Tekstas: Linas Valentinas
Gruodžio rytas aušo lyg kalėdinis atvirukas. Medžiai baltavo, aplipę prišalusiu sniegu, o tolumoj mėlynavo padūmavusios aušros nuspalvintos eglės. Kiaurai peršalęs gazikas nerangiai birbė apsnigtu, neišvažinėtu keliuku link miestelio centro. Dėdė įdėmiai žvelgė pro apšalusį ir pradraskytą priekinį langą į kelią, Algis trynė vis šąlantį ir rasojantį šoninį stiklą, bandydamas įžvelgti naktines žvėrelių pėdas. Ant užpakalinės sėdynės nerimo šunys: Dėdės laikos Keri ir Meri.
Ten, prie miestelio gaisrinės, – medžiotojų susitikimo vieta. Jau stovėjo kelios mašinos aikštelėj, būriavosi pirmieji susirinkę medžiotojai. Iš garažo dūmindamas ir plerpdamas išvažinėjo šios dienos darbinis arkliukas – GAZ-66 su įrengta būda medžiotojams vežioti. Dėdė prie stovinčių lengvųjų nesuko, pastatė gaziką kiemo viduryje. Šiandien Dėdė vežios varovus.
Išleido ir pririšo šunis, ir tik tada nuėjo sveikintis. Būrelis vyrų kantriai stebėjo, kol bus pririšti šunys, ir linksmai sveikinosi su vis naujai atvykstančiais.
– Na, matau, ir jūs – ne katalikai, – linksmai pasišpilkiavo Juodėnas, stambaus sudėjimo vyras iš Vilniaus. – Geri katalikai sekmadieniais mišių eina, o ne į mišką ruošiasi…
– O mes kaip šventieji be nuodėmės gyvenam, tai vienas kitas mišias praleidę irgi daug nenusidėsim, – taip pat linksmai atsakė Dėdė. – Patį dabar irgi ne bažnyčioj susitinku…
– Na taip, taip… Jau Dėdė tai šventasis… – juokėsi ir vėl linksmai erzino vienas kitą vyrai.
– Na, rašomės, – pakvietė prezidentas Savičius. – Po dvidešimt litų: degalams ir varovams.
– O šnapsui? – vis dar laidė juokus kažkuris.
– Šnapsą reikėjo savo atsivežti… – nesileido į juokus prezidentas.
Vyrai sugužėjo į vidų, iš eilės diktavo medžiotojo bilieto numerius ir pasirašinėjo Medžioklės lape. Šalia, į ant stalo pastatytą kažkieno atvožtą skrybėlę, krito popierinės kupiūros, kažkuris rausėsi pinigų krūvoj ieškodamas grąžos. Užsirašę virto į lauką, vėl būriavosi tęsti nutrauktų kalbų.
***
Algis irgi išėjo į lauką. Kando šaltukas, todėl užsimovė pirštines, paglostė šunis. Tie, rodos, lyg žmogiškos glamonės pasiilgę, stojosi ant užpakalinių kojų, bandė pasiremti priekinėmis letenomis Algiui į krūtinę ir prašėsi glostomi vizgindami savo gauruotas uodegas.
– Algi, prieik. Nepasididžiuok… – pakvietė Juodėnas. Nekantriausieji ant mašinos kapoto pasidėję skurdžią užkandą leido ratu stiklelį.
– Tai kad ačiū. Aš jau… – sumelavo Algis.
– Ką jau? Kada spėjai?
– Dėdė pusryčiams įpylė.
