Kalbėdami apie atrankinę medžioklę, visų pirma pagalvojame apie gražius tauriojo elnio trofėjus parodose, leidžiančius spręsti apie bendrą populiacijos padėtį: lyčių ir amžiaus struktūrą, sveikatą, trofėjų kokybę. Nedaug galvojama apie stirnų selekciją ir gerokai mažiau medžiotojai kalba apie briedžių atranką. Na, o apie šernų atrankinę medžioklę nebent tik pajuokaujama. Jeigu sumedžioji didelį trofėjinį šerną, tai greičiau laikoma sėkme, o ne dėsniu.
Aišku, kiekvienas medžiotojas nori sumedžioti pagarbos vertą šerną, bet daugumai pavyksta tik 3–4 metų individus. Tad kur tie visi stambuoliai? Kaip sumedžioti savo gyvenimo šerną? Suformuoti tinkamą populiaciją!
AKM neatsitraukia
Afrikinis kiaulių maras (AKM) nedings dar daug metų, todėl medžiotojai negali pradėti auginti šernų populiacijos, kokia ji buvo prieš marą. Dar ne!
Yra nuomonė, kad įmanoma ir trečia, o gal dar ir daugiau ligos plitimo bangų, todėl vis dar raginame medžiotojus kontroliuoti šernų skaičių visoje Lietuvoje.
Latvijos medžiotojų klubo Plauži valdybos narys Artūras Pencis pasiryžo savo kolektyvo plotuose palaikyti tinkamai struktūruotą šernų populiaciją, auginti trofėjinius šernus ir palaikyti optimalų šių gyvūnų skaičių. Taip pat jis pasiruošęs vėl pradėti mažinti populiaciją, jeigu prasidėtų AKM protrūkis.
„Per pastaruosius metus mūsų plotuose tik kartą pasitaikė AKM apsikrėtęs šernas, ir jis buvo ne sumedžiotas, o rastas šalia didelio tranzitinio kelio. Tai buvo patinas. Gyvūną surinko Latvijos maisto ir veterinarijos tarnyba (MVT) ir nustatė, kad tai teigiamas AKM atvejis. Man atrodo gana įtartina“, – pasakoja Artūras.
Nuo pat AKM epidemijos pradžios klubo medžiotojai uoliai vykdė Latvijos MVT įsakymus mažinti šernų populiaciją, tačiau keletą pastarųjų metų ligos atvejų nepasitaikė. Net radus minėtą šerną, medžiotojai nuolat pristatydavo šernų kraują ir audinius tyrimams, bet nė vienu atveju nebuvo rasta nei antikūnų, nei teigiamo AKM rodiklio.
Rasti aukso vidurį
A. Pencis, kuris jau kelerius metus tvarko savo kolektyvo medžioklės plotus ir užsiima medžiotojų bei visuomenės švietimu, sukūrė prezentaciją, kurioje pasakoja ir apie šernų atranką.
Prezentacijos pradžioje minimos tezės, kurias galima laikyti pagrindiniais principais:
1. Medžioklės kolektyvai nori medžioti kuo daugiau, nesigilindami, kiek realiai leidžiama sumedžioti. Vis dar daug kur gajus požiūris „Nenušausi tu – nušaus kaimynai“.
2. Medžioklės kolektyvai medžioja per mažai, šeria beprasmiškai daug ir tausoja žvėris, dėl to kyla nuostolių ir nesutarimų su ūkininkais.
Populiacijos vertinimas
„Pirmiausia ir svarbiausia – nustatyti optimalų šernų populiacijos skaičių konkrečiuose medžioklės plotuose. Aišku, reikia atsižvelgti į plotų dydį ir bonitetą, bet svarbiausia – pusiausvyra tarp ūkininkų ir medžiotojų interesų. Jeigu plotus sudaro miško masyvai, pelkės ir krūmynai, o žemės ūkio plotų dalis nedidelė, medžioklės kolektyvas gali sau leisti didesnį šernų tankį. Na, o jeigu apylinkėje daug pasėlių, kur šernai pridaro nuostolių, tai šių gyvūnų tankis turi būti mažesnis, antraip bus problemų su žemės savininkais ir ūkininkais“, – sako klubo Plauži atstovas ir priduria, kad vienas privalomų išankstinių darbų yra populiacijos stebėsena.
