Daugelis sumedžioto paukščio pešimą laiko sunkiu ir sudėtingu darbu, todėl, deja, dažnai sumedžioję bando paukštį prakišti kokiam kolegai, giminaičiui ar draugui. Iš principo tai medžiotojui netinkamas požiūris – jeigu nuspaudei nuleistuką, turi laimikiui parodyti pagarbą ir jį atitinkamai apdoroti. Viena galimybė pagreitinti šį procesą yra ne pešti plunksnas, o nulupti – nuvilkti odą su visomis plunksnomis. Taip daug greičiau ir paprasčiau. Tačiau kai kurie medžiotojai prieštarauja – odelė juk skani, tad neva negalima šitaip tinginiauti.
Vis dėlto rugpjūtį sumedžiotą paukštį nupešti sudėtinga, nes jie būna pakeitę plunksnas, o naująsias išrauti labai sunku, kartais net neįmanoma. Užtat jeigu paukštis pešamas iškart po medžioklės, plunksnos išsitraukia daug lengviau nei, pavyzdžiui, kitą dieną – tada plunksnos neretai nuplyšta su visa oda ir jau nebėra jokio skirtumo.
Yra ir dar vienas aspektas, galintis atbaidyti nuo pešimo. Antys neretai serga sarkocistoze – parazitine liga, kai paukščio krūtinėlėje matyti į ryžio grūdą panašių gabalėlių. Žmogui šie parazitai nepavojingi, bet nelabai vilioja valgyti mėsą, kurioje knibžda svetimų baltymų, net kai ji termiškai apdorota.
Lupti tiesiog daug greičiau ir patogiau – visur neskraido plunksnos, odą galima nulupti labai greitai, o mėsa atrodo gražiai ir gardžiai – tiesiog iškart pasirengusi keliauti į orkaitę.
Antis ir žąsis – laimikiai, kuriuos daugelis medžiotojų laiko tikra gurmaniška privilegija. Restoranuose už nemažą kainą anties dar galima paragauti, bet žąsis – jau vos ne kažkas nepasiekiamo. Pirma, labai sunku sumedžioti, nes žąsys gudrios ir atsargios, o medžiotojui reikia ne tik žinių, bet ir sėkmės atsirasti tinkamu laiku tinkamoje vietoje.
Antra, žąsų medžioklės sezonas labai trumpas ir ne visur yra galimybių šiuos puikius paukščius medžioti. Taigi medžioti vandens paukščius ir paskui juos patiekti ant stalo yra tikra privilegija. Kiekvienas medžiotojas pasirinks, kokį kelią eiti ruošiant paukštį, svarbiausia, kad laimikio kur nors nenumestume.
