Dar visai neseniai buvo manoma, kad stumbras yra gyvūnas, kuriam natūralių priešų Europoje praktiškai nebėra. Dėl įspūdingo kūno dydžio, gyvenimo bandomis ir gebėjimo gintis jis daugelį metų mokslinėje literatūroje buvo apibūdinamas kaip rūšis, kurios vilkai faktiškai nemedžioja. Tačiau naujas Ecology and Evolution paskelbtas tyrimas verčia šį požiūrį iš naujo įvertinti. Pirmą kartą mokslininkams pavyko vaizdo kamera užfiksuoti vilkų bandymą sumedžioti laisvėje gyvenantį Europos stumbrą. Nors medžioklė baigėsi nesėkmingai, pats faktas kelia daugybę klausimų apie tai, kaip ateityje gali keistis vilkų ir stumbrų santykiai, didėjant abiejų rūšių populiacijoms.
Banda gynė jauniklius, briedis atėjo gydytis, vibracija bebrui prisivilioti? Muško naujienos #27
Tyrimą atliko Lenkijos mokslų akademijos Žinduolių tyrimų instituto mokslininkai Robin Rozemarijn Wijnands ir Tomasz Borowik. Jų stebėjimas nėra atsitiktinis vaizdo įrašas iš socialinių tinklų. Jis užfiksuotas automatinės miško kameros, kuri buvo viena iš penkiasdešimt septynių kamerų, naudojamų didelių žinduolių stebėsenos projekte Belovežo girioje. Kameros šiame projekte veikė ištisus metus, todėl tyrėjai galėjo stebėti natūralų gyvūnų elgesį visiškai nesikišdami į jų gyvenimą.
Įvykis užfiksuotas 2025 metų rugsėjo 15 dienos rytą. Vaizdo įrašas prasideda septintą valandą dvidešimt penkios minutės. Į kadrą įbėga septyni vilkai. Prieš juos stovi vienuolikos stumbrų banda, kurią sudaro penkios suaugusios karvės, du subrendę buliai, vienas jaunesnis patinas ir trys jaunikliai. Vienas jų yra visai neseniai gimęs veršelis. Būtent jis tampa vilkų taikiniu.
Pirmasis puolimas atrodo gerai suplanuotas. Trys stumbrės puola vytis vilkus ir trumpam netyčia palieka jauniklį be apsaugos. Tuo momentu keli vilkai griebia veršelį už kaklo ir bando jį nusitempti. Tačiau jų pranašumas trunka vos akimirką. Dvi suaugusios stumbrės apsisuka ir ryžtingai puola vilkus. Šie priversti paleisti grobį. Po kelių sekundžių vilkai mėgina dar kartą. Antrasis bandymas taip pat nukreiptas į tą patį jauniklį, tačiau šį kartą visa banda sureaguoja dar greičiau. Suaugę gyvūnai apsupa veršelį, sudarydami gyvą gynybos ratą, o puolantys vilkai galiausiai atsisako medžioklės ir pasitraukia.
Iš pirmo žvilgsnio galima būtų pasakyti, kad nieko ypatingo neįvyko. Vilkai nesumedžiojo grobio, stumbrų banda apsigynė, o gamtoje tokie susidūrimai turbūt vyksta nuolat. Tačiau būtent čia slypi šio tyrimo reikšmė. Mokslininkai pabrėžia, kad iki šiol nebuvo nė vieno vaizdo įrašu dokumentuoto vilkų bandymo sumedžioti laisvėje gyvenančius Europos stumbrus. Dar daugiau, šis stebėjimas rodo, kad stumbras nėra absoliučiai nuo vilkų apsaugota rūšis. Net jei sėkmingų medžioklių pasitaiko labai retai, pats bandymas įrodo, kad vilkai stumbrus laiko potencialiu grobiu. Būtent ši mintis ir yra svarbiausia viso tyrimo išvada.
Kodėl vilkai apskritai ryžtasi pulti stumbrą
Būtent šis klausimas tapo pagrindine tyrimo ašimi. Vilkai yra oportunistiniai plėšrūnai, tačiau kartu ir labai geri energijos ekonomistai. Medžioklė visada reiškia riziką, todėl dažniausiai pasirenkamas toks grobis, kurį galima sumedžioti sunaudojant kuo mažiau jėgų ir patiriant kuo mažesnę traumų tikimybę. Šį principą ekologai vadina optimalaus maitinimosi teorija. Kitaip tariant, plėšrūnas siekia gauti kuo daugiau energijos už kuo mažesnę kainą.
