Prieš keletą dienų kaimo parduotuvėje sutikau Nebylį – malonų, nuoširdų žmogų. Šio vyro tikrojo vardo aš, kaip ir daugelis kitų vietos gyventojų, nežinau. Pravardė Nebylys jam be abejonės suteikta todėl, kad yra nebylus. Tačiau jis nėra nešnekus! Nebylys žino, kad domiuosi gyvūnais, todėl vos pasisveikinęs pradėjo man pasakoti: parodė ranka savo namų link, pridėjo prie burnos įstrižai į viršų nukreiptus smilius (kiekvieną skirtingoje burnos pusėje), piktai suraukė kaktą ir nuleido galvą. „Matei šerną?“ – klausiu. Nebylys šypsodamasis palinksėjo galva ir, laikydamas delną lygiagrečiai žemės, pradėjo jį kilnoti į įvairų aukštį – daug kartų aukštyn ir žemyn.
„Daug įvairaus dydžio šernų?“ – klausiu. Mano pašnekovas teigiamai palinksėjo galva, tada sugriebė ją delnais, pradėjo linguoti ir pakėlė aukštyn akis. „Labai labai didelis būrys šernų?“ – toliau klausinėjau. Nebylys parodė neabejotiną „taip“. Jis ištiesė į priekį per alkūnes kiek sulenktas rankas, stipriai suspaudė kumščius ir pradėjo juos kratyti, pats kraipydamasis iš vienos pusės į kitą, o jo kairė akis buvo primerkta. „Tiek daug, kad būtų galima šauti kulkosvaidžiu? Visas pulkas?“ Nebylys keletą kartų palinksėjo galva ir šypsodamasis giriamai paplekšnojo man per petį. Teisingai supratau jo žinią.
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
Šis susitikimas tik patvirtina, kad šernai yra būtybės, kurių sunku nepastebėti. Šernų Pabaltijyje randama visur ir nemažais būriais, jų veiklos padariniai matomi kiekviename kampe. Gana dažnai šernų pastebima žmonių gyvenamų vietų teritorijoje – su jais kovojama Rygoje, internete neseniai pasirodė nuotraukų iš Lenkijos, kur šernai naktį bastosi miestų gatvėmis. Ne vienas mūsų tuo baisisi. Arba bent stebisi. Taip. Bet dera atsiminti: daugelio rūšių gyvūnų, kurių buvimu dabar apgyventose vietovėse seniai nebesistebime, anksčiau būta tik ten, kur nėra žmonių.
Ir šernai nėra vieninteliai, gyvenantys šalia žmonių, tik skirtingai nuo lapių, bebrų ir kiaunių jie nėra diskretiški. Kasdien apie tai negalvojame, bet nuo seno miestuose gyvename kartu su žiurkėmis, pelėmis, ežiais, voverėmis, balandžiais, kuosomis, varnomis, žvirbliais, antimis ir dar daugelio rūšių vandens paukščiais. Tačiau šernui – šiam stipriam, galingam ir gąsdinančiam gyvūnui – gresia pavojus. Jau greitai bus dveji metai, kai Lietuvoje konstatuotas afrikinis kiaulių maras, įvedęs savų korekcijų į medžiotojų gyvenimą. Prognozės liūdnos – šernų skaičius sumažintinas. Jeigu to neatliks medžiotojai, tai padarys mirtinas virusas. Bet kol mūsų miškuose šių gyvūnų yra dar gana daug, verta pažvelgti į juos iš arčiau.
Šerno valgiaraštis
Būtų galima sakyti: „Nėra ko stebėtis, kad šernų populiacija padidėjo! Jie juk tokie veislūs žvėrys!“ Kiekviena šernė kas pavasarį išleidžia į pasaulį penkis šešis, kai kurios net nuo aštuonių iki dvylikos (retai kuri tik du, tris ar keturis) šerniukų. Taip, tačiau kartą suteikusi šiems gyvūnams tokį didelį veislumą, gamta dabar numatė ir didelį mirštamumą. Juk negalima leisti pasauliui aptekti šernais! Didžiausias šių gyvūnų mažėjimas paprastai būna žiemą, tiksliau, žiemos pabaigoje.
Žiemą – rimtą žiemą! – šernai greitai suvartoja energijos rezervus, sukauptus vasarą ir rudenį (intensyvaus penėjimosi laiku), pilnomis burnomis ėsdami ir žaliąją, virš žemės esančią augalų dalį, ir tai, kas randama po žeme, ir vaisius bei sėklas, ypač giles, lazdyno riešutus, ir nedidelius stuburinius, ir praktiškai visus bestuburių faunos atstovus. Šiltuoju sezonu suaugę Lietuvos šernai paprastai sugeba sukaupti bent 10–15 kilogramų riebalų. Sunkiausi jie būna rudens pradžioje, o lengviausi – žiemos pabaigoje, pavasario pradžioje, kai energijos atsargos maksimaliai suvartotos.
