Dalia, mano nuomone, yra nuoširdžiai savo darbą mylinti aplinkosaugininkė. Nors iš pirmo žvilgsnio inspektorė gali pasirodyti labai griežta, pikta… Vis dėlto iš pokalbio supranti, kad pareigūnė tiesiog konkreti, gerai savo dalyką išmananti, gebanti paprastai ir suprantamai išaiškinti net sudėtingiausius su laukiniais gyvūnais susijusius teisės aktus ir visai nepikta, kaip pasirodė pradžioje. O kai temos tokios unikalios kaip egzotiniai gyvūnai, jų prekyba tarptautiniu lygiu, tarptautinių brakonierių gaudymas, dalyvavimas CITES konvencijos pasauliniame suvažiavime ar Zoologijos sodų patikrinimo komisijoje, galų gale darbas su Interpolu, kur reikia atstovėti už savo šalį, matyt, kitokia ir negali būti. Gali būti tik geriausia.
Dalia yra Aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė-aplinkosaugininkė, Zoologijos sodų patikrinimo komisijos narė-sekretorė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Gamtos mokslų fakulteto Biologijos katedros ketvirto kurso doktorantė, tyrinėjanti stumbrų populiacijos užimamų buveinių ir pasiskirstymo dėsningumus Lietuvoje. Laisvalaikiu medžioja, šaudo, triūsia savo šeimos ūkyje, taip pat augina du sūnus.
Pirmoji pažintis su gamta
„Skambės banaliai, bet nuo vaikystės gyvenu gamtos apsuptyje – gimiau kaime, augau kaime ir šiuo metu gyvenu kaime. Esu jau kelinta karta prie žagrės, nes ir tėvai, ir seneliai, ir proseneliai gyveno kaime, tai ir tas ryšys su gamta labai stiprus. Kiek save pamenu, visi žaidimai buvo gamtoje. Kaip tos kartos vaikas žiūrėjau visas Ričardo Kazlausko laidas Langas į gamtą, taip pat nepraleidau nė vienos dokumentikos apie gyvūnus – tuo laiku rodydavo rusišką laidą Gyvūnų pasaulyje, o vėliau Žako Kusto [Jacques-Yves Cousteau – red.] Povandeninės odisėjos laidas. Gaila, bet mūsų valstybei stojantis ant kojų tai buvo vienintelės laidos apie gamtą. Ir dabar, jei tik turiu laiko, pasižiūriu laidas apie gamtą, apie naujausius mokslo atradimus, matyt, tas smalsus vaikas vis dar tūno mano sąmonėje“, – pasakojimą apie save pradėjo Dalia.
Pašnekovė net nesuskaičiuoja, kiek sužeistų paukščiukų parsitempdavo namo, juos gydydavo, maitindavo… Deja, pasveiko vos keli. „Įsimintiniausias išslaugytas paukštis – kranklys, kuris buvo paleistas į laisvę. Tai tikrai ypatingo intelekto paukštis, pati tuo įsitikinau. Gaila, kad tuo metu nebuvo išmaniųjų telefonų – būtų labai graži nuotrauka: aš, maža mergaitė, su dideliu krankliu ant peties“, – vaikystės istorijas prisiminė Dalia.
Kadangi Dalios tėtis medžiotojas, tai ji nuo vaikystės susipažino su medžioklės tradicijomis. „Atsimenu dar tuos laikus, kai nebūdavo visko tiek, kiek dabar, ir kaip būdavo smagu su tėčiu užtaisinėti šovinius. Kol abu dirbdavome, tėtis pasakodavo apie miško žvėris ir istorijas iš medžioklės. Tuo metu nė vieno klasioko tėtis nebuvo medžiotojas, bet žmonės buvo arčiau gamtos ir suprato, ką veikia medžiotojai ir kodėl jų reikia.
Miglotai, bet pamenu, kad medžiotojai tuo metu ne tik medžiodavo žvėris ar reguliuodavo kovų populiacijas gyvenamosiose teritorijose, bet ir reguliuodavo valkataujančių šunų populiaciją gyvenvietėse, miestuose. Kaip vaikui tas valkataujančių šunų populiacijos reguliavimas man buvo baisus reikalas, bet tuo metu tiesiog taip buvo, buvo tokie reikalavimai ir tokios pareigos… Dabar medžiotojams tokios prievolės nėra, ir gerai. Šiuolaikinis atsakingas medžiotojas yra gamtos ir augintinių draugas. Vien pažiūrėjus į medžiotojų socialinių tinklų grupes, kaip jie dalijasi miške pamatytų ir nufotografuotų šunų nuotraukomis, kaip ieško jų šeimininkų, o dažnas net ir priglaudžia tokius nelaimėlius, kol atsiras jų šeimininkai ar žmonės, norintys šiuos gyvūnus priglausti…
Daugumai to laiko medžiotojų būdavo keista, kad aš, maža mergaitė, atbėgdavau pažiūrėti į gabenamus sumedžiotus žvėris, kad nebijodavau, kaip nuolat klausinėdavau, kuriam miške kuris medžiotojas sumedžiojo. Nežinau kodėl, bet man jau nuo mažumės pats gražiausias miško žvėris buvo šernas, nors medžiotojai visada juokdavosi, krutindavo šerną, kuris nors iš medžiotojų dar pamėgdžiodavo šerno garsus, kad mane pagąsdintų, bet aš tik juokdavausi, nesgi šernas tai jau sumedžiotas. Matyt, logika stipri nuo mažumės“, – nusijuokė Dalia.
