Tai bus pasakojimas apie bendradarbiavimą su savo medžiokliniu šunimi. Tie, kurie turi kraujasekius, universalius paukštšunius, spanielius ar retriverių grupės šunis, taip pat tie, kurie augina laikas ir skalikus, žino, kaip svarbu užmegzti ryšį su savo medžioklės kompanionu ir pagalbininku. Nuo to priklauso ne tik medžioklės rezultatas, bet ir kasdienis bendras darbas bei tarpusavio santykis. Šuo, kuris neklauso, nesugeba susikoncentruoti į užduotį ir dėl to negali atlikti to, ko iš jo tikisi šeimininkas, sukelia nusivylimą. O sėkminga medžioklė tiek šeimininkui, tiek šuniui yra puikus atlygis už įdėtas pastangas.
Buvo birželio pradžia, kai jau trečią kartą vykau į tą pačią medžioklės plotų vietą ieškoti stirnino, kuris birželio 1 dieną mane pergudravo. Apžiūrėjau kirtavietę tiek žiūronais, tiek termovizoriumi Pulsar Oryx, tačiau nieko nepastebėjusi nuėjau toliau.
Išėjusi į atviresnę vietą pamačiau, kad stirninas, kuris slėpėsi avietynuose, mane pastebėjo ir nubėgo. Supratau tik tiek, kad tai buvo patinas, ir nusprendžiau, kad būtinai turiu pamatyti, ar jis selekcinis, ar ne.
Prenumeruokite 2027 metams jau dabar!
Antrojo išėjimo metu jo surasti nepavyko. Mačiau kitų stirnų, vidurnakčio migloje grožėjausi kirtavietėje besiganančiomis trimis elnių patelėmis su vienu jaunikliu, lapių šeima ir slankomis, kurios nuo keliuko rankiojo smulkius akmenukus, tačiau nieko nesumedžiojau.
Ir štai atėjo diena, kai man pavyko atidaryti stirninų medžioklės sezoną. Nuvažiavome į tą pačią plotų dalį, apėjome kirtavietes ir apie pusę dešimtos užkopėme ant kopos, esančios viename iš varymų. Nuo jos atsiveria vaizdas į didelę kirtavietę, kurią, žinoma, atidžiai apžvelgiau. Tik paskutinę akimirką pastebėjau judesį ir supratau, kad ten yra stirninas, einantis kirtavietės pakraščiu. Atstumas buvo maždaug 300 metrų. Kiek tik galėdama tyliau nusileidau nuo kopos, kad prieičiau prie kirtavietės ir pabandyčiau pamatyti šį stirniną, tikėdamasi, kad jis dar nebus pasitraukęs. Sėlindama palei kvartalinę liniją nuolat laukiau, kad stirninas netikėtai iššoks priešais mane ir pastebės, tačiau viskas buvo tylu.
Ir čia reikia pridurti, kad visą laiką kartu su manimi buvo trejų metų Veimaro paukštšunis. Tai universali medžioklinių šunų veislė. Dideli šunys, turintys paukščių paieškos ir tilkties instinktą, gebantys sekti kraujo pėdsaku, surasti bet kurį sumedžiotą gyvūną ir atnešti bet kokį laimikį, kurį tik pajėgia pakelti ar patempti. Todėl šie šunys gali būti naudojami labai plačiai, o dėl savo aukšto intelekto gali išmokti daugybę dalykų. Tad kaip man pavyko visiškai tyliai prisėlinti prie stirnino ir sumedžioti jį beveik atvirame kirtavietės pakraštyje, kur augo tik kelios nedidelės eglutės?
Medžiokliniai šunys iš esmės yra labai protingi gyvūnai, o nuolat bendradarbiaudami su šeimininku jie mokosi visą laiką. Kuo daugiau komandų jie žino, tuo lengviau išmoksta kiekvieną kitą. Ypač tada, kai žinios įtvirtinamos praktiškai.
Galbūt kas nors pasakys, kad paukštšunio nereikia vestis kartu vaikštant po plotus stirninų medžioklėje ar medžiojant bebrus, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip šuo naudojamas.
