Vasaris šiemet buvo toks gražus ir saulėtas. Orų prognozės tikino, kad kitur snigs ir už lango spaus šaltukas, keliai bus pašalę ir visą apylinkę klos sniegas. Vis dėlto pas mus ir artimuose miesteliuose jau žydėjo snieguolės, sniego nebuvo nė žymelės, o plonas ledo sluoksnis dengė tik pačius ramiausius vandenis.
Paskutinio vasario sekmadienio oras sušilo iki 6 laipsnių, ryškiai spindėjo saulė ir vėjo beveik nesijautė. Tokią dieną nuodėmė praleisti namuose, todėl su savo trylikamečiu nusprendėme eiti į medžioklę – jeigu ne lapių, tai bent gražių pavasario gamtos kadrų. Pasakyta – padaryta. Atidėjome namų darbus vakarui ir pradėjome ruoštis. Guminiai batai, termoapranga, medžioklinis kostiumas. Kuprinėje – žiūronai ir fotoaparatas. Automobilio bagažinėje – pora patikimų medžioklinių šunų ir specialiai po užtiesalais paslėptas dėklas su ginklu.
Planavome sumedžioti lapę ar kokį mangutą. Žiemą jų kailis kokybiškiausias ir jį galima (ir reikia!) panaudoti. Tai etikos klausimas! Be to, reikia kontroliuoti smulkiųjų plėšrūnų populiacijas, kad apsaugotume kaimo gyventojų višteles nuo staigios ir labai nemalonios mirties rudauodegės ar kito kailiniuočio nasruose. Per didelis plėšrūnų skaičius atsiliepia ir kiškiams bei laukiniams paukščiams. Lapės suėda ir labai daug naujagimių stirniukų, todėl smulkių plėšrūnų medžioklė yra viena iš medžiotojų pareigų.
Medžioklė yra medžioklė, kaip sako išminčiai. Niekada nežinai, kada ir kaip pasiseks, tad turi būti pasiruošęs bet kam. Taigi užsidėjau ginklą ant peties, paėmiau į rankas fotoaparatą, o žiūronus daviau sūnui. „Eisime per pylimą į priešingą lauko pusę ir paskui damba atgal“, – pasakiau sūnui. Tai maždaug 2–2,5 kilometro, užtat apylinkė vaizdinga ir laukai apžvelgiami. Čia gyvena daug stirnų, kiškių, lapių ir bebrų. Pasitaiko sutikti ir kokį didesnį kanopinį, pavyzdžiui, briedį ar šerną.
Kol mes taip žingsniavome pernykšte žole ir sekėme vėją, paklausiau sūnaus, ką jis galvoja apie medžioklę. „Tai gražu. Labiausiai man patinka stebėti gyvūnus, tai medžioklėje geriausia. Jeigu nesi medžiotojas, niekada gyvūnų iš taip arti nepamatysi, nes nežinai, kur jų ieškoti ir kaip prieiti. Miške galima pamatyti stirnų, elnių, lapių. Briedį norėtųsi sutikti, tik dar nepasisekė.“ Gana dažnai pasiseka ir ką nors sumedžioti – sūnus matė ir visą apdorojimo procesą. Paklausiau, kaip jis į tai žiūri. „Normaliai. Kitaip gi mėsos negausi.“
Lapės – vienas mėgstamiausių mano laimikių, ir sūnus sako, kad jas medžioti labai gerai. Lapės juk ėda kiškučius, stirniukus, vagia vištas iš tvarto ir dar ligas platina. Sumedžiota lapė labai vertinga, nes jos kailį galima panaudoti gražiems daiktams. Bet ar negaila? „Ne, kodėl? Labai gerai, jeigu pavyksta ką nors sumedžioti, nors tau tas nelabai sekasi. Kaip dažnai važiuoji į medžioklę ir grįžti tuščiomis?“ Taip jau yra, nesiginčiju.