Paklaustas, kaip Plauži ir jis pats asmeniškai atlieka gyvūnų apskaitą, A. Pencis paaiškina: „Šernų populiacijos stebėseną geriausia atlikti naktį su termovizoriumi, apžvelgiant žemės ūkio plotus ir perspektyviausias šernų apsistojimo vietas.“
Tarp kitko, kaip vieną iš medžiotojų ir ūkininkų nesutarimų sprendimų A. Pencis mato šėrimo laukelius bei šernų viliojimo vietas: „Tradiciškai medžiotojai kuria šėryklas ir jaukyklas, kad patogiai ir sėkmingai sumedžiotų gyvūną. Iš tiesų turi būti atvirkščiai – šėrimo laukelius ir šėryklas reikia įrengti giliau miške ir ten nereikėtų medžioti. Pagrindinis jų tikslas – sulaikyti gyvūnus nuo žemės ūkio plotų. Medžioti reikia palaukėse ir pereinamose vietose, o šėrimo laukeliuose ir prie šėryklų reikia išlaikyti tylą ir ramybę.“
Vertindamas savo klubo apylinkę, kuri apima apie 10 000 ha, Plauži atstovas mano, kad ji yra tinkama 100–150 šernų: „Toks skaičius turėtų būti prieš sezonui prasidedant. Tada per metus galime sau leisti sumedžioti 60–80 gyvūnų.“
A. Pencis mano, kad šernų neturėtų būti nei per daug, nei per mažai. Reikia rasti aukso vidurį. „Mūsų plotuose optimalus skaičius yra nuo 10 iki 15 šernų 1000 hektarų. Tada medžiotojai turi, ką medžioti, o ūkininkai nepatiria didelių nuostolių. Vis dėlto tai taikoma ne tik šernų patinams, o visai populiacijai“, – sako medžiotojas.
Ką ir kiek medžioti?
Populiacijos gyvavimas ir sveikata daugiausia priklauso nuo jos lyties bei amžiaus struktūros. Varijuojant konkretaus amžiaus ir lyties gyvūnų sumedžiojimo apimtis, galima keisti gyvūnų skaičių ir gerinti trofėjų kokybę.
„Sakyčiau, kad pavasarį 80 proc. sumedžiotų gyvūnų turi būti pernykščiai, kiek tik įmanoma. Vis tiek visų neišmedžiosi. Nuo rugsėjo reikia susitelkti jau į šiųmečius šerniukus. Kas vyksta su patinais? Kaip yra daugumoje kolektyvų? Išeina vienišius – iš karto į šonkaulius. Bet reikia suprasti tokį dalyką: jeigu nebūtų žmonių, gamtoje suaugusių šernų lyčių proporcija būtų 1:1, t. y. subrendusių patelių ir patinų skaičius būtų apytikriai vienodas, kaip ir visų kitų rūšių. To ir reikia siekti“, – sako A. Pencis.
Tęsiant pokalbį apie atrankinę šernų medžioklę, Plauži atstovas teigia, kad dėl netinkamos medžioklės daugumoje kolektyvų situacija yra iš tiesų liūdna. „Yra vienas 2–3 metų amžiaus šernas, apvaisinantis visas šernes. Tam kuiliukui gerai! Kita vertus, neteisinga, kad vienas paauglys apvaisina visas pateles. Labai retai kolektyvų plotuose būna 4–5 metų amžiaus patinų. Kai populiacija labai didelė, kas nors, aišku, pasiekia tokį amžių, tačiau 5–6 metų patinų sumedžiojama labai retai“, – teigia Artūras.
Kaip rinktis šerną, pasiekusį tikslinį amžių?
