Rusų ilgaplaukis kurtas (rus. Русская псовая борзая) yra sena medžioklinių šunų veislė, Rusijos nacionalinis pasididžiavimas. Savo pavadinimą veislė gavo dėl ilgos banguotos vilnos, kuri rusiškai vadinama psovina. Rusų kurtas yra aristokratiškos, elegantiškos išvaizdos, ryškių medžioklinių instinktų šuo. Gamtoje jis greitas kaip vėjas, azartiškas ir aršus medžiotojas, namuose – tylus, meilus ir net tingus. Kontrastai, intelektas ir didžiulė savigarba – taip būtų galima trumpai apibūdinti šią veislę.
Medžioklėje
Angliškame kurtų pavadinime sighthound sudurti du žodžiai – rega ir skalikas. Į Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) klasifikacijos 10 grupę patenka visi kurtai, išskyrus primityviuosius faraonų šunis, čirnekus ir panašius. Bet visos šios veislės seka gyvūną akimis ir tik retos naudoja ir uoslę. Jeigu grobis pasislėpęs, kurtas netenka susidomėjimo. Taigi daugiausia kurtai naudojami darbui lygumose medžiojant kiškius ir lapes. Nuo seno Rusijos augintojai ir medžiotojai atrinkdavo itin azartiškus ir drąsius šunis, tinkamus vilkų medžioklei, poruodavo juos, tikėdamiesi gauti nekintančias charakterio savybes. Iš dalies tai pavyko, nes rusų kurtai turi vilkų medžiotojų reputaciją.
Mūsų laikais taip pat yra entuziastų, besistengiančių išlaikyti senąsias tradicijas. Latvijoje yra rusų kurtų veislynas pavadinimu Cars Ivans – versti nereikia, ar ne? Helena Urtanė trisdešimt metų augina rusų kurtus. Prieš keletą metų ji su savo augintiniais dalyvavo darbiniuose bandymuose su vilku Žytomyre.
Tik apytikriai žinodama, kur reikia važiuoti, H. Urtanė su drauge, šunimis ir daiktais nusigavo į kažkokį miestelį, autobusu nuvažiavo į miške esančią vietą, nuo kurios dar dešimt kilometrų turėjo eiti iki bazės. Pėsčiomis pasiekusios galutinį tikslą, abi Latvijos damos pamatė, kad yra vienintelės moterys, o visi kiti dalyviai – daugiau nei šimtas Rusijos medžiotojų su piktais ir labai azartiškais rusų kurtais. Visi geria, o dar tie pikti šunys!..
Damos pastebėjo, kad visi rusų kurtai laikomi atskirai. Kitą dieną prasidėjo bandymai. Vilkas buvo pririštas ilga virve. Per bandymą leido po tris šunis kartu, jie turėjo parodyti žvėriui pyktį ir tinkamą sugriebimą. Nors šunys buvo suvežti iš daugelio, net gana tolimų regionų, nė vienas jų nesugebėjo priartėti prie plėšrūno. Vos tik suuodžia žvėries kvapą, taip šalin, saugiu atstumu. Kitą dieną atvyko medžiotojai su trimis šunimis iš Tomilino veislyno, kuris tiesiogiai užsiima vilkų medžiokle. Tik šie trys iš visų dalyvių užpuolė vilką, sugriebė jį ir išlaikė bandymą. „Tai buvo įspūdinga! Iš tiesų buvo ką pamatyti“, – sakė H. Urtanė. Tai reiškia tik tą, kad rusų kurtai labai retai turi įgimtą gebėjimą medžioti vilką, nebijoti šio plėšrūno ir būti pakankamai savimi užtikrinti, o tokie šunys tikrai nebus jokie namų numylėtiniai. Juos jau nuo aštuonių mėnesių amžiaus ruošia darbui su vilku, leidžia į medžioklę ir treniruotes kartu su suaugusiais ir patyrusiais šunimis, kurie apmoko jaunus.
Rusijoje mūsų laikais su kurtais daugiausia medžiojami kiškiai ir lapės. Per medžioklę su varovais kartu su šiuo greituoju milžinu leidžiami ir skalikai, kurie padeda neprarasti laimikio, išgena jį iš krūmų ar į atvirą miško vietą, kur rusų kurtas gali jį vytis.
