Autorius: Kosras Slivskis
„Ar dar ilgai lūšis bus įrašyta į Raudonąją knygą?“ – toks klausimas kyla daugeliui medžiotojų. 2007 m. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos užsakymu leidykloje „Lututė“ išleistoje Raudonojoje knygoje lūšis yra tarp saugomų žvėrių ir paskelbta nemedžiojama. Tas pats ir su ūdromis, kurios dažnai patenka į bebrams pastatytus spąstus. Tai, kad jos apsigyvena žuvivaisos tvenkiniuose ir jų savininkams daro didžiulę žalą, jokia naujiena – jų jau yra visuose upeliuose bei ežeruose.
Dauguma medžiotojų puikiai žino, jog plėšrūnų Lietuvoje yra gerokai daugiau nei turėtų būti. Didžiulė problema su vilkais, o kur dar lūšys… Per savo, kaip medžiotojo, gyvenimą, jeigu skaičiuočiau, kiek kartų mačiau lūšį, tai būtų daugybė kartų. Dabar, jei sumedžiojai kiškelį, tai itin sėkminga diena, nes jų visai sumažėjo. Ten, kur medžioklės plotuose gausu lūšių, ne tik kiškių, bet ir stirnų jau gerokai sumažėjo, o kai kur jų ir visai neliko.
Trumpai papasakosiu apie kelis susitikimus su lūšimis. Prieš keletą metų žiemą su medžioklės draugu važinėjome po medžioklės plotus ir papildomai šėrėme žvėris. Vienoje vietoje, kurioje auga keli berželiai, gal už poros šimtų metrų išvydome du bemaž stirnos dydžio žvėris. Prie vairo esantis draugas pasakė, jog mato dvi stirnas. Pasižiūrėjau ir tariau: „Nuo kada stirna sėdi ant užpakalio? Tai lūšys.“ Viena tikrai besėdinti ant užpakalio.
Daug kartų lūšis mačiau atėjusias į šėryklas. Daug kartų mačiau jas medžioklėse su varovais. Ne kartą buvo, kad lūšis per liniją ėjo pro pat, net pasižiūrėdama į medžiotoją, o vienas mano kolega sakė, kad praeidama dar suurzgė. Yra buvę, kad įlipo į bokštelį pas medžiotoją ir urgzdama išrėpliojo lauk. O juk ant kopėčių buvo likęs kvapas. Akivaizdu, kad lūšys nebebijo žmogaus.
Apie lūšių populiaciją pakalbinau kelis medžiotojus.
Kontaučių medžiotojų klubo (Plungės r.) medžiotojas Marius Adomavičius:
„Jau daugybę kartų medžioklėse mačiau lūšis. Tikrai jų vis daugėja ir jos naikina kiškius, stirnas. Dauguma medžiotojų turi žvėrims papildomai maitinti šėryklas ir druskos laižyklas. Lūšys mėgsta ateiti į tokias vietas, nes ten didesnė tikimybė sumedžioti stirną. Užsilipa ant šieno ritinio ir laukia, kol pasirodys grobis. Aš už tai, kad jų populiacija būtų mažinama.“
Tokią pat nuomonę išsakė Kontaučių medžiotojų klubo vadovas Andriejus Stančikas. Pasak jo, daug metų lūšys buvo gausinamos, neliečiamos. Dabar populiacija tikrai atsikūrusi ir jau perteklinė – medžiotojai tai mato. Jei nebus tas reikalas išspręstas, vieną dieną lūšys ims pjauti ir naminius gyvulius.
Vaclovas Straukas (Tauragė):
„Manau, kad Lietuvoje lūšių yra tris–keturis kartus daugiau nei turėtų būti. Ko gero, jų yra tiek pat, kiek vilkų. Tik lūšys gyvena tankmėse ir jų nesimato. Beveik kiekvienas medžiotojas yra matęs lūšį. Juk yra medžiotojų, kurie nė vilko nėra regėję.
Man ir visiems medžiotojams suprantama lūšių daroma žala, bet štai estai ir latviai medžioja, o Lietuvos medžiotojams nevalia.
