Tekstas: Ričardas Černiauskas
Viskas prasidėjo vieną gražią, ūkanotą ir lietingą rudens dieną. Sėdint namuose, tėviškėje viduryje miškų, mama sušuko, kad keliu pro namus bėga du šunys. Nieko nelaukęs atsidūriau lauke norėdamas juos pagauti, nes, kaip žinia, šunims be priežiūros miške – ne vieta. Deja, į mano kvietimą sureagavo tik vienas iš jų, ir taip mano šeimoje apsigyveno nuostabaus grožio, lapės kailio spalvos Vakarų Sibiro laikos patinas, kurį pavadinome Barsu. Publikavome skelbimus, apsiklausinėjome aplinkinius medžiotojus, bet šeimininko rasti taip ir nepavyko…
Barsas buvo visiškai išskirtinis šuo. Ne į visas medžiokles varovaudamas galėjau jį imti dėl jo išskirtinio bruožo – jis stabdė visus žvėris, kokius tik sutikdavo. Jei stirna nespėdavo pakilti iš guolio, ji atsidurdavo Barso dantyse, tekdavo atitraukti šunį ir stirną paleisti savais keliais, o apie šernus net nėra ką kalbėti.
Šerno padarytas žaizdas daktarai siuvo du kartus, bet medžioklės aistros tai nė kiek nesumažino. Tai buvo Šuo, kuriuo galėjau didžiuotis. Laikas bėgo ir Barsas pasipiršo namuose augančiai Vakarų Sibiro laikos kalytei, tad gimė labai graži pūkuotukų vada. Kadangi kalytė buvo balta, dalis palikuonių irgi buvo balti, o kadangi Barsas jau planavo išeiti į pensiją, vienas sniego baltumo vados patinėlis liko mūsų namuose. Tada ir prasidėjo jaunojo profesoriaus augimas.
Jaunąją atžalą pavadinome Artu. Kas susiję su medžioklinio šuns dresūra, apie tai negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio, nes šunelis ėjo su kalyte į mišką ir ten rodė neįtikėtinus darbo rezultatus. Pirmą kartą, kai jam buvo 6 mėnesiai, iškeliavo į mišką su kalyte ieškoti sužeisto šerno, pakeliui sumedžiojo usūrinį šunį, o galiausiai rado negyvą šerną ir gražiai jį aplojo. Deja, po to laiko Artas prie negyvo žvėries balso taip neberodydavo, radęs tik grįždavo atgal ir kviesdavosi šeimininką ten, kur guli grobis. Galėčiau papasakoti begalę istorijų apie nuostabų Arto darbą miške, bet apsiribosiu keliomis.
Į Lietuvą komercinės medžioklės tikslais buvo atvykę kolegos iš Airijos, kurie turėjo išskirtinį bruožą – visą medžioklės procesą filmavo. Vieną vakarą pas svečią į šėryklą išriedėjo medžiotinų šernų būrys, bet, deja, šūvis skrido į šerniuką, stryktelėjusį nuo pašarų. Po medžioklės grįžus į bazę ir peržiūrėjus filmuotą medžiagą, buvo akivaizdu – kulka žvėrį kliudė į užpakalinę dalį. O tada, nors ir buvo vidurnaktis, prasidėjo mano su Artu pasirodymas.
Atvykus į medžioklės vietą ir paleidus mano draugą, net svečiai nustebo, kaip šuo nesimetė į kitų nubėgusių šernų pėdsakus, o iš karto nuėjo ta kryptimi, kur nelaistydamas kraujo nubėgo kliudytasis šerniukas. Netrukus išgirdome šuns lojimą – teko pabėgėti 400 metrų ir peiliu nutraukti sužeisto žvėries kančias. Tokio šuns darbo istorijos dar dabar sklando užsienyje.
O grįžtant į Lietuvą – dar viena graži istorija… Rudenį susirinkome į varyminę medžioklę Širvintų rajono Bagaslaviškio medžiotojų klube. Kadangi kompanija rimta ir į medžioklės procesą žiūri atsakingai, su klubo vadu Darijumi sutarėme, kad kartu medžios ir mano draugas Artas.
Žinojau, kad draugu pasitikėti galiu ir jis su varovais eis į varymą taip, kaip reikia. Atlikus kelis varymus, klubo vyrai nustatė, kur suėjusi graži šernų bandelė, ir nieko nelaukus buvo ištraukti stojimo numerėliai. Aš su dalimi kolegų stojau į pagrindinę liniją palei upelį, kiti užflangavo varymo kraštą – Artas nuėjo į varymą kartu su varovais. Tik prasidėjus varymui, nendrėmis apaugusioje elektros trasoje pasigirdo šunų lojimas, kurį netrukus palydėjo šūviai medžiotojų varymo krašte. Šūvių buvo tikrai daug.
Pagrindinėje linijoje gal ir buvo paleisti keli šūviai, tačiau man tuo metu sėkmė nenusišypsojo net pamatyti kokio žvėrelio, o iš šoninės linijos sulaukiau kolegos skambučio. Jis pasakė, kad greičiausiai pataikė į pernykštį šerną ir paskui jį nubėgo mano šuo. Pasakiau, kad jei susiderinę su medžioklės vadovu, gali pasekti ir be manęs, tačiau jei šuo paims sužeistą šerną, nieku gyvu nešaukite, nes kulka gali kliudyti ir mano šunį, mokėkite žvėries kančias nutraukti peiliu.
Nepraėjus nė kelioms minutėms, vėl suskambo mano telefonas ir tas pats kolega klausia, ką daryti, nes netoliese šuo lodamas laiko minėtą šerną, bet tarp šerno ir šuns – apie metro atstumas ir prieiti pribaigti žvėrį gana sudėtinga. Kolegą nuraminau ir paprašiau įjungti telefono garsiakalbį, o pats tuo metu į savo telefono aparatą sušukau: „Artai, guldyt“.
Kolegoms buvo šokas – po mano komandos šuo iškart šoko į šerno pusę, įsisegė jam į ausį ir prispaudė prie žemės. Jaunesniam medžiotojui neliko nieko kito, kaip tik be didelio vargo peiliu nutraukti sužeisto žvėries kančias tiesiu dūriu į širdį. Tikrai didžiavausi tokiu savo šuns darbu.
Tokių panašių medžioklės istorijų buvo dar ir dar, bet, deja, mano draugas ėjo senyn ir jo kūne ties sprandu pradėjo formuotis auglys. Stengiausi šunelį gelbėti, nes tokiu atveju pinigai tampa nebesvarbūs. Po pirmosios operacijos tikrai apsidžiaugiau, nes Artas greit sustiprėjo, vėl su manim patraukė medžioklės takais, bet, deja…
Po kokių septynių mėnesių augliai atsinaujino dar stipriau ir plačiau ir jam padėti jau nebegalėjau. Kol nejautė skausmų, jis gyveno užtarnauto poilsio sąlygomis, tačiau kai liga progresavo ir galiausiai šuo ėmė netekti svorio ir dejuoti iš skausmo, Arto žvilgsnis parodė, kad nebevalia jam leisti kankintis, – nutraukiau šunelio kančias ir garbingai palaidojau kiemo pakraštyje.
Dabar pas mane vėl auga įsigyta Vakarų Sibiro laikos kalytė, kuri rodo puikius sužeisto žvėries paieškos rezultatus. Gyvenu su viltimi, kad jai užrujojus, pavyks surasti aktyviai dirbantį baltą patiną ir mūsų šeimoje vėl užaugs naujas Artas.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