Vaikystėje gamta ir joje vykstantys procesai pašnekovei buvo savaime suprantami dalykai. Viskas tiesiog buvo natūralu, o dabar gamta yra ramybė, atgaiva, namai, sako ji. „Gamtoje vykstantys procesai sudėtingi, pažeidus pusiausvyrą gali įvykti – ir dažnu atveju įvyksta – negrįžtami procesai“, – teigė gamtos specialistė.
Veiklos – kuo arčiau gamtos
Ekologės specialybę Dalia teigia pasirinkusi visai atsitiktinai. „Visada svajojau būti gydytoja, bet nestojau į mediciną, nes tuo metu nesupratau chemijos. Tad stojau ten, kur, atrodė, jos nereikės. Pradėjusi studijuoti dar pirmame kurse supratau, kad tos chemijos bus sočiai, tai netikėtai teko išmokti, – šypsojosi pašnekovė. – Ir tikrai niekados nesigailėjau, kad pasirinkau ekologijos studijas. Jų metu sutikau daugybę nuostabių dėstytojų, profesorių ir dar gausesnį būrį bendraminčių. Labiausiai įsiminė brolių Navasaičių paskaitos bei Pėtelio paskaitos apie medžioklę.“
Medžiotoja Dalia tapo padrąsinta tėčio ir kolegų. „Buvo nedrąsu, nes tuomet buvau vienintelė mergina visame rajone, kuri laikė medžioklės egzaminą. O medžioklė man yra pabuvimas su gamta, gamtos procesų stebėjimas iš labai arti, galimybė prisidėti prie invazinių rūšių kontrolės, prie saugomų rūšių apsaugos, prie populiacijos reguliavimo. Būsiu nepopuliari medžiotoja, nes man pats vertingiausias trofėjus yra selekcinis – kreivaragis, nes kreivi, su defektais ragai rodo, jog gyvūnas yra silpnas, ligotas, todėl jį reikėtų išimti iš gamtos“, – tikino pašnekovė.
Ne mažiau už medžioklę Daliai patinka ginklai ir šaudymas. Tiesiog mėgstu ginklus, o šaudymas yra kaip sportas, sako ji. „Labai patinka šaudyti į lėkštutes, tik laiko daug tam negaliu skirti. Mėgstu įvairius šaudymo pratimus su pistoletais. Žinoma, smagu, kai ir kokią aukštesnę vietą užimu varžybose, – kuklinosi šaulė. – Tik nemėgstu sakančių, kad šaudymas yra vyriškas užsiėmimas. Nė velnio tas užsiėmimas ne vyriškas, ir šiaip moterys iš prigimties yra taiklesnės, mūsų matymo laukas platesnis… Ir tai ne mano sugalvota, o įrodyta moksliškai“, – tvirtino Dalia.
Aplinkosaugos srityje Dalia paragavo daug įvairios duonos. Karjerą pradėjo nuo referentės darbo, o baigusi magistrantūros studijas laimėjo konkursą ir tapo Kauno miesto aplinkos apsaugos inspektore. Susikūrus naujam atliekų apskaitos ir taršos kontrolės skyriui, buvo pakviesta ten dirbti kaip jauna ir perspektyvi darbuotoja. „Po kurio laiko išbandžiau ir aplinkosaugos mokesčių specialisto pareigas, bet skaičiukai man neprilipo, todėl pasitaikius progai pakeičiau sritį ir tapau gyvosios gamtos apsaugos inspektore. Tai buvo kur kas arčiau širdies. Teko kontroliuoti ir medžiotojus. Tada labai aiškiai suvokiau, kad, deja, ne visi medžiotojai verti medžiotojo vardo… Visada skatindavau medžiotojus nebijoti ateiti pas inspektorius ir pasikonsultuoti, jei iškyla klausimų dėl Medžioklės taisyklių“, – pasakojo Dalia.