Kiekvienas medžiotojas žino, kad šernas dažnai atrodo didesnis nei iš tiesų yra, ypač žiemą, kai kailis daug tankesnis, ar stresinėje situacijoje, kai ilgi šeriai ant nugaros pasišiaušia. Tad akimi pagal dydį amžiaus nustatyti negalima. Kaip įvertinti šerną prieš šaunant?
A. Pencis aiškina: „Jeigu šernas pasukęs galvą ir žiūri į tave, o tu abiejose pusėse matai iltis, galima medžioti. Tai vienas iš požymių, kad šernas yra pakankamai senas. To išmokau iš kolegų Vengrijoje, kur tokio principo laikomasi daug metų ir šernų jie turi gana daug. Aišku, gali pasitaikyti, kad viena iltis bus nulaužta, bet jeigu ji yra, turi būti gerai įžiūrima iš priekio, o ne tik tada, kai gyvūno galva pasukta profiliu. Iš šono matosi ir keturmečio šerno iltys.“
Artūras atskleidžia, kad jo kolektyve šernai nemedžioti jau dvejus metus, vienišiai buvo tausojami. Dėl to dabar per kiekvieną medžioklę tykant ar varant pastebimas vienas ar keli vieniši patinai. „Skaičiuoju, kad mūsų apylinkėje šiuo metu yra apie 15 šernų patinų. Pats žinau kokį 30 ar 40 kartų, kai vyrai nenuspaudė nuleistuko. Jeigu būtume medžioję, kaip anksčiau, šio suaugusio vienišiaus nebūtų. Dabar turime du ar tris keturmečius, vienas šernas galėtų būti penkerių ir jau vertas medalio. Jį esu matęs filmuotoje medžiagoje. Man pačiam irgi pasisekė sumedžioti vieną vyresnį šerną, kurio iltys buvo grynas auksas. Dabar iš esamų 15 kuilių kokie dešimt yra 2–3 metų amžiaus. Kitais metais jie bus jau 3–4 metų – peršoks į kitą kategoriją. Ir kitąmet iš pernykščių ateis dar apie penkiolika“, – aiškina A. Pencis.
Taip šeimininkaujant gana greitai ateina metas, kai šernų patinų tampa per daug. Kaip suprasti, kada pasiektas optimalus skaičius? „Kai laukuose kas vakarą pamatai po kelis pavienius šerniokus, gali priimti sprendimą sumedžioti 5–6 dvimečius“, – atsako Artūras.
Medžioklėje varant – nuo antro
Kokia įprasta praktika per medžioklę su varovais? Jeigu ateina vienas šernas, jį galima medžioti; jeigu ateina kaimenė, pirmų trijų nešauname. Būrelis Plauži elgiasi kitaip: „Šiemet turėsime tokias taisykles: jeigu šernas ateina vienas, jo medžioti negalima, išskyrus, kai aiškiai matai, kad tai šiųmetis. Būtų kvaila per medžioklę tykant vienišius tausoti, bet varant – sumedžioti. Kokia prasmė? Jeigu ateis kaimenė, tada bus galima medžioti – pradedant nuo antro. Kodėl? Pirma dažniausiai būna stambiausia šernė. Kitos – irgi patelės, bet daug jaunesnės. Kad ribotume šernų daromus nuostolius ir kontroliuotume žvėrių populiaciją, medžiosime jaunesnes šernes, patausodami stambiąsias. Nemedžiojant patelių, šernų skaičius gali išaugti labai sparčiai. Galima be galo medžioti jauniklius, bet jeigu nemedžiosi šernių, nuostolių bus, o populiacija nemažės. Dabar bus taip: jeigu išeina būrys, pirmą praleidžiam ir nuo kito galime medžioti. Taip tikimės išlaikyti 120–150 gyvūnų populiaciją 10 000 ha plote.“
Dar apie kuilius
Artūro manymu, trofėjinių šernų tausojimas yra gana saugus „užsiėmimas“ su prognozuojamu rezultatu, skirtingai nuo elnių. „Jeigu taip pagalvoji, penktais metais šernas užtikrintai pelnys medalį. Šeštais greičiausiai aukso, septintais – irgi. Kūno masė šiame amžiuje sumenks, bet iltys nesumažės“, – sako A. Pencis.