Būtent todėl Belovežo girioje vilkų pagrindinis grobis jau daugelį metų yra visai ne stumbrai. Ankstesni tyrimai parodė, kad vilkai dažniausiai medžioja stirnas, tauriuosius elnius ir šernus. Šių rūšių gausa leidžia vilkams sėkmingai išgyventi nerizikuojant susidurti su kelias šimtus kilogramų sveriančiu gyvūnu, galinčiu vienu smūgiu sunkiai sužeisti ar net pražudyti plėšrūną. Stumbrai vilkų racione iki šiol daugiausia atsirasdavo tik kaip dvėsena, o ne aktyvios medžioklės rezultatas. Per dešimties metų stebėjimų laikotarpį buvo užfiksuotas vos vienas patvirtintas vilkų sumedžiotas stumbras. Būtent dėl to Europos stumbras ilgą laiką buvo laikomas rūšimi, kuri faktiškai nėra vilkų grobis.
Tačiau gamta retai būna tokia paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Net ir tada, kai lengvesnio grobio netrūksta, vilkai kartais mėgina pasinaudoti proga. Mokslininkai pabrėžia, kad ypač pažeidžiami yra jaunikliai. Jie mažesni, silpnesni, dar negali apsiginti, todėl rizika tampa gerokai mažesnė nei puolant suaugusį gyvūną. Būtent todėl ir šiame užfiksuotame epizode vilkai nė karto nesidomėjo suaugusiais stumbrais. Visas dėmesys buvo nukreiptas tik į naujagimį veršelį. Tai visiškai atitinka plėšrūnų elgsenos dėsningumus, aprašytus ekologinėje literatūroje.
Bandos dydis gali lemti viską
Viena įdomiausių straipsnio dalių skirta vilkų gaujos dydžiui. Mokslininkai primena, kad Šiaurės Amerikoje atlikti tyrimai parodė aiškų ryšį tarp vilkų skaičiaus ir jų gebėjimo sumedžioti itin stambų grobį. Pavyzdžiui, briedžiui ar wapiti elniui sumedžioti dažniausiai pakanka dviejų iki šešių vilkų. Tačiau suaugusiam Amerikos stumbrui sėkmingai įveikti optimalus vilkų skaičius jau siekia devynis iki trylikos individų. Viename tyrime net buvo užfiksuota trylikos vilkų gauja, kuri bendromis pastangomis sugebėjo pargriauti ir sumedžioti suaugusį stumbrą.
Europos situacija ilgą laiką buvo kitokia. Istoriniai duomenys iš Belovežo girios rodo, kad XIX amžiuje stumbrus puldavo iki dešimties vilkų gaujos. Tačiau XX amžiaus pabaigoje didžiausi užfiksuoti būriai šiame regione tesiekė aštuonis vilkus. Tokios gaujos puikiai prisitaikiusios medžioti tauriuosius elnius, tačiau stumbras yra visai kitos kategorijos grobis. Net šiame tyrime užfiksuoti septyni vilkai, nors ir veikė koordinuotai, nesugebėjo įveikti vieno naujagimio veršelio, kai į kovą įsitraukė visa banda.
Vis dėlto autoriai atkreipia dėmesį į vieną labai svarbią tendenciją. Šiandien Belovežo girioje jau registruojamos gerokai didesnės vilkų gaujos. Žiemą kai kuriose teritorijose jos gali siekti net penkis iki dvidešimt vieno individo. Tai dar nereiškia, kad stumbrų medžioklė taps įprastu reiškiniu. Tačiau teoriškai didesnės gaujos turi gerokai daugiau galimybių sėkmingai pulti didelius kanopinius negu prieš kelis dešimtmečius. Todėl mokslininkai kelia klausimą, ar ateityje stumbrų ir vilkų sąveika netaps dažnesnė nei iki šiol manyta.