Nuėjome pusę kelio, kai staiga sūnus sušuko: „Mama, žiūrėk, ten stirnos!“ Iš tiesų – maždaug už 300 metrų, už nendrėmis apaugusio griovio, pamatėme būrelį stirnų. Vis dėlto pamatyti jas ne taip lengva, nes stirnų žieminis kailis yra sausos žolės spalvos ir jos moka labai gerai maskuotis. Pagyriau pastabias sūnaus akis.
Dar žiemos pradžioje šie mažieji elniniai pradeda būriuotis. Artėjant pavasariui dažnai matyti kartu besiganančių stirnų. Kaimenėje gali būti dešimt, dvidešimt ir net daugiau gyvūnų. Šį kartą suskaičiavome dešimt. Stirnos mus pastebėjo ir išsilakstė. Kai pasiekėme maždaug keturių metrų aukščio dambą, iš kurios visa apylinkė gerai apžvelgiama, pastebėjome stirnas kitame plotų krašte, maždaug už kilometro.
Pakaitomis abu su sūnumi žiūronais stebėjome gyvūnus, kol supratome, kad jie jaučiasi saugiai ir niekur toliau nebebėgs. Ėjome damba arčiau. Kai iki stirnų teliko kokie 400 metrų, nulipome už dambos ir toliau ėjome šlaitu. Pakeliui ištyrinėjome bebrų vietas, kur šie didieji graužikai išlenda maitintis. Radome nugraužtų karklų stiebelių, šakelių ir purve daug šviežių pėdsakų. Bebrai irgi pajuto pavasarį ir pradėjo aktyvias statybas.
Mums pasisekė prisėlinti prie stirnų labai arti. Ėjome tyliai, pusiau susilenkę, o šunys sekė iš paskos, nesistengdami išbėgti į atviresnę vietą. Turbūt suprato, kad svarbu nesutrikdyti to, prie ko sėliname. Jie nežinojo, kad netoliese stirnos, nes vėjas pūtė lygiagrečiai mūsų kursui, o ir stirnos mūsų suuosti negalėjo. Keturiomis išlindome ant dambos, kad nufotografuotume būrelį. Ten buvo du suaugę stirninai gana dideliais ragais, kelios stirnos ir pernykščiai ožiukai. Vienas ožys vedė būrį, rodydamas, kuria kryptimi bėgti.
Žiemą stirninams pradeda augti nauji ragai. Iš pradžių jie minkšti, padengti aksomine oda ir nedideli, bet auga kaip grybai ir žiemos pabaigoje jau aišku, kokia bus ragų forma. Dydžio nustatyti dar negali, nes ragai turi augti iki pavasario vidurio, ir pūkuota danga neleidžia suvokti tikro dydžio. Visi ragai atrodo verti aukso, kol nesukaulėja ir oda nenusivalo. Tai vyksta balandį, gegužę ir birželį, priklausomai nuo to, kada konkretus individas gimė. Vėliau stirninai pradės dalytis įtakos zonomis, o liepos pabaigoje prasidės ruja.
Kol fotografavome, stirnos mus pastebėjo. Šiek tiek papozavo, tada pradėjo nervingai sukiotis ir pagaliau puolė į krūmus. Taip mes patyrėme smagių emocijų ir prigaudėme įdomių kadrų. Sūnus sakė, kad iš taip arti stirnų dar nesame matę, ir didžiavosi, kad būtent pirmas jas pastebėjo. Grįždami namo dar matėme kranklių, besivaišinančių bebrų liekanomis lapių šėrykloje.
Štai rudauodegės nė vienos nematėme. Medžioklėje apskritai retai būna taip, kad sutaptų visos aplinkybės. Gerai, jeigu iš dešimties bent kartą pavyksta pamatyti laukiamą gyvūną, ką jau kalbėti apie fotografavimą ar medžioklę. Dieną baigėme prie naujo laukinių arklių aptvaro, įkurto prie svečių namų Atomi visai netoli Liepojos. Kokia graži ir gyvūnų pilna diena gamtoje!