Rūsčią žiemą šernai turi reguliariai ieškoti, rasti naujų energijos šaltinių ir kruopščiai naudotis specialiais įrankiais – nuolat augančios iltys ir raumeningos, judrios pailgos knyslės (kitaip šnipai), kurių galuose yra diskiniai „veidrodėliai“ su kietomis, elastingomis briaunomis. Šernai turi knisti sušalusią, negyvą žemę, kad patektų prie augalų šaknų, šakniastiebių, gumbų, šakniagumbių, svogūnų ir bestuburių, daugiausia vabzdžių lėliukių, kirmėlių ir sliekų. Žiemą šernams labai pasiseka, jeigu pavyksta rasti kokį didesnį mirusį ar sužeistą stuburinį.
Kai dirva giliai įšalusi, net gebėjimas ėsti beveik viską kai kurių šernų neišgelbėja nuo mirties, nes pavyksta patekti tik prie mažos dalies maisto, esančio įšalusiame sluoksnyje arba po juo. Be to, knisantis tokiomis sąlygomis suvartojama daug energijos. Gamtos nustatyta atranka – neišvengiama.
Sniegas nėra priešas. Jeigu nėra plikšalos, šernams paranku. Jeigu anksti užsninga, laukai pasidengia itin stora sniego danga. Jeigu dar neprasidėję dideli šalčiai, sniegas saugo žemę nuo įšalimo. Šernams idealu, jeigu sniego danga stora, o įšalęs dirvos sluoksnis plonas.
Storas sniegas šernų gyvenimo pernelyg neapsunkina (skirtingai nuo, pavyzdžiui, stirnų, kurių skaičius dėl šios priežasties gali rimtai sumažėti). Šernų pleišto pavidalo raumeningas kūnas gana lengvai prasiveržia pro tankias pusnis. Svarbiausia, kad netrūktų energijos (kad būtų ką ėsti)! Plonasis dirvos įšalo sluoksnis visiškai netrukdo šernams lengvai patekti prie ėdalo.
Šernas, kaip žinoma, yra porakanopis (briedžio, elnio, stirnos sisteminis giminaitis), bet gana primityvus, nes turi paprastą, vieno skyriaus skrandį. Kiti Lietuvos porakanopiai turi sudėtinį, keturių skyrių skrandį – jie yra atrajotojai. Šernui, skirtingai nuo atrajotojų, nereikia kaskart po didelės ėdalo porcijos įlįsti į kokią ramią vietą, atrajoti maistą, sugromuliuoti jį ir vėl nuryti. Taigi šis porakanopis yra privilegijuotas – jam nereikia išsirausti sniege aikštelės, kad pasidarytų gultą, kuriame galėtų tinginiauti, kol virškina.
Vieninteliai rimti natūralūs šernų priešai (išskyrus ligas) yra vilkai.
Rimti nenatūralūs šernų priešai yra žmonės (daugiausia medžiotojai). Kai sniegas padengia žemę, medžiotojas šerno pėdsakus skaito kaip iš knygos.
Štai praėjusią žiemą šernų mirtingumas buvo nedidelis. Be to, pavasarį šernės išleido į pasaulį gana dideles vadas. Nenuostabu, kad šią vasarą ir rudenį šernų daug, ypač ten, kur jų nepalietė afrikinis kiaulių maras. Nenuostabu, kad visi kampai išrausti, vietomis didžiuliais plotais nuarta visa negyva žemės danga.
Vienas šernas, kad ir koks padauža būtų, itin didelių plotų išarti nesugebėtų. Kas gi nežino, kad šernai yra socialios būtybės? Bet ar žinojote, kad jų bendrijos yra subtiliai struktūruotos socialinės grupuotės? Žmonės jas skirsto paprastai: šeima, būrys, grupė.
Šeima
Šeimą, tiksliau, motinos šeimą, sudaro šernė ir jos dryžuoti šerniukai. Neretai netoli jos laikosi kuris nors ankstesnio dauginimosi sezono metu į pasaulį atėjęs šios motinos vaikas. Motinos šeima gyvuoja tol, kol šerniukai dar visai maži. Savaime suprantama, kad vadovė yra šernė. Kai šerniukai ūgteli, šernė, jeigu gali, savo šeimą paprastai (bet ne visada!) sujungia su kitomis giminaitėmis ir jų vaikais arba ilgainiui sudaro savo būrį.
Būrys? Taip jau yra – įdomiausią ir sudėtingiausią šernų bendrijos darinį žmonės įpratę vadinti paprastai – būriu.
Žmonių visuomenėje būrys yra chaotiška, nekontroliuojama arba geriausiu atveju sunkiai kontroliuojama minia, kurioje vyrauja sumaištis. Tačiau šernų būrys visai nėra būrys. Aš jį drįstu vadinti specifiškai struktūruota giminės bendrija, kurioje galioja griežtas matriarchatas.