Būtent ši mintis ypač aktuali ir Lietuvai. Vilkų populiacija mūsų regione yra stabili, o kai kuriose teritorijose formuojasi gana gausios gaujos. Tačiau tuo pat metu Lietuvoje netrūksta pagrindinio vilkų grobio. Šalyje gausios tauriųjų elnių, stirnų ir šernų populiacijos, daugelyje vietovių svarbia vilkų raciono dalimi tampa ir bebrai. Kai energijos požiūriu lengviau prieinamo grobio netrūksta, vilkams nėra biologinio poreikio reguliariai rizikuoti puolant vieną didžiausių Europos žinduolių. Vis dėlto naujasis tyrimas primena, kad gamta nėra statiška. Keičiantis vilkų gaujų dydžiui, jų elgsenai ir kanopinių gyvūnų gausai, gali keistis ir tai, ką iki šiol laikėme nusistovėjusiomis taisyklėmis. Vienas vaizdo įrašas į tai dar neatsako, tačiau jis aiškiai parodo, kad šis klausimas nusipelno kur kas daugiau dėmesio nei iki šiol.
Stumbrai laimėjo ne jėga, o drausme
Žiūrint vaizdo įrašą pirmiausia į akis krinta ne vilkų puolimas, o stumbrų reakcija. Nors pirmosiomis sekundėmis trys karvės puolė vytis vilkus ir netyčia paliko naujagimį pažeidžiamą, vos supratusios klaidą jos akimirksniu pakeitė taktiką. Antrą kartą vilkams puolus veršelį, suaugę gyvūnai nebesivaikė plėšrūnų. Priešingai, jie susitelkė aplink jauniklį, sudarydami gyvą apsaugos žiedą. Kelios karvės puolė vilkus nuleidusios galvas ir nukreipusios ragus į užpuolikus, o likusi banda užėmė gynybines pozicijas. Būtent tada vilkai atsisakė medžioklės.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad toks elgesys nėra atsitiktinis. Dar XIX amžiaus Belovežo girios aprašymuose minima, jog stumbrai dažnai ne bėgdavo nuo vilkų, o stodavo į gynybą. Vietoje chaotiško pasitraukimo jie atsisukdavo į plėšrūnus, grasindavo ragais ir puldavo juos. Ši strategija iki šiol išliko nepakitusi. Vaizdo įrašas tapo pirmuoju šiuolaikiniu dokumentiniu įrodymu, kad ji tebėra veiksminga.
Mokslininkai primena, kad medžioklės baigtį lemia ne tik plėšrūnų, bet ir aukų grupės sudėtis. Banda, kurioje yra įvairaus amžiaus gyvūnų, patyrusių patelių ir stiprių suaugusių patinų, gali daug efektyviau apsiginti nei pavieniai individai. Šiame stebėjime tai buvo matyti itin aiškiai. Naujagimis vienas nebūtų turėjęs nė menkiausios galimybės išgyventi, tačiau visa banda veikė kaip vienas organizmas.
Šis vaizdas primena, kad gamtoje jėga ne visada matuojama kūno mase ar dantų aštrumu. Vilkai pasižymi puikiu komandiniu darbu, tačiau stumbrai taip pat yra socialūs gyvūnai, kurių apsaugos strategijos formavosi tūkstančius metų. Šiuo atveju abi rūšys demonstravo aukščiausio lygio kolektyvinį elgesį. Skirtumas buvo tas, kad stumbrams pakako išlaikyti vienybę, o vilkams reikėjo padaryti bent vieną klaidą mažiau.
Kodėl stumbrai vilkų beveik nebijo
Tai viena įdomiausių viso straipsnio minčių. Dauguma kanopinių gyvūnų gyvena vadinamajame baimės kraštovaizdyje. Angliškai šis terminas vadinamas landscape of fear. Tai reiškia, kad gyvūnai nuolat vertina plėšrūnų keliamą riziką ir dėl jos keičia savo elgesį. Jie vengia tam tikrų vietų, tampa budresni, trumpiau ganosi atvirose vietose, dažniau juda arba renkasi saugesnes buveines. Tokie pokyčiai daro įtaką ne tik jų išgyvenimui, bet ir visos ekosistemos funkcionavimui.
