Tekstas Kostas Slivskis, klubo Girių karaliai nuotraukos
Sunkiu keliu eina Širvintų medžiotojų klubas klubo Girių karaliai , kuris neturi savo medžioklės plotų. Todėl medžioklės aistra jo nariams dažnai lieka tik mintyse. Dauguma vyrų medžioja kartu su pažįstamais arba mokėdami nemažus pinigus vyksta į komercinius plotus. Ir tuomet kyla skaudi mintis – ar tik neateina metas, kai medžioti galės tik turtingieji?
Medžioklė visada buvo brangus pomėgis. Net priklausydamas kuriam nors klubui, medžiotojas gerokai paplonina piniginę. Tie, kurie žino, kiek kainuoja karabinas, optika, žiūronai, termovizorius, duslintuvas ir visa kita įranga, supranta, apie ką kalbame. O nežinantis tegul tiesiog užsuka į medžioklės reikmenų parduotuvę – kainos pasakys viską be žodžių.
Aistra būti gamtoje, matyti žvėris, jausti miško kvapą – visa tai gyva. Tačiau daugelis medžiotojų šiandien yra tarsi apriboti. Dauguma medžioklės plotų suformuoti dar sovietmečiu, gerokai prieš atkuriant nepriklausomybę. Senieji klubai, susikūrę prieš pusšimtį metų, už plotus nieko nemokėjo – ribas jiems tiesiog nustatydavo komisijos.
Tie, kurie šiandien nori medžioti, lieka už borto. Tarp jų ir širvintiškiai Girių karaliai.
Šiemet Raudonėje, Šv. Huberto šventės ir Europos elnių kvieslių čempionato metu, stovykloje sutikau šio klubo vyrus. Jie buvo linksmi, energingi, pasitikintys savimi – nė nepagalvojau, kad tai klubas be medžioklės plotų. Tuomet supratau: apie juos būtina papasakoti.
Tokia situacija susiformavo tada, kai Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD) nusprendė priimti vadinamuosius „neasocijuotus medžiotojus“ – t. y. nepriklausančius jokiam kolektyvui. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė teisinga – suteikti teisę medžioti visiems. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tokie medžiotojai tampa tarsi antrarūšiais – be savo žemės, be teisės į plotus, be galimybės būti visaverčiais bendruomenės nariais.
Dabar turime problemą. Ir ji tik didės. Anksčiau ar vėliau Aplinkos ministerija kartu su LMŽD turės spręsti, kaip elgtis su tokiais klubais ir jų nariais.
Užteko pamatyti, kad šie vyrai, neturėdami nei savo miškų, nei oficialių plotų, vis tiek buriasi į klubą, turi vėliavą, dalyvauja kultūriniuose renginiuose, įsitraukia į bendruomenės gyvenimą. Argi tai ne tikras medžiotojų žingsnis pasirodyti visuomenei? Tai turėtų sudominti ir tuos, kurie Lietuvoje atsakingi už tokią tvarką.
Apie klubo kasdienybę ir svajones pasakoja jo įkūrėjas Algis Maslinskas (62 m.):
„Klubas Girių karaliai priklauso Širvintų medžiotojų ir žvejų draugijai. Esu net jos valdybos narys. Lietuvoje tokių klubų, kaip mūsų, daugėja – be plotų, bet su dideliu noru būti gamtoje. Kai kurie vis dėlto sugeba gauti plotus, nors dažnai neaišku, kokiu būdu.
Galbūt būčiau niekada nesiryžęs kurti tokio klubo, jei ne sena giminės aistra medžioklei. Su pusbroliu Vladu iš Anykščių nuo mažumės bendravome, o jis – garsus medžiotojas, gamtos mylėtojas. Mane įkvėpdavo ir garsus širvintiškis medžiotojas, medžioklės žinovas Vaclovas Četrauskas – vis primindavo, kad tikras medžiotojas gimsta iš širdies, o ne iš leidimo. O jis irgi mano pusbrolis…
Medžioklė mane traukė nuo penktos klasės – ilgą laiką vis būdavau varovu. Vladas su Vaclovu vis paragindavo. Tapau teisėtu medžiotoju jau po nepriklausomybės atkūrimo, tačiau į jokį būrelį nepatekau – narių skaičius buvo ribotas, vietos naujokams beveik nebeliko. Įstoti galėjai tik per gerą pažintį arba už didelį mokestį.“
Taip ir gimė Girių karaliai.
„Norėjau suvienyti tuos, kurie neturi savo klubo. Pradėjome penkiese. Įstojome į draugiją, atsidarėme sąskaitą, ėmėmės veiklos. Dabar mūsų devyni. Visada dalyvaujame miesto šventėse, kultūriniuose renginiuose, rodome, kad medžiotojas – ne vien šautuvas.
Tačiau didžiausia bėda – plotų neturime. Sekame įstatymų pokyčius, tikėdamiesi, kad kada nors galėsime įsigyti ar išsinuomoti teritoriją už įkandamą kainą. Dabar – be šansų. Dauguma plotų dalinti dar sovietmečiu, o nauji – parduodami už dešimtis ar net šimtus tūkstančių. Vien įstojimas į veikiantį klubą kainuoja penkis–dešimt tūkstančių, kartais ir daugiau.“
„Medžiojame, kiek galime: per pažįstamus, komerciniuose plotuose. Ne visada lengva, bet entuziazmo neprarandame. Man medžioklė – ne mėsos gavimas, o būdas pabūti gamtoje, pajusti miško gyvybę.
Esu įsitikinęs – medžioklė nėra profesija, tai pašaukimas. Noras būti su bendraminčiais, su mišku, tyla. Nes tuomet nesi turistas – esi gamtos dalis.“
Tūkstančiai svečių, elnių kvieslių čempionatas ir muzika! Tai medžioklės šventė Raudonės pilyje!
Rašau šiuos žodžius, norėdamas pabrėžti: tokių klubų, kaip Girių karaliai, Lietuvoje tik daugėja. Norėtųsi, kad valdžia ir visuomenė į tai pažvelgtų rimtai. Bijau, kad ateityje medžioklė liks tik turtingųjų užsiėmimu. Tie, kurie tikrai myli gamtą, bus nuo jos nustumti.“
Tai pasakojimas ne tik apie klubą. Tai istorija apie aistrą, kuri gyva net tada, kai visos aplinkybės, atrodo, yra prieš tave. Apie žmones, kuriems svarbiau ne trofėjus, o pats buvimas miške.
Apie Girių karalius, kurie savo širdyje vis dar turi plotus – bet kol kas tik dvasioje.
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Naujasis žurnalo numeris jau prekyboje!