– A… Ponai kitaip pratę…
Dar su tamsa pabudęs Algis sėdo prie pusryčių stalo. Dėdė išties siūlė išgerti stiklelį, kaip jis sakė, širdį pradžiugint, bet Algis atsisakė. Vakarykštės vaišės dar jautėsi ir vietoj to išgėrė antrą puodelį stiprios kavos. Ir dabar nenorėjo. Gal vėliau, per pietus…
Dabar Algis šypsodamasis žiūrėjo, kaip Mizgaitis patylom keitė savo vietą vyrų rate, kad vėl atsidurtų prieš atkeliaujantį ratu stikliuką. Stikliukas keliavo dideliu ratu, vyrai išgerdavo po vieną, o Mizgaitis taikėsi jau trečią kartą atsakyti į sveikinimą: „Už medžioklę. Būk sveikas! Džiuginu Tavo širdį! Džiaugiasi mano širdis…“
Mizgaitis, gal penkių dešimčių metų vyras, buvo visų varyminių medžioklių dalis, varovų vyresnysis. Nors mėgėjas išlenkti stikliuką, nė vienos medžioklės praleidęs nebuvo. O ir vertingas buvo: mišką pažinojo geriau nei savo kiemą, niekada nenuklysdavo į šoną. Vasarą uždarbiaudavo grybaudamas ir uogaudamas, žiemą – padėdamas žmonėms malkauti, kone kasdien lankydavosi miške. Pastovaus darbo neturintis, dirbti nelabai mėgstantis Mizgaitis varovaut eidavo noriai ir kitus varovus prižiūrėdavo, kad tie sąžiningai pravarytų sunkiai praeinamus miško kvartalus. Ir dabar Mizgaitis, apsižiūrėjęs, kad į jį per daug niekas nekreipia dėmesio, atsargiai sliūkino į rato pabaigą – gal dar pasiseks gaut ketvirtą.
Šone, prie gaziko su pririštais šunimis, atskirai būriavosi, medžiotojus stebėjo ir patyliukais šnabždėjosi varovai – vietiniai trylikos–aštuoniolikos metų vaikinukai su oranžinėmis kelininkų liemenėmis ant nudėvėtų striukelių. Apsiavę senais guminiais batais dabar jie trypčiojo stengdamiesi bent kiek sušilti. Jų lengva apranga kėlė gailestį, bet Algis suprato ir tai, kad varinėdami visą dieną jau po antro varymo bus šlapi nuo prakaito. Smulkiausias iš jų, apsivilkęs aiškiai per didelę liemenę, atsitūpęs glostė Meri, o ši vis kaip įmanydama bandė lyžtelėti jam veidą.
Iš patalpos išėjo prezidentas su Dėde.
– Varovai, pas mane, – pakvietė į savo gaziką sėsti Dėdė.
– Judam, judam, – paragino ir prezidentas. Rūkantys gesino nuorūkas ir medžiotojai lipo į GAZ-66 būdą, kišo kuprines po suolais, taikėsi atsisėsti į savo mėgstamas vietas. Mizgaitis klestelėjo į priekinę sėdynę ir paragino varovus, besigrūdančius gale su šunimis.
***
– Na, saugumo techniką visi atsimenat, – nedaugžodžiavo prezidentas. – Primenu, taisyklėse niekas nepasikeitė. Žiūrim šūvių kampus, saugom varovus…
– Ką šaunam? – klausė medžiotojai.
– Kaip visad: šernai, zuikiai, plėšrūnai… Turim dar dvi stirnų licencijas, reik šiandien uždaryti… Žiūrėsim, kaip seksis… Kiaulių! Kiaulių nelieskit! Penki šimtai litų! Žiūrėkit…
***
Pirmas numeris. Pats kraštinis flange…
Algis žvalgėsi aplinkui ir bandė įsiminti šauti patogias properšas eglyne. Iš tiesų burtų keliu jam teko šeštas numeris, bet pamatęs nepatenkintas Jablonskio akis pats jam pasiūlė keistis. Jablonskis, šeštąją dešimtį baigiantis vyras, vaikščiojo sunkiai: širdis, sąnariai…
Pirmas numeris pačiame flango gale, kone puskilometris nuo mašinos, o šeštas – čia pat, prie posūkio. Ir žvėrys dažnai bėgdavo būtent šeštam. O tas pirmas tai taip… Tik esant dideliam medžiotojų skaičiui čia stodavo „numeris“. „Dėl visa ko“, – sakydavo prezidentas. Pats Algis nė karto neatsiminė atvejo, kad kas nors būtų ką nors čia sumedžiojęs. Ir nenuostabu… Už poros šimtų metrų tįsojo geležinkelis, kuriuo vis pradundėdavo krovininiai sąstatai. Žvėrys vengė bėgti į šią pusę.