Plauži valdybos narys įsitikinęs, kad taip šeimininkaujant kitą medžioklės sezoną galėtų pavykti išauginti dar vieną auksinį šerną, o po poros metų atrinkti jau 2–3 tokio lygio trofėjus.
Kuo šiauryn, tuo šernai stambesni
Medžiotojai, kurie daug keliauja ar žiūri vaizdo įrašus apie medžioklę užsienyje, pastebėjo, kad Turkijoje, Europos pietuose ir Azijoje tos pačios rūšies šernai yra daug mažesni nei pas mus. 80 kilogramų šerno patinas jau laikomas labai vertingu, tačiau toks šernas gali turėti gana didelį trofėjų.
Į klausimą, kodėl egzistuoja tokie skirtumai, atsako Latvijos valstybinio miškininkystės instituto Silava vyr. mokslininkas dr. biol. Janis Uozuolinis: „Kalbant apie daugumą žinduolių rūšių, veikia Bergmano taisyklė, atrasta 1847 metais. Pagal ją, vienos rūšies individai šaltesniame klimate būna didesnės kūno masės ir matmenų. Kuo šaltesnis ir atšiauresnis klimatas ir aplinka, tuo didesni rūšies individai. Didesnė kūno masė leidžia sukaupti daugiau energijos ir ilgiau išgyventi be maisto. Dar vienas kriterijus, nulemiantis didesnes apimtis, yra gyvenimas be žmogaus kišimosi į populiacijos reguliavimą. Vietose, kur šį darbą atlieka natūralūs priešai, šernai ir kiti kanopiniai būna didesni, nes taip lengviau išgyventi. Be to, atrankos būdu irgi lieka tik stipriausi ir stambiausi.“
Biologas dr. Janis Uozuolinis: „Kalbant apie daugumą žinduolių rūšių, veikia Bergmano taisyklė, atrasta 1847 metais. Pagal ją, vienos rūšies individai šaltesniame klimate būna didesnės kūno masės ir matmenų.“
Taikant atrankinės medžioklės principus, galima imituoti tokias sąlygas – ne klimato, o natūralių priešų įtaką. Vilkai, meškos ir katiniai daugiausia sumedžioja šiųmečių ir pernykščių jauniklių, silpnesnių žvėrių ir nedidelių patelių, kurios negali apsiginti taip efektyviai, kaip suaugusi, stipri šernė. Pakėlus šernų populiacijos vidutinį amžių, atskirų individų vidutinė masė irgi galėtų padidėti.
Šernas (Sus scrofa)
Poranagių būrio (Artiodactyla) kiaulinių šeimos (Suidae) šernų genties (Sus) gyvūnas. Šernų rūšis turi 16 porūšių, vienas jų yra naminė kiaulė (Sus scrofa domestica), nes šernas yra naminės kiaulės laukinis protėvis.
Suaugęs šernas yra 120–180 cm ilgio, ūgis ties ketera siekia 90 cm. Vidutinis svoris – 50–90 kg, bet įmanomi dideli svorio skirtumai, priklausomai nuo geografinės vietos. Italijoje šernas vidutiniškai sveria 80–100 kg, užfiksuota šernų, svėrusių 150 kg. Prancūzijoje 1999 metais sumedžiotas šernas, svėręs 227 kg. Karpatų kalnuose šernai sveria apie 200 kg, o Rusijoje ir Rumunijoje užfiksuota 300 kg svėrusių šernų.
Baltijos šalyse suaugęs šerno patinas gali sverti apie 250 kg, patelė – 150 kg. Lietuvoje stambiausias šernas sumedžiotas Noškūnų kaime (Alytaus r.) 1983 m. spalio 30 d. – jis svėrė 320 kg.
Šerno iltys auga visą gyvenimą, bet geriausiai jos būna išsivysčiusios sulaukus 6–8 metų amžiaus. Vyresnių šernų jos nebe tokios tvirtos ir gali būti gerokai aplaužytos.
Įsigykite naujausią žurnalo numerį internetu!
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