Lietuvoje medžioti su kurtais nedraudžiama. Turime medžiotojų, kurie naudoja rusų ir kitų veislių kurtus kiškiams medžioti ir daro tai labai sėkmingai. Šiuo metu atgimsta ir lauko bandymų tradicijos. Ekspertas, kinologas ir medžiotojas Rolandas Čekavičius pasakoja, kad pirmieji darbinių savybių bandymai vyko 2014 metais, o pernai rudenį – antrieji. Kol kas neišduota nė vieno diplomo, nes ir žmonės, ir šunys dar tik mokosi, nors dalyvių daugėja. 2014 metais dalyvavo septyni šunys, o 2015 metais užsiregistravo jau dvylika ir dar keletas naujų šunų savininkų atvyko pažiūrėti ir mokytis. Šiemet planuojama surengti trečiuosius kurtų darbinius bandymus.
Lietuvos kurtų bandymų ekspertai stažavosi ir patirties sėmėsi Rusijoje ir Ukrainoje, kur medžioklė su šiais šunimis ir lauko bandymai yra įprastas ir tradicinis dalykas. Taisyklės taip pat pasiskolintos iš Rusijos kolegų. Į pastaruosius darbinius bandymus užsiregistravo ir juose dalyvavo rusų kurtai, taip pat Ibizos kurtai, saliukiai, vipetai ir afganų kurtai. Kurtų darbinių savybių bandymai Lietuvoje vyksta per medžioklę, dalyvauja ir varovai bei medžiotojai. Šunys išbandomi po vieną, poromis ir būriais. Vertinimas šiek tiek skiriasi – būrys gali būti nevertinamas už grobio pagavimą.
Kadangi bandymai vyksta realioje medžioklėje, būna ir staigmenų. Pagal įstatymus kanopinius su kurtais Lietuvos teritorijoje medžioti draudžiama, vilkai į atviras vietas neišlenda, usūriniai šunys nesprunka, taigi kurtų nedomina. Lieka tik lapės ar kiškiai. Dirbant realioje medžioklėje, pasitaiko nestandartinių situacijų ir neprognozuojamų aplinkybių. R. Čekavičius pasakoja, kad neretai kiškiui pavyksta nubėgti iki miško krašto ar griovio ir tada jam nebegresia kurtų dantys. Lapės taip pat apsukrios ir moka išsisukti. Neįmanoma nei prognozuoti, nei numatyti, kuriam šuniui atiteks koks laimikis.
R. Čekavičius pats medžioja ir turi rusų kurtą. Pasak jo, Lietuvoje yra dar keletas vyrų, su kurtais medžiojančių kiškius ir lapes. Populiariausi yra greihaundai, nes tai greičiausi šunys, nors rusų kurtai yra ne tik greiti, bet ir protingi. Puikių rezultatų būna naudojant abi šias veisles poroje. Greihaundo greitesnės kojos, bet rusų kurtas spėja pagalvoti ir apskaičiuoti galimus grobio manevrus, o atspėjęs tolesnius ilgaausio judesius kurtas jį tikrai pačiups. R. Čekavičius sako, kad einant medžioti su kurtu ginklo iš principo galima net neimti, nes šuo pats pagriebia laimikį. Tikra aristokratiška medžioklė. Didžiulis malonumas ir pasitenkinimas tiek šuniui, tiek medžiotojui.
Temperamentas
Rusų kurtai tikrai nėra geriausias pasirinkimas pradedantiesiems. Jie visuomet turi savo nuomonę, pasitiki savimi, yra išdidūs ir savarankiški. Jų negalima dresuoti įprastais metodais. Tik radus su šiuo šunimi ryšį galima pasiekti tam tikro paklusnumo. Dėl rusų kurtų darbo specifikos ir didžiulio greičio per ilgus, ne trumpesnius nei valanda, pasivaikščiojimus reikia eiti kur nors į gamtą. Vieta turi būti nuošali, toli nuo kelių ir gyvenamųjų vietų, nes šuo turi kaip reikiant išsilakstyti. Atsižvelgtina, kad aštri rega leidžia jiems įžiūrėti potencialų grobį dideliu atstumu ir žaibiška reakcija nepalieka šeimininkui galimybės šunį sustabdyti nuo bėgimo.