Ir Algis žinojo, kad negalės džiaugtis medžiokle matydamas, kaip Jablonskis lėtai kiūtina į savo pirmą numerį. Todėl ir pasikeitė. Senio akys nušvito, Jablonskis kaltai šyptelėjo ir nusisukęs lėtai slinko į savo iškeistą medžioklės vietą. O Algis greitu žingsniu atpėdino čia. Pirmas numeris. Pats kraštinis flange… ir nė pėdelės sniege einant iki vietos.
Dar kartą apžvelgė savo pozicijas, užsitaisė, pamojavo artimiausiam kaimynui. Tas jam atsakė, vadinasi, mato… Kažkur ryto miglą perdrėskė pirmieji saulės spinduliai. Algis pilna krūtine traukė eglyno kvapą ir iš burnos kilo garas. Tiek to, kad veltui čia stovi… Užtat grožis koks aplinkui.
Varymas prasidėjo. Ne, varovų neišgirdo… Tiesiog kažkaip staiga miško tyla praplyšo, suvirpėjo, kažkas pasikeitė… Dar kelios minutės ir kažkur anam miško gale lyg pasigirdo varovų balsai. Ir vėl tyla. Tik kažkoks mažas miško paukštelis purptelėjo į gretimą eglę, priversdamas lyg zovada sušuoliuoti Algio širdį. Ne… netikras aliarmas…
Jau aiškiai girdėjosi varovai. Nors kažkaip pasisuko ir varė dešinėn, tai yra tolyn nuo Algio, bet jis puikiai skyrė bent artimiausių trijų varovų balsus. Neapsiriksi – trečiasis, vidurinis, buvo Mizgaitis. Staiga šunų lojimas! Urzgimas, lojimas, varovų balsai susiliejo į vientisą triukšmą. Ten, miške, kažkas vyko. Kažkas, kas priverčia šuoliuoti širdį, drebėti rankas. Kažkur pagrindinėje medžiotojų linijoje pasigirdo šūvis, dar vienas, dar dupletas. Varovai šaukė dar garsiau, dar dažniau…
„Šernai! Tikrai šernai! Ką dar su tokiu azartu puls šunys?“ – pagalvojo Algis. Ir pasijuto kažkaip vienišas, nedalyvaujantis didžiojoje medžioklėje. Visas veiksmas ten, o čia – tik eglių šakomis straksintis mažas miško paukštelis…
Šunys trumpam nutilo, bet tik tam, kad ir vėl pasigirstų, kaip tolsta nuo Algio. Vėl nuaidėjo keli šūviai. Po truputį tilo ir varovai. Varymas baigtas, – pagalvojo Algis ir jau rengėsi ištaisyti dvivamzdį, kai išgirdo trakštelėjimą. Tylų, tokį, kad net suabejojo, ar nepasivaideno. Trakšt! Dar kartą… Tikrai kažkas juda artyn… Jau šautuvas prie peties… Dar akimirka… Štai jis! Didelis juodas kuilys eglyne… Keletas žingsnelių artyn, stovi, klauso už eglių… Dar artyn… Vėl stovi, nesimato… Tolumoj girdisi medžiotojų erzelis, matyt, kažkas jau pasakoja savo medžioklės nuotykius. Ir šernas klausosi, lūkuriuoja.
Algis sustingo net nekvėpuodamas. Matė juodulį, net jo iškvepiamą garą, bet prisitaikyti ir iššauti trukdė eglių šakos. „Kulka, tik kulka… – mintyse kartojo Algis ir atsargiai pasitikrino pirštu gaidukus. – Kulka dešiniam vamzdyje, vadinasi, pirmas gaidukas…“
Staiga dar kažkas, traškesys… ir tarp eglių iššoko Meri. Rodos, eglynas subangavo ir šernas akimirksniu iššoko tiesiai ant miško keliuko, įsiremiančio į geležinkelį. Šūvis! Šernas lyg pakirstas čiūžtelėjo per apsnigtus, apšalusius mėlynojus. Iš kažkur atsiradusi antra laika kartu su Meri kibo į šerno paslėpsnius, urzgė, draskė, purtė… Šernas dar kelis kartus pasispardė ir nurimo. Šunys irgi nusiramino, vizgino uodegas ir uostinėjo aplinkui, retkarčiais lyžtelėdami šerno kailiu varvantį, garuojantį kraują.
