Nuotrauka: Darius Babelis
Vakarui leidžiantis virš pelkės, iš nendryno pasigirsta tylus šnarėjimas. Tarp viksvų pasirodo nedidelis gyvūnas su tamsia kauke ant snukio ir pūkuota uodega. Iš pirmo žvilgsnio jis primena meškeną. Kitiems jis atrodo panašus į lapę ar nedidelį šunį. Tačiau iš tiesų tai visai kitoks gyvūnas – mangutas.
Mangutas, arba usūrinis šuo (Nyctereutes procyonoides), yra vienintelis šuninių šeimos atstovas pasaulyje, kuris žiemą gali nugrimzti į savotišką žiemos miegą. Ši savybė labiau būdinga meškoms ar barsukams nei vilkams ir lapėms, todėl mokslininkams jis visada atrodė šiek tiek neįprastas savo giminėje.
Jo tėvynė yra Rytų Azija. Natūraliai mangutai gyvena Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Į Europą jie pateko XX amžiuje, kai Sovietų Sąjungoje buvo pradėti veisti ir paleidžiami į gamtą dėl vertingo kailio. Niekas negalėjo numatyti, kad po kelių dešimtmečių šie gyvūnai pasieks Baltijos šalis, Skandinaviją, Vokietiją ir net Prancūziją.
Išvaizda mangutas taip pat išsiskiria iš kitų šuninių. Jo kojos trumpos, kūnas kresnas, o snukį puošia tamsi kaukė, primenanti meškeną. Būtent dėl šios priežasties daugelyje kalbų atsirado pavadinimai, siejantys jį su meškenais, nors iš tikrųjų giminystės tarp šių gyvūnų nėra.
Rudenį mangutas pradeda intensyviai kaupti riebalų atsargas. Kai kuriais metais jo kūno masė iki žiemos gali padidėti net trečdaliu. Atšalus orams jis tampa gerokai mažiau aktyvus ir ilgus laikotarpius praleidžia urvuose, tankiuose nendrynuose arba po išvartomis. Švelnesnėmis žiemomis mangutai gali klaidžioti ir sausio ar vasario mėnesiais, tačiau stipresni šalčiai juos ilgam sulaiko slėptuvėse.
Dar viena įdomi mangutų savybė yra jų šeimyninis gyvenimas. Skirtingai nei daugelis kitų smulkių plėšrūnų, jie dažnai gyvena poromis. Patinas ir patelė kartu ieško maisto, kartu naudoja slėptuves ir kartu augina jauniklius. Pavasarį gimsta nuo kelių iki daugiau nei dešimties mažylių, kurie pirmąsias savaites praleidžia urve.
Mangutas nėra išrankus maistui. Vieną naktį jis gali maitintis vabzdžiais ir varlėmis, kitą – ieškoti paukščių kiaušinių, uogų ar smulkių graužikų. Pakrantėse jis renka nugaišusias žuvis, o rudenį mielai lesa nukritusius vaisius. Būtent toks gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų sąlygų ir labai įvairus valgiaraštis padėjo šiai rūšiai išplisti didelėje Europos dalyje.
Nors mangutas priklauso šuninių šeimai, jo balsas mažai primena vilko staugimą ar lapės lojimą. Dažniausiai jis urzgia, inkščia, cypia arba skleidžia trumpus, duslius garsus. Daugelis žmonių, net gyvenančių šalia mangutų buveinių, nė nenutuokia, kad yra girdėję šį gyvūną.
Pėdsakai taip pat dažnai klaidina. Manguto letenos primena mažo šuns pėdsakus, tačiau jie paprastai būna kiek apvalesni. Purvinose miško keliukų balose ar sniege jie dažnai išduoda naktinius gyvūno pasivaikščiojimus gerokai anksčiau, nei pavyksta pamatyti patį gyvūną.
Gamtoje mangutai dažniausiai aktyvūs sutemus ir naktį. Dieną jie slepiasi tankmėje, nendrynuose, apleistuose barsukų urvuose arba po vėjavartomis. Tik retkarčiais juos galima išvysti saulėtą dieną, lėtai tipenant miško pakraščiu ar pelkės pakrante.
Unikalusis Japonijos mangutas ir kiti porūšiai
Mokslininkai yra aprašę mažiausiai šešis usūrinio šuns (Nyctereutes procyonoides) porūšius, paplitusius skirtinguose Azijos regionuose – Kinijoje, Korėjos pusiasalyje, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose ir Japonijos salose. Nors išoriškai jie panašūs, skiriasi kūno dydžiu, kailio savybėmis ir genetiniais požymiais.
Lietuvoje gyvenantys mangutai priskiriami Ussūrijos usūrinio šuns porūšiui (Nyctereutes procyonoides ussuriensis). Būtent šio porūšio gyvūnai XX amžiaus viduryje buvo perkelti iš Tolimųjų Rytų į europinę Sovietų Sąjungos dalį, iš kur vėliau išplito po Baltijos šalis, Skandinaviją ir didelę Vidurio Europos dalį.
Ypatingą vietą tarp visų porūšių užima Japonijos mangutai. Kai kurie mokslininkai juos laiko nebe porūšiu, o savarankiška rūšimi – Nyctereutes viverrinus. Šią nuomonę sustiprina genetiniai tyrimai. Žemyniniai usūriniai šunys turi 54 chromosomas, o Japonijos mangutai – tik 38. Toks skirtumas žinduolių pasaulyje yra neįprastai didelis ir rodo, kad šios populiacijos evoliuciškai atsiskyrė prieš labai ilgą laiką.
Nepaisant šių genetinių skirtumų, visi mangutai išlaikė būdingą išvaizdą – tankų kailį, tamsią kaukę ant snukio ir gebėjimą prisitaikyti prie įvairiausių gyvenimo sąlygų. Tačiau jų genetinė istorija pasakoja kur kas sudėtingesnę istoriją, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Todėl Lietuvos miškuose sutinkamas mangutas yra tik viena iš kelių šio neįprasto šuninių šeimos gyvūno formų, kurių evoliucinė istorija driekiasi nuo Amūro ir Ussūrio upių slėnių iki Japonijos salų.
Nors mangutas Europoje gyvena jau beveik šimtmetį, daugeliui žmonių jis vis dar išlieka vienu paslaptingiausių mūsų krašto žinduolių. Jis nėra nei lapė, nei meškenas, nei tikras šuo. Tai savitas Rytų Azijos keliautojas, radęs savo vietą tarp Lietuvos miškų, pelkių ir nendrynų.
Kai šernas ten yra, bet tu jo nematai… Gal reikia Pixfra Draco PFI D635N 4K?
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