Kaip jau minėjau, tokios bendrijos susidaro susijungus patelių šeimoms. Įdomu, kad daugiausia susijungia giminystės ryšiais daugiau ar mažiau glaudžiai susijusios šernės ir jų atžalos. Prie šeimų junginių vasarą neretai prisijungia ir pusantrų bei dvejų su puse metų šerniokai. Taip iki rudens gali būti susidariusios didokos šernų šeimynos, kurias sudaro keliasdešimt įvairaus dydžio ir amžiaus abiejų lyčių gyvūnų.
Kodėl reikia būti atsargiems kelyje?
Abiejų lyčių – taip, bet patinams prisijungti ir pasilikti paprastai leidžiama tik iki pusantrų metų amžiaus. Jeigu bendrijos dydis pasiekia kritinę ribą, – jai priklausanti teritorija nebegali pamaitinti visų individų, – prasideda skilimas: dalis gyvūnų (paprastai jaunesnės šernės su savo vaikais) keliauja ieškoti naujų gyvenamųjų vietų ir prisijungia prie naujų šeimynų.
Kiekviename šeimų junginyje galioja rangų sistema.
Aukščiausią rangą (arba vadovės vietą) užima ta bendrijos patelė, kuri yra galingiausia, didžiausia ir paprastai labiausiai patyrusi (bet ne vyriausia). Būtinas reikalavimas: ji privalo turėti šerniukų. Aplink šią šernę glaudžiai koncentruojasi visa bendrija, šiai šernei labiausiai paklūstama. Dažniausiai būtent ji, bendrijai keliantis į kitas vietas, eina priekyje.
Būrio gale paprastai eina pagal rangą aukščiausias (dažniausiai vyriausias) bendrijos patinas. Tiesa, vasarą, kol šerniukai dar maži, artinantis prie kokios vietos, kuri, vadovės manymu, gali būti pavojinga, ji dažnai nusprendžia akimirką atsisakyti vedlės statuso ir leidžia pirmam į nesaugią teritoriją įeiti kokiam šerniokui arba įbėgti šerniukų būriui. Skamba baisiai, bet gamta sugalvojo logiškai. Juk geriau, kad žūtų mažas, o ne didelis šernas.
Šiltuoju sezonu būtent šernė vedlė randa vietą purvo vonioms įrengti (apsieiti be maudynių, ypač karštuoju laikotarpiu, šernai negali, nes jie neturi prakaito liaukų ir kūno temperatūra yra apie keturiasdešimt laipsnių). Žiemą vadovė eina ne tik vedlės, bet ir kelialaužės pareigas – savo ūgiu praskina sniege kelią. Ji nusprendžia, kur bendrija turi po sniegu ieškoti ėdalo, kur pailsėti, kur praleisti sunkias dienas.
Kokia šernams nauda būti būryje? Lengviau pajusti – suuosti, išgirsti – artėjantį priešą (plėšrų žvėrį, žmogų), lengviau apsiginti nuo plėšrūnų, didesnė tikimybė apginti šerniukus, lengviau juos apsaugoti nuo nepalankių oro sąlygų. O svarbiausia, jeigu šernė žūva, rūpinimąsi jos mažyliais bendrai prisiima kitos.
Patinai – vienišiai
Skirtingai nuo ką tik aprašytų bendrijų, kitos grupės yra gana paprasti dariniai. Jos gali būti įvairių dydžių, gali būti sudarytos iš abiejų lyčių atstovų. Tačiau būdinga, kad gyvūnų amžius grupėse yra nedidelis. Jose galioja rangų sistema, tačiau neryški.
Suaugę šernų patinai pasirenka vienišių gyvenimą. Jų socializavimosi poreikiai pasireiškia tik poravimosi laikotarpiu.
Prasidėjus rujai, kuiliai pameta viengungių gyvenimo būdą, nusižiūri kokią šernų bendriją ir seka iš paskos. Pamažu, bet tikslingai, jie vieną po kito nuvaiko mažuosius, jaunuosius šerniukus, kuriems tenka pradėti savarankišką gyvenimą. Nuvyti jaunikliai dėl saugumo laikinai susijungia į nedideles grupeles. Savo palikuonis nuveja ir patelės! Be to, nuvejami jaunikliai neskirstomi pagal lytį. Taip, tačiau po rujos niekam nedraudžiama grįžti.
Ištirta, kad maždaug penktadalis šernių yra bergždžios. Kaip bergždžios šernės patenkina savo socialinius polinkius? Paprastai: prisijungia prie šeimų bendrijų.
Šernas (Sus scrofa)
Porakanopis, tipinis visaėdis
Ilgis: patinai – iki 210 cm, patelės – iki 170 cm
Svoris: patinai – iki 250 kg, patelės – iki 150 kg
Galingas, ištvermingas ir agresyvus gyvūnas
Gali būti pavojingas žmogui
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