Tačiau su stumbrais situacija kitokia. Ankstesni tyrimai Belovežo girioje neparodė, kad vilkai reikšmingai keistų jų elgesį. Stumbrai nekeičia teritorijų naudojimo, nesirenka kitokių buveinių ir apskritai neatrodo gyvenantys nuolatinėje baimėje. To priežastis paprasta. Tikimybė tapti vilkų grobiu yra labai maža, todėl evoliuciškai neverta nuolat aukoti maitinimosi ar kitų svarbių veiklų dėl grėsmės, kuri realiai pasitaiko retai.
Vis dėlto autoriai kelia svarbų klausimą. Kas nutiktų, jeigu vilkų gaujos ir toliau didėtų, o bandymų pulti stumbrus daugėtų? Tokiu atveju gali atsirasti ir netiesioginis plėšrūnų poveikis. Stumbrai galėtų tapti budresni, dažniau laikytis glaudesnėmis bandomis, kitaip rinktis buveines ar daugiau dėmesio skirti jauniklių apsaugai. Kol kas tam įrodymų nėra, tačiau naujasis stebėjimas rodo, kad tokie tyrimai ateityje gali tapti labai svarbūs.
Dar vienas aspektas yra fiziologinis stresas. Mokslininkai primena, kad trumpalaikis stresas po plėšrūno puolimo yra visiškai normalus reiškinys. Organizmas mobilizuojasi, padidėja hormonų koncentracija, o pavojui praėjus viskas grįžta į įprastą būseną. Daug pavojingesnis yra lėtinis stresas, kuris gali silpninti imuninę sistemą, mažinti vaisingumą ir bloginti bendrą gyvūnų būklę. Dabartiniai duomenys leidžia manyti, kad Europos stumbrai tokio lėtinio streso dėl vilkų nejaučia. Plėšrūnų išpuoliai yra pernelyg reti, kad sukeltų ilgalaikių fiziologinių pasekmių.
Ši išvada labai svarbi ir viešose diskusijose. Vien užfiksuotas vilkų puolimas nereiškia, kad visa stumbrų populiacija patiria nuolatinį spaudimą. Mokslininkai ragina vengti kraštutinumų. Šis vaizdo įrašas nėra įrodymas, kad vilkai pradėjo reguliariai medžioti stumbrus. Tačiau jis taip pat paneigia iki šiol dažnai kartotą teiginį, kad Europos stumbras apskritai nepriklauso vilkų potencialaus grobio sąrašui. Būtent tarp šių dviejų kraštutinumų ir slypi tikrasis šio tyrimo atradimas.
Ką tai reiškia Europos stumbrų apsaugai
Mokslininkai pabrėžia, kad šis vaizdo įrašas svarbus ne tik todėl, jog pirmą kartą užfiksuotas toks įvykis. Jis verčia iš naujo pažvelgti į tai, kaip planuojama Europos stumbrų apsauga ir naujų populiacijų atkūrimas įvairiose Europos šalyse.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius stumbrai buvo sėkmingai grąžinti į daugelį teritorijų, kuriose kadaise gyveno natūraliai. Vertinant tinkamas buveines paprastai atsižvelgiama į miškų plotą, maisto išteklius, reljefą, žmogaus veiklos intensyvumą ir kitus aplinkos veiksnius. Tačiau natūralių plėšrūnų įtaka dažniausiai minima tik tarp kitų aplinkybių arba apskritai nevertinama. Tyrimo autoriai mano, kad toks požiūris gali būti pernelyg supaprastintas.
Iki šiol buvo daroma prielaida, kad vilkai stumbrų populiacijoms reikšmingos įtakos neturi. Tačiau jeigu paaiškėtų, kad bandymų medžioti pasitaiko dažniau, nei manyta iki šiol, toks veiksnys turėtų būti įtrauktas planuojant naujas reintrodukcijas. Tai ypač svarbu mažoms, tik besiformuojančioms populiacijoms. Jeigu vienoje teritorijoje gyvena vos keliolika ar kelios dešimtys stumbrų, net keli prarasti jaunikliai gali turėti didesnės reikšmės negu seniai susiformavusiose didelėse populiacijose.
