Nuotraukos šaltinis čia
Dar visai neseniai buvo manoma, kad didžiausi Šiaurės Amerikos briedžių priešai yra vilkai, lokiai ir žmogus. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais situacija smarkiai pasikeitė. JAV šiaurės rytuose ir pietinėje Kanados dalyje viena didžiausių grėsmių briedžių populiacijoms tapo žieminė erkė (Dermacentor albipictus). Ant vieno gyvūno gali parazituoti dešimtys tūkstančių erkių, o Vermonto valstijoje atliktas tyrimas parodė, kad net 91 proc. GPS siųstuvais pažymėtų briedžių jauniklių žūties atvejų buvo susiję būtent su šiais parazitais.
Šie rezultatai privertė laukinės gyvūnijos specialistus ieškoti sprendimų, kurie dar prieš keletą metų atrodė sunkiai įsivaizduojami – nuo populiacijos tankio reguliavimo iki galimybės naudoti antiparazitinius preparatus.
Žieminės erkės tampa rimta grėsme briedžiams
Skirtingai nei Europoje gerai pažįstama paprastoji erkė (Ixodes ricinus), platinanti erkinį encefalitą ir Laimo ligą, žieminė erkė beveik visą savo gyvenimo ciklą praleidžia ant vieno šeimininko. Rudenį lervos užsiropščia ant praeinančio briedžio, o vėliau ant to paties gyvūno virsta nimfomis ir suaugusiomis erkėmis. Tik pavasarį apvaisintos patelės nukrenta ant žemės ir padeda kelis tūkstančius kiaušinėlių.
Jeigu ant vieno briedžio patenka šimtai ar tūkstančiai lervų, po kelių mėnesių jų skaičius gali siekti 40–70 tūkstančių, o išskirtiniais atvejais – dar daugiau. Nuolatinis kraujo siurbimas sukelia mažakraujystę, silpnina imuninę sistemą ir eikvoja gyvūno energijos atsargas. Bandydami atsikratyti parazitų briedžiai intensyviai trinasi į medžius, išsipeša didelę dalį žieminio kailio ir pavasarį neretai atrodo beveik balti. Dėl šios priežasties Šiaurės Amerikoje atsirado terminas ghost moose – „vaiduoklis briedis“.
Didžiausią pavojų erkės kelia jaunikliams. Pirmąją žiemą jų energijos atsargos gerokai mažesnės nei suaugusių gyvūnų, todėl net palyginti nedidelis kraujo netekimas gali tapti lemtingas. Vermonte atliktas tyrimas parodė, kad žieminės erkės tapo pagrindine briedžių jauniklių žūties priežastimi.
Kodėl erkių kasmet daugėja?
Mokslininkai pabrėžia, kad vienos priežasties nėra. Dabartinę situaciją lemia keli tarpusavyje susiję veiksniai.
Pirmiausia – klimato pokyčiai. Ilgesni ir šiltesni rudenys leidžia erkėms ilgiau ieškoti šeimininko, o švelnesnės žiemos padidina jų išgyvenamumą. Ankstyvas pavasaris sudaro geresnes sąlygas patelėms sėkmingai padėti kiaušinėlius.
Ne mažiau svarbus ir briedžių tankis. Kuo daugiau gyvūnų gyvena toje pačioje teritorijoje, tuo didesnė tikimybė, kad lervos ras šeimininką. Skirtingai nei daugelis kitų erkių rūšių, žieminei erkei nereikia kelių skirtingų šeimininkų – visą vystymosi ciklą ji gali užbaigti ant vieno gyvūno.
Briedžiai nėra prisitaikę efektyviai kovoti su tokio masto parazitų invazija. Kai ant vieno gyvūno parazituoja dešimtys tūkstančių erkių, net stiprus suaugęs patinas gali prarasti tiek kraujo ir energijos, kad pavasarį jo organizmas paprasčiausiai nebeatlaiko.
Ar briedžių populiacijos mažinimas gali sustabdyti erkių plitimą?
Būtent šis klausimas šiandien kelia daugiausia diskusijų tarp Šiaurės Amerikos laukinės gyvūnijos specialistų.
Vermonto ir Meino valstijų biologai mano, kad teritorijose, kuriose briedžių tankis labai didelis, populiacijos sumažinimas galėtų sumažinti ir žieminių erkių gausą. Logika paprasta – mažiau šeimininkų reiškia mažiau galimybių erkėms sėkmingai užbaigti savo gyvenimo ciklą.
