Patirtis

Šernai – populiarus laimikis visoje Europoje0

Nuorauka: Patrick Pahlke, unsplash.com

Šernas – vienas galingiausių medžiojamųjų gyvūnų, stebinantis savo gebėjimu atnaujinti populiaciją. Šerno ūkinis prieaugis gali siekti iki pat 200 procentų.

Šernas yra laimikis, kurį galima laikyti vienu populiariausių visoje Europoje, jis medžiojamas intensyviai ir gausiai. Skaičiuojama, kad 80 procentų iš 1,3 mln. Prancūzijos medžiotojų daugiausia medžioja būtent šernus. Keletą pastarųjų metų Vokietijoje, stengiantis apriboti afrikinį kiaulių marą (AKM), sumedžiojama 600–800 tūkst. šernų. Tai yra prieinamas, palyginti lengvai sumedžiojamas laimikis, kurio įvaizdis ne visai teigiamas. Pirma, šernas mielumu niekaip neprilygsta stirnai. Antra, šernai daro didelę žalą žemės ūkiui. Trečia, šernų populiacijos, jeigu jų nepaliečia kokia ekstremali liga, būna labai gausios. Kiti kanopiniai įprastai laikomi išskirtiniais ir galimybės juos medžioti daug kur yra ribojamos.

Rengiant šį priedą, Lietuvoje jau kelerius metus siaučia AKM, gerokai sumažinęs šernų populiaciją. Vis dėlto aišku viena: tinkamomis sąlygomis ir mažėjant AKM poveikiui šernų populiacija galėtų labai sparčiai atsinaujinti.

Kalbant apie šernų medžioklę Lietuvoje, vyravo labai paprastas skirstymas: šernas, šernė, pernykštis šerniukas ir jauniklis. Pažvelgus į sistemą Vokietijoje, ten medžiotojai kiekvieną lytį išskiria į keturias amžiaus grupes. Medžiojama pagal šių amžiaus grupių specifiką, kiekviena amžiaus grupė turi savo aprašą ir konkrečius kriterijus, leidžiančius ne tik atskirti šernaites nuo šerniukų, bet ir nustatyti amžių. Vadinasi, iš principo ir medžiojant šernus laikomasi selekcinės medžioklės kriterijų.

Medžioklės principai

Palyginti su kitais medžiojamaisiais kanopiniais, vertinamais pagal ryškius kūno sandaros ir trofėjaus kokybės požymius, lengvai atskiriant patinus nuo patelių, šernų patelių ir patinų skirtumai yra nedideli ir nėra tokie ryškūs. Pagal konkrečius požymius galima nustatyti individualių šernų lytį ir amžių. Šernus paprasčiausia skirstyti į amžiaus klases. Jauniausioje klasėje abiejų lyčių atstovus galime vadinti jaunikliais – nuo jų gimimo momento iki kitų metų balandžio 1 d. Kita amžiaus grupė yra pernykščiai šerniukai – iki 2 metų amžiaus. Šioje amžiaus grupėje priaugama daugiausia kūno masės, ypač po gerų metų ir švelnių žiemų.

Nuo antrųjų gyvenimo metų galima išskirti dar vieną amžiaus grupę, o prasidėjus medžioklės sezonui tokį šerną jau galima laikyti suaugusiu. Dar rudens pabaigoje pernykštė šernaitė apvaisinama ir būdama dvejų metų ji atsiveda pirmuosius jauniklius. Na, o dvejų metų šerniokas išvaromas iš kaimenės ir tampa vienišiumi. Iki šio momento vienos vados šernaitės kartu su neapvaisintomis vyresnėmis šernėmis ir jaunikliais sudaro kaimenę.

Taigi šernus galima skirstyti į 2–3 metų, 4 metų, 5–7 metų, taip pat vyresnių nei 8 metų grupes.

5–7 metų šernų iltys nustoja augti. Šiuo laikotarpiu galima pradėti galvoti apie trofėjų. Kalbant apie trofėjus, nėra ypatingo pagrindo medžioti šernus iki 5 metų amžiaus.

Šerną nuo patelės atskirti sunku, todėl svarbu nustatyti tikslius kriterijus. Pagal konkrečius kriterijus normaliomis sąlygomis, kai nereikia mažinti šernų skaičiaus, galima laikytis selekcinės medžioklės principų. Netinkamai medžiojant gali sparčiai pagausėti šernų, todėl populiacijoje reikėtų sukurti idealią šernų amžiaus ir lyties struktūrą. Net kai skaičius labai didelis, vokiečių manymu, negalima šaudyti nekontroliuojamai, kaip papuola – visada reikia nusistatyti konkretų siekiamą tikslą. Tarp kitko, maras kaip liga yra veiksnys, kurio poveikio negalima numatyti, tad telieka laukti ir stebėti, kaip populiacija su juo susitvarkys.

Senu šernu galima laikyti individą, pasiekusį 8 metų amžių, bet realiai gyvenime tokių sutinkama labai retai. Tai galima pasiekti intensyviai ir reguliariai medžiojant jauniklius ir pernykščius šerniukus. Tinkamai tvarkant populiaciją, galima išauginti kokybiškus trofėjus. Idealiu atveju reikėtų sumedžioti 85 procentus jaunų šernų, iš kurių 65–75 procentai būtų medžiotini jaunikliai, o kiti 15 procentų – suaugusios ir senos šernės, taip pat trofėjiniai šernai, jaunos šernaitės. Iš šių 15 procentų du trečdaliai turėtų būti šernaitės, o ne šernai.

Medžioklės tikslas

Susiję straipsniai

Svarbiausias šernų medžioklės tikslas – sumažinti jų skaičių ir padidinti tikslinio amžiaus gyvūnų kokybę, be to, išvengti galimos žalos žemės ūkio kultūroms, aišku, taikoma kalbant apie normalias situacijas. AKM atveju tikslas taip pat yra ir šernų skaičiaus bei žalos mažinimas.

Plačiau skaitykite naujajame žurnalo priede Medžiojamieji gyvūnai – kanopiniai.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.