Tuo metu kūrėsi Zoologijos sodų komisija ir jauna specialistė buvo pakviesta būti sekretore. Tai buvo išties nauja, Lietuvoje mažai kam žinoma sritis. „Tuo metu susidomėjau saugomų rūšių apsaugos, tarptautinės prekybos sritimi. Įstojau į VDU biologijos doktorantūros studijas, tyrimo sritis taip pat buvo susijusi su Lietuvoje saugomais gyvūnais. Po kelerių metų atsitiko gyvenimas ir dėl šeiminių aplinkybių teko grįžti dirbti rajono aplinkos apsaugos inspektore į savo gimtuosius kraštus. O po kurio laiko sulaukiau kvietimo dirbti Gamtos išteklių apsaugos skyriuje kaip saugomų rūšių, invazinių rūšių ir CITES specialistė. Dirbant šiame skyriuje prasidėjo tarptautiniai mokymai, bendradarbiavimai, o po to ir atstovavimas Lietuvai Europos Sąjungos darbo grupėse. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad dirbu širdžiai mielą darbą, tačiau kartais tikrai nuvargina darbų krūviai ir žmonių nesąmoningumas. Ypač vargina tie dabar labai madingi pseudoekologai ir gamtos mylėtojai, kurie nelabai suvokia gamtoje vykstančių procesų, bet labai garsiai plyšauja nuo socialinių tinklų statinės“, – apgailestavo pašnekovė.
Kalbėdama apie gyvūnų gerovę, Dalia teigia, kad visame pasaulyje yra ir adekvačių žmonių, ir tų, kurie tikrai perlenkia lazdą, tokių, kuriuos galėtų pavadinti net neadekvačiais ar radikalais. „Kaip kitaip žiūrėti į žmones, kurie specialiai gadina medžiotojų bokštelius, Facebook puslapiuose siunčia prakeiksmus, skatina deginti medžiotojų bokštelius ar juos gadinti, kad medžiotojas susižalotų… Tai tikrai nėra sveikas požiūris. Visgi žmogus yra visaėdis padaras ir tai tūkstantmečių evoliucijos pasekmė… Juk jei žmogus nebūtų pradėjęs valgyti termiškai apdorotos mėsos, tai kas žino, gal iki dabar dar būtume urviniai, o ne Homo sapiens. Nenoriu nieko įžeisti, bet žinant mokslinius faktus ir evoliucijos eigą, man veganizmas, vegetarizmas yra toks savanoriškas ėjimas prieš gamtą, prieš savo prigimtį. Kad ir kaip būtų keista, bet šie žmonės būna radikaliausi ir pikčiausi visavalgių žmonių ir medžiotojų atžvilgiu.“
Darbas tarptautinėse konferencijose
Nepakeičiamų nebūna, yra tik nepakeisti, sako Dalia ir priduria, kad kol kas mėgaujasi šiuo darbu, stengiasi kuo daugiau gerųjų praktikų ir patirčių iš užsienio konferencijų parvežti į Lietuvą. Įspūdingiausia jai buvo CITES CoP19 pasaulinė konferencija, kurioje dalyvavo viso pasaulio šalių delegacijos, siekiant atnaujinti CITES konvenciją.
„Patirtis pamatyti, kaip vyksta derybos ir balsavimai dėl vieno ar kito klausimo, buvo neįkainojama. Taip pat dalyvaudama priimant šalims svarbius sprendimus supratau, kad ne taip paprasta priimti tuos sprendimus, kai tai veikia kelias šalis, kai mokslininkai ir nevyriausybinės organizacijos pateikia savo tyrimų rezultatus ir tai kartais kardinaliai pakeičia situaciją, mat kai kurios šalys pateikia netikslius duomenis, tikėdamosi, kad bus priimtas jų šalims palankus sprendimas… Ten labai aiškiai pasimatė, kiek reikia įdėti darbo, pasiruošimo ir pastangų, kad pasauliniu mastu būtų priimti tai šaliai būtini sprendimai. Tačiau CITES klausimais negali būti paprastų sprendimų, nes tai visada paveikia daugiau nei vienos šalies interesus. Dėl to man neskanu matyti dažnas ir dabar įprastas frazes, kad tik Lietuvoje čia tokios nesąmonės, o štai ten, toje ar kitoje šalyje, viskas daug paprasčiau. Bet, deja, tikrai ne viskas yra taip. Sutinku, kad Lietuvos teisiniai reglamentavimai yra griežtesni nei daugumoje šalių, tačiau bendraudama su kitų šalių specialistais sužinojau, kad šiuo metu tos kitos Europos šalys patiria daug sunkumų dėl to, kad savo laiku nepriėmė nepopuliarių, bet griežtesnių reikalavimų (ką jau seniau Lietuva buvo padariusi).“
Be medžiotojų pagalbos ir mokslas bejėgis
Doktorantūros studijoms Dalia buvo pasirinkusi rašyti disertaciją apie ūdras (lot. Lutra lutra), nes jos šiuo metu jau atkurta saugoma rūšis ir šiam gyvūnui nėra nustatytas medžioklės terminas. Be to, ir dirbdama kaip gyvosios gamtos apsaugos inspektorė teigia dažnai sulaukdavusi medžiotojų klausimų, ką daryti, jei ūdra įlenda į bebrams skirtus spąstus. Dažnai ir „Facebook“ žvejų grupėse atsirasdavo klausimų, kaip gintis nuo ūdrų privačiose kūdrose.