Algis lyg pabudo iš sapno. Vėl išgirdo žmonių balsus, vėl pamatė vis aukščiau virš eglyno kylančią saulę. Širdis rimo… Visą užliejo džiaugsmas. „Toks šernas, toks kuilys… Gyvenime tokio didelio matęs nebuvau. O čia… vienu šūviu… kaip pakirstas! – Ėjo, beveik bėgo artyn. – Na ir didelis. Kilogramų du šimtai… O gal ir dar daugiau…“
Tik kad kažkas ne taip, kažkas keista… Pakėlė užpakalinę šerno koją…
– Blet! Kiaulė!
Staiga viskas dingo. Dingo džiaugsmas, dingo pasididžiavimas savimi. Dingo medžioklės troškulys ir azartas. Liko lyg meška tarp apsnigtų, apšarmojusių mėlynojų gulinti kiaulė…
***
Pykčiai nesiliovė ir sulipus į GAZ-66 būdą. Nuotaika buvo sugadinta visiems. Nors dauguma labai ir nesipiktino, Jonas Balčiūnas ir dar keletas vis labiau audrinosi:
– Neįsitikinęs nešauk! Ar ne taip?! Niekad šernų nebus, jei tokie snargliai taip šaudys!
– Baik, Jonai, taigi netyčia, ne specialiai… Šunys turbūt išskyrė, išblaškė… Kaip tu vieną atskirsi? – ramino kai kurie Balčiūną.
– Šūdas tie šunys! Kartoju: neįsitikinęs – nešauk! Vyt tokį iš būrelio!
– Jonai, ką tu kalbi? Už ką jį vyti?
– Vyt nereikia, tegul susimoka!
– Nu tu kurva… Tokią kiaulę…
– Susimokės ir toliau tegu kiaules šaudo?
– Nu ir kokią kiaulę? Bergždžia ji…
– Nieko jis nešaudo… Taigi pirmą kartą, netyčia…
– Jei netyčia, tai tegul šį sezoną daugiau nemedžioja… Tegul namie pasėdi, snarglys, blet… – akivaizdžiai nesivaldė Balčiūnas.
GAZ-66 važiavo mišku, o iš būdos garsiau nei variklio blerbimas sklido medžiotojų plūdimasis, ginčai ir priekaištai.
***
Iš karto po varymo pabaigos prie Algio privažiavo Dėdės gazikas. Dėdė pasišaukė šunis, pririšo. Apžiūrėjo šerną ir numykė: „Nu, dabar tai bus… Ruoškis…“
Išklausė Algio pasakojimą ir palingavo galva:
– Tavo kaltės čia nėra… Bet… Žinai, kaip mūsų kolektyvas reaguos… Ruoškis. Pinigų ar turėsi? Paskolint?
– Nereikia, – numojo ranka Algis.
Saulė kilo virš eglių viršūnių, o Algio širdyje ir galvoje tvenkėsi vis juodesni debesys…
Kas pėsti, kas važiuoti GAZ-66 susirinko medžiotojai. Reklaitis pasisukinėjo aplink gulintį šerną, pacaksėjo liežuviu, pritarė ir tiems, ir aniems. Įsitvėrė į Algio rankovę, vedėsi šalin ir kuždėjo Algiui į ausį:
– Na ir kam tu sakei, kad šerną šovei? Reikėjo sakyti: lapę… Lapę… Nepataikei, nubėgo… O vakare po medžioklės atvažiuotumėm dviese ir pasidalintumėm… Mašiną gi turi… Na, tu ir kvailas… Reikėjo sakyti: lapę…
Algis, paskendęs savo mintyse, ilgai nesuprato, ką jam kalba Reklaitis. Staiga suprato, truktelėjo ranką ištraukdamas striukės rankovę Reklaičiui iš rankų.
– Eik tu na*ui! – nesusiturėjo.
– Na ir kvailys… Reikėjo sakyti: lapę… – dar bandė veblenti Reklaitis.