Jau yra nemažai vietų, kur stirnos nerasi – jos išpjautos. Manau, jog reikia kaip įmanoma greičiau priimti sprendimą mažinti lūšių populiaciją. Ne tik jas – visus plėšrūnus reikia mažinti. Taip pat būtina pakeisti medžioklės terminus. Briedžių kai kuriose šalies vietose visai nelikę. Šernų dėl maro taip pat kaip ir nelikę, tik elnių populiacija dar stabili. Kanopinių žvėrių vis mažėja. Štai vakar šešiese buvome medžioklėje tykant. Sėdėjome ilgai ir naudojomės termovizoriais. Užėmėme gana didelę teritoriją. Tai ką pamatėme? Vieną elnio patiną ir patelę su jaunikliu, dvi stirnas ir du stirninus, dar du danielius. Jokio zuikelio, o lapių pilni laukai. Aš manau, jog būtų veiksminga, jei savivaldybės bent kažkiek mokėtų medžiotojams už plėšrūnų naikinimą.“
Su tokia V. Strauko nuomone tikrai galima sutikti. Sovietmečiu už sumedžiotą vilką medžiotojui mokėdavo 50 rublių. Medžiotojai valstybei moka mokestį. Jei sumažinsime plėšrūnų skaičių, tai mažiau bereikės mokėti kaimo žmonėms už papjautus gyvulius.
Benas Grigalauskas (Telšiai):
„Nėra jokios abejonės, jog lūšių yra kelis kartus daugiau nei galėtų jų būti. Seniau pavakare važiuodamas per medžioklės plotus matydavau dešimtis stirnų, o dabar tik kai kur. Lūšys ne tik stirnas naikina, bet ir elnių, briedžių jauniklius. Jau vargiai rasi medžiotoją, kuris nebūtų matęs lūšies. Vienas medžiotojas iš Klaipėdos sakė matęs lūšį su antkakliu.
Visų plėšrūnų yra gerokai daugiau nei turėtų būti, ypač lapių. Tas pats su ūdromis. Tvenkinių savininkai patiria didžiulius nuostolius. Būtina, kad Aplinkos ministerija kuo greičiau tą reikalą išspręstų – seniai laikas lūšis medžioti.“
Bronislovas Domža (buvęs Kupiškio rajono MŽD draugijos pirmininkas):
„Pas mus Šimonių girioje dabar keli mėnesiai meškų nebematom, o lūšių pilna. Aš esu LMŽD tarybos narys ir jau seniai taryboje kalbėjau, siūliau rašyti į Aplinkos apsaugos ministeriją, į Aplinkos apsaugos departamentą ir tą problemą spręsti.
Aš esu įsitikinęs, jog lūšių jau yra, ko gero, tiek pat kiek vilkų. Tikrai tų lūšių nebereikia saugoti, kaip kokį šventą gyvūną. Jų kaimo gyventojai mato po kelias. Pas mane, į žvėrių papildomo maitinimo šėryklą, dabar ateina lūšis su keturiais lūšiukais.
Na lūšis yra Raudonojoje knygoje ir taip paprastai to reikalo neišspręsi, bet pradžioje, ir tikrai nieko blogo nenutiktų, jei kasmet šalyje leistų jų sumedžioti 30–40.“
Savo nuomonę išsakė dar vienas medžiotojas iš Telšių – Petras Dabrišius. Jis Žvėrinčiuje lūšis augina, o vienu metu jas išleisdavo į laisvę:
„Kadangi Lietuvoje lūšių buvo mažoka, tai ir buvo sumanytas projektas. Iš Briuselio buvo gauta lėšų. 2004 ir kitais metais įvairiose šalies vietose į laisvę išleista 20 lūšių.
Dabar tikrai jų kai kur yra daugiau nei turėtų būti. Lūšys gyvena gana sėsliai ir savo teritorijos nekeičia. Vienas patinas paprastai turi kelias pateles. Tačiau tą problemą ne taip paprastai išspręsi – čia, ko gero, be Briuselio leidimo neapsieisi ir Lietuvos aplinkos ministerija vargiai ką padarys.
Mano manymu, nereikia nueiti į kraštutinumus. Ten, kur lūšių nėra pertekliaus, tegu sau būna, bet kur jų populiacija akivaizdžiai per didelė, galėtų būti nustatyta norma, kiek sumedžioti.“
Medžiotojams pagaliau gana. Nuspręsta imtis saugomos rūšies būklės tyrimo
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