Tačiau patys mokslininkai yra atsargūs. Nė viename iki šiol paskelbtame tyrime neteigiama, kad toks metodas jau įrodytas. Tyrimų išvadose vartojama formuluotė, jog sumažinus briedžių tankį gali būti sumažinta ir žieminių erkių gausa. Kitaip tariant, tai moksliškai pagrįsta hipotezė, tačiau kol kas ne galutinis atsakymas.
Todėl JAV taikomas vadinamasis adaptyvus populiacijos valdymas – priimti sprendimai nuolat vertinami, stebint tiek briedžių populiacijos būklę, tiek erkių gausos pokyčius. Tik ilgalaikiai stebėjimai parodys, ar ši strategija iš tiesų pasiteisina.
Ar ivermektinas ir kiti antiparazitiniai preparatai gali tapti sprendimu?
Kol vieni mokslininkai ieško būdų sumažinti žieminių erkių gausą reguliuodami briedžių populiacijos tankį, kiti bando rasti visiškai kitokį sprendimą – kovoti ne su pasekmėmis, o su pačiais parazitais.
Daugiausia dėmesio skiriama ivermektinui – vienam plačiausiai veterinarijoje naudojamų antiparazitinių preparatų. Jungtinėse Valstijose atlikti tyrimai su baltauodegiais elniais ir galvijais parodė, kad gydomasis pašaras su ivermektinu gali labai sumažinti ant gyvūnų parazituojančių erkių skaičių, o kartu ir naujos kartos erkių gausą aplinkoje. Šie rezultatai paskatino svarstyti, ar panašus metodas ateityje galėtų būti taikomas ir laukinių briedžių apsaugai.
Vis dėlto tarp teorijos ir praktikos yra didelis skirtumas. Laukinėje gamtoje neįmanoma užtikrinti, kad kiekvienas gyvūnas gautų reikiamą vaisto dozę. Norint pasiekti apčiuopiamą rezultatą, reikėtų gydyti didžiąją populiacijos dalį, o tai milžiniškuose miškų masyvuose praktiškai neįgyvendinama. Be to, ilgalaikis antiparazitinių preparatų naudojimas gali skatinti parazitų atsparumo vystymąsi.
Todėl šiandien nė viena Šiaurės Amerikos valstija ivermektino nelaiko realiai pritaikoma priemone laukinių briedžių populiacijoms. Tačiau pati idėja nėra atmesta. Mokslininkai tiria ir kitus antiparazitinius preparatus, galimus jų pateikimo būdus bei net vakcinų nuo erkių kūrimo galimybes. Akivaizdu, kad ateityje vien populiacijos reguliavimo gali nebeužtekti.
Erkių problema tampa vis aktualesnė ir Baltijos šalyse
Nors Europoje žieminės erkės kol kas nesukelia tokių dramatiškų pasekmių kaip Šiaurės Amerikoje, bendra tendencija yra labai panaši – erkių gausa didėja, jų aktyvumo sezonas ilgėja, o kartu daugėja ir jų platinamų ligų.
Lietuva jau daugelį metų išlieka viena iš Europos Sąjungos šalių, kuriose registruojamas vienas didžiausių sergamumo erkiniu encefalitu rodiklių. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, 2025 metais šalyje užregistruoti 642 erkinio encefalito ir 15 438 Laimo ligos atvejai. Specialistai pabrėžia, kad riziką didina ne tik gausėjančios erkių populiacijos, bet ir ilgesnis jų aktyvumo laikotarpis, švelnesnės žiemos bei vis dažnesnis žmonių lankymasis gamtoje.
Didėjančią problemą pastebi ir veterinarijos gydytojai. Pastaraisiais metais gerokai dažniau diagnozuojama šunų babeziozė – sunki kraujo parazitų sukeliama liga, kurią platina erkės. Ypač didesnė rizika kyla medžiokliniams šunims, kurie daug laiko praleidžia miškuose ir pievose. Tai rodo, kad erkių plitimas jau seniai nebėra vien laukinių gyvūnų problema – jis tiesiogiai paliečia ir žmonių sveikatą, ir naminius gyvūnus.