Su rusų kurtu galima kartu sportuoti. Išmokius komandos „šalia“, galima su juo bėgti krosą ar važiuoti dviračiu. Žinoma, kitų šunų draugija bėgant daug malonesnė. Anot augintojų, jeigu turi daugiau nei vieną, o dar geriau – kelis šunis, juos auginti daug lengviau. Vyresnieji moko jaunuosius ir palaiko būrio tvarką, be to, šunys geriau išsilaksto. Kartą per dieną šuniui reikia išsibėgioti, bet likusiu metu jo nei pamatysi, nei išgirsi. Rusų kurtai namuose visiškai ramūs, net tingūs, daugiausia miega. Labai gerai sutaria su žmonėmis, bet visuomet turėtina omenyje, kad šį šunį reikia mylėti ir gerbti. Jis nekanda ir nepuola, bet yra labai savarankiškas ir išdidus. Rusų kurtui įsižeidus, atrodo, kad jis skriaudos nepamirš amžinai.
Veislės istorija
Kiekvienos senos medžioklinės veislės istorija yra legendų, pramanų ir faktų virtinė. Taip pat ir apie rusų kurtus trūksta įtikinamų istorinių liudijimų, bet veislės entuziastai renka informaciją ir tyrinėja, kad sudarytų daugmaž teisingą veislės atsiradimo vaizdą.
Rusijoje medžioti su kurtais pradėta tik išsilaisvinus iš mongolų-totorių jungo. Prieš įsiveržiant Aukso ordai rusų medžiotojai kurtų nežinojo, daugiausia medžiojo su įvairiomis laikomis. Didžiausias ir galingiausias iš jų buvo briedinis šuo, pavaizduotas vienoje iš XI amžiuje pastatytos Kijevo Sofijos katedros freskų. Briedinis šuo buvo toks stiprus ir stotingas, kad galėjo pavyti ir nuversti briedį.
Totoriai, gyvenę dabartinės Rusijos pietryčiuose, nuo XIII amžiaus medžiojo kompleksiškai – su skalikais iš miško ir krūmynų išgindavo žvėris į progumą, kur juos paskui sumedžiodavo su kouciais – smukiais, lengvais, ilgakojais ir labai greitais šunimis, panašiais į saliukius.
XVI amžiuje, kai Ivanas Rūstusis užkariavo Kazanę ir Astrachanę, o totorių kunigaikščiai ir chanai buvo perkelti gyventi į Kostromo ir Jaroslavlio apylinkę, Azijos kurtai susimaišė su vietos medžioklinių šunų mišrūnais. XVI amžiaus antrojoje pusėje rusų kurtai jau įgavo tipinius veislės bruožus. Šunų vilna buvo ilga, ant viso kūno, taip pat ryškūs karčiai ir ilgesnis kailis užpakalinėje letenų dalyje ir uodegos apačioje. Ausys buvo stačios ar iš dalies nuleipusios – paveldas iš laikinių šunų. Ilgainiui rusų kurtų ausys atsilenkė atgal. Daugiausia jos būna prigludusios prie pakaušio, o susijaudinus pakyla į viršų, galiukai pusiau nukąra. 1600 metais Rusijos caras Borisas Godunovas Irano šachui Abasui padovanojo du rusų kurtus. Kadangi rytų valdovą vargu ar domintų Azijos kurtai, galima manyti, kad šiuo metu rusų kurtai jau buvo iki galo susiformavę.
Iš veislės entuziastų surinktos informacijos ir istorinių liudijimų išplaukia, kad rusų kurtas kilęs iš šiaurės vilkšunio ir rytų kurto. XVI–XVII amžiuje, siekiant pagerinti šuns išvaizdą ir genetinę bazę, prie rusų kurto buvo primaišyta lenkų kurto kraujo. XVII amžiuje rusų kurtas tapo nacionaline veisle, o medžioklė su jais nukonkuravo medžioklę su plėšriaisiais paukščiais. Kai Petras Didysis įkūrė Peterburgą ir pradėjo santykius su Baltijos šalimis, prie rusų kurtų genofondo buvo pridėta ir Kuršo šiurkščiaplaukių kurtų kraujo. Pastaroji veislė turėjo lenkų kurto, airių vilkogaudžio ir galbūt škotų dyrhaundo genų, jiems buvo būdingas didelis ūgis, jėga ir aršumas žvėriui. XVIII amžiaus viduryje nusistovėjo ir Kuršo kurtų veislė, kuri turėjo didelę reikšmę rusų kurtų vystymuisi. Keitėsi ir rusų kurtai.