Mano šuns komandų arsenale yra viena komanda, kuri reiškia: tylėk ir sėlink kartu su manimi. Šuo jau seniai buvo supratęs, kada aš pamatau medžiojamąjį gyvūną ir pradedu sėlinti artyn. Dėl didelio azarto ir audringo charakterio dar praėjusiais metais tai buvo sunku pasiekti, nes jis nesugebėdavo susivaldyti ir lėkdavo man į priekį. Tačiau ilgainiui man pavyko jį išmokyti komandos S-s-s-s-sss, kuri puikiai girdisi net didesniu atstumu, tačiau iš esmės yra tyli ir natūrali.
Pamažu pristabdydama šunį tinkamais momentais, prilaikydama jį ir kartodama šią komandą, sugebėjau paaiškinti, ką ji iš tikrųjų reiškia. Šių metų pirmoji sėkminga stirninų medžioklė parodė, kad nuoseklus mokymas duoda rezultatų.
Mums artėjant prie kirtavietės, daviau šią komandą ir pažvelgiau į šunį, pritvirtinau visus barškančius daiktus, tvirčiau suėmiau atramą ginklui ir pasilenkusi pradėjau sėlinti. Šuo laikėsi šalia ir šiek tiek už manęs.
Kai sustojau prie kirtavietės krašto pasižiūrėti, kur yra mano stirninas, šuo taip pat sustojo, tačiau iš jaudulio pradėjo kramsnoti žolę. Tokiu momentu kiekvienas garsas atrodo netinkamas ir labai garsus, todėl sudrausminau šunį. Nustebusia ir supratinga išraiška jis užčiaupė nasrus, palikdamas žolės stiebelį kaboti tarp lūpų. Atrodė juokingai.
Tačiau smagiausia prasidėjo vėliau. Aš pamačiau stirniną ir pastebėjau, kad šuo taip pat supranta, jog aš jį matau. Pastačiau atramą, šuo sustingęs stovėjo šalia manęs ir nekrustelėjo net po šūvio. Kai ėjome kvartaline linija, jis be jokios komandos laikėsi greta, tačiau taip stipriai trypė, kad atrodė, jog skamba visas miškas. Tikriausiai iš nekantrumo.
Kai užuodė vietą, kur gulėjo laimikis, trumpai parodė ją tilktimi, o tada iškart nuėjo prie jo. Šuo akivaizdžiai labai džiaugėsi sumedžiotu gyvūnu, kurį nufotografavome, užregistravome Mednis sistemoje ir po to ištempėme prie kvartalinės linijos. Tada reikėjo eiti atsivaryti automobilio. O šuo maždaug penkias minutes nenorėjo palikti laimikio ir žiūrėjo į mane nuostabos, priekaišto ir nesupratimo kupinu žvilgsniu, nes ketinau palikti sumedžiotą stirniną gulėti miške! Į tai jam atsakiau: einame automobilio. Ir kažkokiu būdu jis tai suprato.
Apvažiavome mišką ir vėl patraukėme prie stirnino. Brego su didžiuliu džiaugsmu bėgiojo ir ieškojo, o galiausiai tris kartus atbėgo prie manęs pranešti, kad rado vietą, kur guli stirninas, ir šį kartą mes tikrai negalime jo ten palikti.
Džiaugsmo suteikė ir trofėjus. Dar stovėdama ant kopos per žiūronus apžiūrėjau ragus ir supratau, kad vienas jų yra durklinis. Stirninas nėra labai senas, tačiau visiškai akivaizdžiai neperspektyvus. Toks eilinis miško stirninas. Tačiau dėl to jis nė kiek ne mažiau vertingas laimikis. Be to, tai pirmasis šio sezono stirninas, kuriuo labai džiaugiuosi ir už kurį esu dėkinga miško dvasioms bei savo nuostabiam šuniui. Tiesą sakant, jo susivaldymas ir džiaugsmas dėl sumedžioto gyvūno yra didžiausias atlygis.
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