„Kai pradėjau rašyti disertaciją, oficialiai buvo deklaruojama, kad Lietuvoje gyvena apie 3000 ūdrų. Bet pagal medžiotojų nusiskundimus ir tai, kad keliuose vis pasitaikydavo numuštų ūdrų, sprendžiu, kad jų yra gerokai daugiau. Taigi, dėl šių priežasčių man buvo įdomu, visgi kokią žalą ūdros gali padaryti laukinei gyvūnijai, kaip jos veikia varliagyvių populiaciją, kuri tiesiogiai veikia vabzdžių populiaciją, kokią įtaką daro žuvų ištekliams ir rūšinei sudėčiai. Taip pat norėjosi moksliškai pagrįsti, kad ūdrų tikrai yra daug ir kad jų populiaciją reikėtų pradėti reguliuoti. Žinoma, nepaleisti visko palaidai, gal reikėtų leisti vykdyti limituotą ūdrų medžioklę, kaip panašiai šiuo metu vyksta su vilkų populiacijos reguliavimu“, – svarstė pašnekovė.
Deja, po dvejų metų tyrimų teko keisti disertacijos temą ir tyrimų objektą, nes medžiotojai bijojo pranešti, jei jiems į selektyvius bebrų spąstus pakliuvo ūdra… „Šis faktas dar kartą parodė, kad baimės akys didelės. O gal ir dauguma medžiotojų neskaito arba neatidžiai skaito Medžioklės taisykles, nes jose labai aiškiai parašyta, ką reikia daryti, jei į selektyvius spąstus pakliuvo ūdra.“
Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 51 punktas nurodo, kad medžiotojas, sugavęs draudžiamą medžioti gyvūną, jeigu šis nesužeistas, turi jį paleisti. Jeigu toks gyvūnas žuvęs arba yra akivaizdu, kad dėl sužalojimų jis neišgyvens, medžioklės vadovas arba individualiai medžiojantis medžiotojas sugavimo vietoje apie tai turi įrašyti medžioklės lape ir ne vėliau kaip kitą darbo dieną nugabenti gyvūną į AAD, kuris prireikus šį gyvūną gabena į Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejų. Kartu medžiotojas pateikia užpildytą Europos Bendrijos svarbos gyvūnų rūšių, kurioms reikalinga griežta apsauga, atsitiktinio sugavimo ar sunaikinimo registracijos anketą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 592 „Dėl Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, kurioms reikalinga griežta apsauga, ir Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų, kurių ėmimui iš gamtos ir naudojimui gali būti taikomos tvarkymo priemonės, sąrašų patvirtinimo, apsaugos priemonių nustatymo ir duomenų kaupimo apie šias rūšis“. Medžiotojas, sumedžiojęs gyvūną 11.9 papunktyje nustatytu būdu ir įvykdęs šio punkto reikalavimus, administracinėn atsakomybėn netraukiamas.
„Suprantu, kad daugumai medžiotojų nepatogu pildyti papildomus dokumentus, tačiau taip buvo prarasta ir vis dar prarandama vertinga mokslinė medžiaga, – teigė Dalia. – Juk ūdros kaip plėšrūnai perneša ir įvairias ligas. Be to, ir patys medžiotojai save taip nubaudžia: juk jei oficialiai nefiksuota, kad ten yra ūdrų (ir kiek jų žūva pakliuvusios į selektyvius bebrams skirtus spąstus), tai oficialiai jų ten ir nėra. O tai reiškia, kad dar ilgai nebus leista reguliuoti šių gyvūnų populiacijos ir labai sunku numatyti, kokio masto žalą šie gyvūnai padarys jų gyvenamosiose teritorijose esantiems kitiems smulkiesiems gyvūnams“, – aiškino pašnekovė.
„Medžiotojams norėčiau palinkėti nenusileisti iki radikalų lygio, puoselėti medžioklės tradicijas, gerbti save ir kitus, laikytis įstatymo raidės ir susitvarkyti saugomų rūšių trofėjų dokumentus – jei turite vilko trofėjų (kaukolę, kailį ar iškamšą), su medžioklės lapu reikėtų kreiptis į Aplinkos apsaugos agentūrą ir gauti sertifikatą, patvirtinantį, kad šis trofėjus buvo įgytas teisėtai.“
Įsigykite naujausią žurnalo numerį internetu!
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