Naujoji veislė, kuriai buvo būdinga storesnė, ilgesnė ir švelnesnė vilna, buvo pavadinta storavilniu kurtu. Šie šunys buvo labai reti ir kainavo pasakiškus pinigus. XIX amžiaus pradžioje augintojai rusų kurtams pradėjo primaišyti lenkų kurtų ir greihaundų kraujo, gaudami vadinamąjį šilkavilnį kurtą. Taigi Rusijoje gyvavo keturios kurtų veislės: senasis rusų, Kuršo, storavilnis ir šilkavilnis kurtas. XIX amžiaus antrojoje pusėje didelė dalis kurtų buvo sukryžminti su kalnų ir Krymo kurtais, siekiant pagerinti ištvermę. Iki tol buvo vystomas rusų kurtų greitis ir žaibiškas išsiveržimas, leidžiantis medžioti nedidelėse, miško apsuptose pievose, kur šuo turėjo labai greitai pavyti grobį. Dėl to senosios veislės nebebuvo laikomos grynakraujėmis, o Kuršo kurtai apskritai išnyko.
XX amžiaus pradžioje dar buvo įžiūrimi tipiniai vienos ar kitos veislės požymiai, bet veisimas tęsėsi ir XX amžiaus pradžioje atsirado šiuolaikinė garsioji veislė – rusų ilgaplaukis kurtas.
Po 1917 metų revoliucijos dauguma šunų pateko į kaimo regionų medžiotojų rankas. Beprasmiškai ir be jokios sistemos poruojant šunis, veislė buvo beveik išnykusi, bet keletas grynakraujų egzempliorių dar gyveno Maskvoje ir Leningrade, pas veislės entuziastus ir Engelso veislyne, Saratovo srityje. Veislę pradėta atnaujinti, bet tai nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Paskui veislė atgimė praktiškai nuo nulio, primaišant iš užsienio įvežtų šunų kraujo.
Nuo 1874 metų Maskvoje vyko rusų kurtų parodos. Pirmasis veislės standartas priimtas 1888 metais. Kilmės knyga įsteigta XX amžiaus pradžioje, caro Nikolajaus II vardu pavadintoje medžiotojų bendrijoje. Pirmasis tomas išėjo 1902 metais ir jame buvo tik 102 šunys. Iki revoliucijos pradžios buvo išleisti dar penki Maskvos kurtui skirti tomai. XX amžiaus 9- ajame dešimtmetyje Rusijoje buvo apie 3 tūkstančius rusų kurtų, iš kurių 2 tūkstančiai turėjo kilmės pasus.
Mūsų laikai
Rusų kurtų labai graži vilna. Tai elegantiški, manieringi, labai individualūs, gracingai judantys, protingi šunys. Dalis rusų kurtų ir šiandien eina sau įprastą kelią – medžioja. Vis dėlto daug jų, ypač Vakaruose, virto parodų žvaigždėmis ar bent jų šeimininkai svajoja juos tokius padaryti. Švedijoje, JAV ir kitur yra daug rusų kurtų, bet tikrieji vis dėlto auginami Rusijoje. Jų kailis ne toks vešlus, galva didesnė, o kūno proporcijos taisyklingesnės. Daugiausia šios veislės darbinių šunų, žinoma, yra Rusijoje, nes ten ir kitokios nei Europoje medžioklės sąlygos ir taisyklės. Vietos medžiotojai labai aktyviai dirba su savo šunimis, medžioja įvairiuose regionuose, rudenį pasiima atostogų ir vyksta į medžioklės turus ar darbinius bandymus. Viena populiarių pastarojo laikotarpio pramogų Rusijoje yra caro laikų didžiosios medžioklės rekonstrukcija su damomis ir kavalieriais ant žirgų, šunininkais, skalikais ir, žinoma, kurtais.
Ir augintojai, ir medžiotojai yra vienos nuomonės, kad medžioklė su rusų kurtais yra svarbiausias, didžiausias malonumas, koks tik gali būti. Dėl veislės gyvavimo labai svarbu palaikyti darbines savybes gyvas. Be to, medžioti su rusų kurtu yra grynas malonumas ir tai galima daryti net be ginklo. Tai taip pat naudinga medžioklės ūkiui, ypač kalbant apie lapių medžioklę.
