Autorius: Kosras Slivskis
„Ar dar ilgai lūšis bus įrašyta į Raudonąją knygą?“ – toks klausimas kyla daugeliui medžiotojų. 2007 m. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos užsakymu leidykloje „Lututė“ išleistoje Raudonojoje knygoje lūšis yra tarp saugomų žvėrių ir paskelbta nemedžiojama. Tas pats ir su ūdromis, kurios dažnai patenka į bebrams pastatytus spąstus. Tai, kad jos apsigyvena žuvivaisos tvenkiniuose ir jų savininkams daro didžiulę žalą, jokia naujiena – jų jau yra visuose upeliuose bei ežeruose.
Dauguma medžiotojų puikiai žino, jog plėšrūnų Lietuvoje yra gerokai daugiau nei turėtų būti. Didžiulė problema su vilkais, o kur dar lūšys… Per savo, kaip medžiotojo, gyvenimą, jeigu skaičiuočiau, kiek kartų mačiau lūšį, tai būtų daugybė kartų. Dabar, jei sumedžiojai kiškelį, tai itin sėkminga diena, nes jų visai sumažėjo. Ten, kur medžioklės plotuose gausu lūšių, ne tik kiškių, bet ir stirnų jau gerokai sumažėjo, o kai kur jų ir visai neliko.
Trumpai papasakosiu apie kelis susitikimus su lūšimis. Prieš keletą metų žiemą su medžioklės draugu važinėjome po medžioklės plotus ir papildomai šėrėme žvėris. Vienoje vietoje, kurioje auga keli berželiai, gal už poros šimtų metrų išvydome du bemaž stirnos dydžio žvėris. Prie vairo esantis draugas pasakė, jog mato dvi stirnas. Pasižiūrėjau ir tariau: „Nuo kada stirna sėdi ant užpakalio? Tai lūšys.“ Viena tikrai besėdinti ant užpakalio.
Daug kartų lūšis mačiau atėjusias į šėryklas. Daug kartų mačiau jas medžioklėse su varovais. Ne kartą buvo, kad lūšis per liniją ėjo pro pat, net pasižiūrėdama į medžiotoją, o vienas mano kolega sakė, kad praeidama dar suurzgė. Yra buvę, kad įlipo į bokštelį pas medžiotoją ir urgzdama išrėpliojo lauk. O juk ant kopėčių buvo likęs kvapas. Akivaizdu, kad lūšys nebebijo žmogaus.
Skaitykite visą straipsnį naujausiame žurnalo Medžioklė numeryje!
Medžiotojams pagaliau gana. Nuspręsta imtis saugomos rūšies būklės tyrimo
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
