje išėjo labai produktyvi medžioklė. Iš pradžių sumedžiojau poliarinę mešką. Ten, kur medžiojome avijaučius, kad pamaitintume šunis, sulaukiau ir baltojo vilko. Kiek vėliau sumedžiojau poliarinę lapę. Kamčiatkoje medžiojau rudąją mešką ir briedį, reikėjo lipti į kalnus, ieškoti ištisas dienas. Kai žiūronais pagaliau pamatėme tinkamą, didelę mešką, reikėjo lipti aukštyn, nes ir žvėris paprastai bėga į kalną, o ne žemyn. Kad sumedžiotų mešką, medžiotojas šlaitu turi pakilti aukščiau. Reikia žiūrėti, kur pučia vėjas. Mano meška sėdėjo uogienojuje. Užlipę šlaitu aukštyn, buvome nuo jos už 150 metrų. Arčiau eiti nerizikavome, nes meškos – labai greiti žvėrys.

Kamčiatkoje medžioklės gidai tokie įdomūs. Aš jiems sakau, kad turiu ginklą, ir klausiu, kur jo, bet jis man atsako, kad pats turiu šauti taip, kad meška kristų vietoje. Kai žvėrį sumedžiojau, gidas pasakė: „Puikiai šauni! Aš pats taip nemoku!“ Briedžių irgi reikia ieškoti kalnuose kelias dienas. Tian Šanyje turėjome joti žirgais aštuonias valandas viena kryptimi 4200 m aukštyje. Temperatūra – 25 laipsniai šalčio. Ten sumedžiojau ožiaragį, Marko Polo aviną ir labai didelį vilką. Šie plėšrūnai irgi gyvena kalnuose. Sumedžiojau vieną, prisėlinusį prie mano laimikio. Tokia patirtis reikalauja labai gero fizinio pasirengimo ir suteikia milžinišką pasitenkinimą.

Afrikoje medžioti nėra taip sunku, kaip galėtų pasirodyti. Gali tekti nemažai pavaikščioti pėsčiomis, bet apie medžiotojų svečių komfortą ten pagalvota. Medžioklės gidas paprastai būna baltaodis, o padėjėjai, pėdsekiai ir kiti asistentai daugiausia juodaodžiai. Gidas už viską atsakingas ir sumedžiojus netinkamą gyvūną būtent jis bus baudžiamas ir praras licenciją. Todėl medžiojamajam gyvūnui rasti kartais reikia keleto dienų.

Vieno dramblių (dabar iškamša esanti Gamtos perle), ieškojau aštuoniolika dienų, nes niekaip negalėjome rasti seno, vienišo patino. Juodaodžių pėdsekių gebėjimai mane sužavėjo! Jie stebi visus nulenktus žolės stiebelius, sukrešėjusį kraujo lašelį smėlyje, kurio visai neatpažinčiau. Jeigu medžiotojas atvyksta su partneriu, pasidalijama į komandas. Vienas medžioja su gidu, kitas su pėdsekiais. Kitą dieną atvirkščiai. Skirtumas didžiulis. Bet aš mėgstu į medžioklę vykti vienas ir prie nieko nereikia derintis.

Afrikoje nėra ryškių medžioklės tradicijų. Kai sumedžiojome dramblį, jie nupjovė uodegos galą ir padavė man. Pačią gražiausią uodegos dalį?!

Kaipgi reikės daryti iškamšą? Dramblys į Lietuvą buvo atvežtas „išardytas“. Kitas Afrikos žvėrių iškamšas užsakiau pagaminti vietos taksidermininkams. Juodajame žemyne yra daug profesionalų, ir jie savo faunos atstovus pažįsta labai gerai – visos iškamšos puikios kokybės. Į Lietuvą jie transportuojami jūriniais konteineriais. Taip trofėjus atsiranda Lietuvoje greičiau ir pigiau.

Kur įdomiausios ir gražiausios medžioklės tradicijos?

Europoje. Mūsų regiono šalyse medžioklės tradicijos įvairios, jos puoselėjamos ir populiarinamos. Ir Lietuvoje yra senos istorijos medžioklės tradicijos, kurios atgimė po nepriklausomybės. Žvėrį sumedžiojus, jam į nasrus įdedama šakelė, jis pagerbiamas lapais ir medžioklės trimitų garsais, kurie yra skirtingi kiekvienam gyvūnui. Kiek įvairių žvėrių sumedžiota, tiek trimito signalų suskamba medžioklės pabaigoje. Gražesnių tradicijų niekur nesu matęs.

Ką ir kur dar norėtųsi sumedžioti?

Nebesinori važiuoti į Afriką ir kaskart kitoje šalyje medžioti po antilopę. Būtų įdomu Amerikoje sumedžioti pumą. Bet jeigu važiuoji taip toli, turi pagalvoti, ką dar būtų galima medžioti, kad tokia didelė kelionė nebūtų surengta tik dėl vieno trofėjaus. Tiek daug pasaulyje dar neaplankyta!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.