Vis dėlto autoriai nekuria katastrofos scenarijaus. Priešingai, jie aiškiai pabrėžia, kad šiuo metu nėra pagrindo manyti, jog vilkai galėtų reikšmingai sumažinti Europos stumbrų skaičių. Greičiausiai kalbama tik apie pavienius atvejus, dažniausiai susijusius su jaunikliais arba nusilpusiais gyvūnais. Tačiau būtent tokius procesus būtina stebėti, nes didėjant tiek vilkų, tiek stumbrų populiacijoms jų tarpusavio santykiai gali keistis.
Lietuvai šis tyrimas ypač aktualus
Nors vaizdo įrašas užfiksuotas Belovežo girioje, jo išvados aktualios ir Lietuvai. Mūsų šalyje gyvena viena didžiausių laisvėje gyvenančių Europos stumbrų populiacijų, o vilkai yra nuolatinė ir stabili ekosistemos dalis. Abi rūšys vis dažniau dalijasi tomis pačiomis teritorijomis, todėl jų tarpusavio sąveikos ateityje neišvengiamai sulauks vis daugiau mokslininkų dėmesio.
Tačiau svarbu suprasti vieną esminį dalyką. Lietuvoje vilkams netrūksta įprasto grobio. Šalyje gausios tauriųjų elnių, stirnų ir šernų populiacijos, o daugelio tyrimų duomenimis svarbią vilkų mitybos dalį sudaro ir bebrai. Visa tai yra gerokai mažesnės rizikos grobis nei suaugęs stumbras. Energetiniu požiūriu vilkams daug naudingiau sumedžioti elnią ar stirną, negu rizikuoti susidurti su kelis šimtus kilogramų sveriančiu gyvūnu, galinčiu vienu smūgiu sunkiai sužeisti medžiotoją.
Būtent todėl būtų klaidinga šį tyrimą interpretuoti kaip ženklą, kad vilkai netrukus pradės reguliariai medžioti stumbrus. Mokslininkai to neteigia. Jie kalba apie visai ką kita. Iki šiol buvo manoma, kad tokie įvykiai beveik nevyksta. Dabar jau žinome, kad jie vyksta. Klausimas tik, kaip dažnai.
Kita vertus, autoriai atkreipia dėmesį į dar vieną tendenciją. Daugelyje Europos šalių vilkų populiacijos didėja, o kartu kai kur formuojasi ir gausesnės gaujos. Jeigu didelėms gaujoms pavyksta efektyviau medžioti labai stambų grobį, ateityje tokių bandymų gali daugėti. Tai nebūtinai reikš didelį poveikį stumbrų populiacijoms, tačiau ekologiniu požiūriu tokie procesai gali tapti svarbia natūralios ekosistemos dalimi.
Vienas vaizdo įrašas pakeitė seną sampratą
Šio tyrimo reikšmė slypi ne sensacingame vaizdo įraše. Ji slypi tame, kad vienas atsitiktinai užfiksuotas įvykis privertė mokslininkus iš naujo pažvelgti į ilgus dešimtmečius gyvavusią nuomonę. Europos stumbras nebėra rūšis, kurią galima vienareikšmiškai vadinti vilkams neprieinamu grobiu. Kartu nėra jokio pagrindo teigti, kad vilkai taps pagrindiniu stumbrų populiacijos reguliavimo veiksniu.
Tikriausiai tiesa yra per vidurį. Vilkai išnaudos kiekvieną pasitaikiusią galimybę, tačiau tik tada, kai rizika bus mažesnė už galimą naudą. Dažniausiai tai bus naujagimiai veršeliai, nusilpę arba sužeisti gyvūnai. Visa kita lems aplinkybės – gaujos dydis, bandos sudėtis, kitų kanopinių gausa ir daugybė kitų veiksnių.
Todėl svarbiausia šio darbo išvada nėra ta, kad vilkai medžioja stumbrus. Svarbiausia išvada yra ta, kad gamta nuolat primena, jog net ir geriausiai ištirtose ekosistemose dar lieka reiškinių, kurie gali nustebinti tiek mokslininkus, tiek medžiotojus. Vienas dvidešimties minučių vaizdo įrašas Belovežo girioje atvėrė naują tyrimų kryptį, kurios atsakymų mokslui dar tik teks ieškoti.
Nauji įrodymai! Kuriame Lietuvos rajone veisiasi meškos?
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