– Užteks plepėt! – nutraukė erzelį prie šerno prezidentas Savičius. – Kraunam, važiuojam! – Tvarką žinai. – Pasisuko į Algį: – Iki kitos medžioklės penki šimtai litų…
– Žinau…
***
Štai ir kita miško pusė. Tik pasitaikius progai Algis pareiškė norą eiti į varymą. Negalėjo daugiau klausyti medžiotojų kalbų. Tik ne dabar… O ir Balčiūno įžeidinėjimai nesiliovė. Balčiūnas akivaizdžiai jį provokavo ir apsimetinėti, kad negirdi ar nesupranta, darėsi neįmanoma. O kuo gali baigtis ginčas? Geriau jau prasieis. Išvis jau ir medžioti nesinorėjo, bet negi dabar viską mesi… Pagaliau, juk ir ši diena kada nors baigsis.
– Nesinervink, – ramino Dėdė. – Medžioklėje visko pasitaiko…
– Nesinervinu… Už kiek pradėti?
– Minučių dešimt… Ir neskubėkit. Laikykit liniją, – priminė varovams.
– Žinom, – atsakinėjo vaikinukai, besiropšdami iš gaziko.
Algis paėmė už pavadžio Keri. Šunys, jau nurimę, vėl nerimastingai uodė orą į varymo pusę ir bandė veržtis pirmyn. Algis ir smulkiausias iš varovų pavadžiais tramdė besiveržiančias laikas. Varovai rikiavosi miško keliuke.
Tik paleido nuo pavadžio Keri ir ši dingo brūzgynuose.
– Op! Op! Opapa! – Varymas prasidėjo. Pribėgo ir Meri. Apsiuostė ir greitai pasileido Keri iš paskos.
– Ja! Bi! Tu! Te! Pilkoji! – geros nuotaikos neprarado Mizgaitis.
Vos už kelių šimtų žingsnių pasigirdo šūviai. Ir tie juodi debesys Algio galvoje ir širdyje pradėjo po truputį sklaidytis. Nebuvo kada austi juodų minčių, reikėjo lįsti po eglėm, lipti per išvartas, brautis per krūmus. Ir šūviai kėlė nuotaiką, išeina, ne veltui per šį mišką braunasi.
Brūzgynus keitė eglynas, eglyną – pušynas. Varovai varė lyg į kalną, bet tankmė mažėjo ir eiti buvo vis lengviau. O kas gi čia? Samanose aiškiai matėsi šernų brydė, o šalia ir Keri su Meri pėdsakai. Algis įdėmiai apžiūrėjo brydę: kiaulė su paršiukais. „Kas per diena? Pilnas miškas šernų!“
Šernų brydė suko į kairę. „Reik eiti pėdom“, – sumojo. Daugiau šūvių nebuvo. Kol šernų pėdos vingiavo tai kairiau, tai dešiniau, į keliuką išėjo jau paskutinis.
Vos keletas žingsnių iki keliuko, ant kurio prieš tai rikiavosi medžiotojų linija, gulėjo jaunas, šiųmetis šerniukas. Gražiai įmitęs, dar rudu kailiu. Ir nė vieno medžiotojo šalia. Keista… Tokie šerniokai visada būna medžiotojų dėmesio centre, sveikinamas sumedžiojęs šaunuolis, aptariamas įmitimas… O dabar kalbos girdėjosi už kalvelės pušyne. Nors ir ką tik iš varymo išėjęs, Algis nutarė pasidomėti vis garsėjančiu triukšmu pušyno dauboj.
Vyrai stovėjo ratu, kažkas piktai spjaudėsi, kažkas juokėsi. Balčiūnas, visas raudonas, nusiėmęs kepurę skėsčiojo rankomis ir kažką bandė teisintis. Algis priėjo dar arčiau.
Rato viduryje gulėjo kiaulė.
Ši istorija yra autoriaus vaizduotės vaisius, todėl bet kokie egzistuojantys vardai, pavardės ar automobilių valstybiniai numeriai yra atsitiktinis sutapimas.
Medžiotojos dienoraštis #11. Kaip įmanoma medžioti bebrus naktiniu taikikliu?
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