Latvijoje pradėta elninių gyvūnų kraujo stebėsena
Į erkių platinamų ligų stebėseną aktyviai įsitraukia ir Latvija. Šalies Maisto ir veterinarijos tarnyba kartu su medžiotojais vykdo elninių gyvūnų kraujo stebėsenos programą, kurios metu renkami briedžių, tauriųjų elnių, stirnų ir danielių kraujo mėginiai.
Pagrindinis projekto tikslas – išsiaiškinti, kaip plačiai laukinių kanopinių populiacijose paplitęs erkinio encefalito virusas ir kokį vaidmenį šie gyvūnai atlieka palaikant infekcijos cirkuliaciją gamtoje.
Pirmieji rezultatai nustebino net pačius specialistus. 2025 metais antikūnai prieš erkinio encefalito virusą nustatyti 64,7 proc. ištirtų elninių gyvūnų kraujo mėginių. Palyginimui, metais anksčiau teigiamų mėginių buvo apie 30 proc. Dėl šios priežasties šiemet stebėsena dar labiau išplėsta – planuojama surinkti beveik dvigubai daugiau mėginių iš įvairių Latvijos regionų.
Tokie tyrimai svarbūs ne tik mokslui. Jie leidžia geriau suprasti, kaip gamtoje cirkuliuoja pavojingi ligų sukėlėjai, padeda įvertinti riziką medžiotojams, jų šunims, ūkiuose laikomiems gyvūnams ir visiems žmonėms, kurie laiką leidžia gamtoje.
Europoje – kitos erkės, tačiau jų keliama grėsmė auga
Svarbu pabrėžti, kad Šiaurės Amerikos briedžius niokojanti žieminė erkė (Dermacentor albipictus) Europoje negyvena. Baltijos šalyse ir didžiojoje Europos dalyje dominuoja kitos rūšys – paprastoji erkė (Ixodes ricinus) ir sparčiai plintanti pievinė erkė (Dermacentor reticulatus). Būtent jos platina erkinį encefalitą, Laimo ligą, babeziozę bei kitas žmonėms ir gyvūnams pavojingas ligas.
Nors Europoje šios erkės kol kas nesukelia tokių masinių laukinių kanopinių žūčių kaip žieminės erkės Šiaurės Amerikoje, jų populiacijos kasmet didėja, ilgėja aktyvumo sezonas, plečiasi paplitimo teritorijos, o kartu daugėja ir registruojamų susirgimų. Todėl mokslininkai vis dažniau kalba ne tik apie prevenciją, bet ir apie aktyvias erkių kontrolės priemones.
Šiaurės Amerikos patirtis rodo, kad susiklosčius palankioms aplinkos sąlygoms parazitai gali tapti vienu svarbiausių laukinių gyvūnų populiacijas veikiančių veiksnių. Nors Europoje tokio masto situacijos kol kas nėra, ženklų, kad erkių problema sparčiai didėja, matome ir Baltijos šalyse.
Todėl JAV atliekami ivermektino ir kitų antiparazitinių preparatų tyrimai įdomūs ne tik dėl briedžių apsaugos. Jei ateityje pavyktų sukurti saugias ir praktiškai pritaikomas sistemas laukiniams gyvūnams apsaugoti nuo parazitų ar juos gydyti, tokios technologijos galėtų būti pritaikytos ir Europoje. Žinoma, jos būtų skirtos kovai su čia paplitusiomis erkių rūšimis, o ne su Šiaurės Amerikoje gyvenančia žiemine erke.
Kol kas tai dar daugiau ateities perspektyva nei kasdienė praktika. Tačiau sparčiai didėjantis erkių keliamas pavojus žmonėms, medžiokliniams šunims, naminiams gyvūnams ir laukinei faunai leidžia manyti, kad tokių sprendimų poreikis artimiausiais metais tik didės. Todėl šiandien svarbiausia ne ieškoti vieno stebuklingo sprendimo, o derinti mokslinius tyrimus, nuolatinę stebėseną, populiacijų valdymą ir naujų antiparazitinių priemonių paiešką. Kuo daugiau patikimų duomenų bus surinkta dabar, tuo didesnė tikimybė ateityje veiksmingai apsaugoti tiek laukinius gyvūnus, tiek žmones nuo vis didėjančios erkių keliamos grėsmės.
Tai ne elgesio problema? Kodėl taksai kasa sofas, skalikai pabėga, o laikos nuolat loja? Šunų voljeras #6
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
