Tekstas: Kostas Slivskis. Iš spaudai ruošiamos autoriaus knygos Medžioklės kultūra, etika ir… sėkmė
Nuotraukos: Kostas Slivskis, Diana Grebliauskaitė
Kažin, ar žvėrių takais būtų patraukusi garbės medžiotoja Virginija Grebliauskienė, o paskui – ir dukra Diana, jei medžiotoju nebūtų buvęs senelis Izidorius Barčiauskas, o dargi ir Virginijos vyras Jonas Vilius. Kai medžiotojai yra vyras ir žmona, namuose kalbų apie šį hobį būna į valias. Ta pati veikla sutuoktinius itin suartina.
V. Grebliauskienės namuose pilna trofėjų, medžioklinių baldų. Medžiotojus itin žavi tauriųjų elnių ragai, tačiau daug jų sukaupti nepavyko, nes tame krašte šių žvėrių populiacija nedidelė.
Savo taiklumą Virginija ir jos dukra ne kartą įrodė medžioklėse. Tiesa, didžioji dalis trofėjų gauta būtent po taiklių J. V. Grebliausko šūvių. Jam išėjus iš gyvenimo, trofėjų kolekciją vis papildo Virginija, kurios medžiotojo stažas – net 42 metai. Dabar trofėjus kaupia ir dukra Diana, žvėrių takais einanti keliolika metų. Greičiausiai gamtos mokslus kremtanti Dianos dukra Aistina irgi bus medžiotoja. Sako, kai tik baigs mokslus, būtinai ja taps.
Ji žavisi ornitologija, profesionaliai fotografuoja paukščius. Vis dar nebuvo mačiusi slankos, tai paprašė, kad močiutė nusivežtų kartu pasisėdėti medžioklės bokštelyje balandžio mėnesį, kai slankos migruoja, – gal praskris. Pamatė, jai buvo itin įdomu. Tą patį vakarą jos prisėlino prie stirnino.
Minint J. V. Grebliauską, būtina pasakyti, kad tai buvo gamtos žmogus, prisiekęs medžiotojas. Jo gyvenimas tekėjo Kelmės rajone – dirbo Šaukėnų ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Visi prie ligoninės augantys medžiai jo nukabinėti inkilais įvairiausiems paukščiams. Netoli Šaukėnų jis sumanė, suorganizavo medžiotojų talką, prisidėjo tada gyvavęs tenykštis kolūkis, ir padarė užtvanką. Dabar ji vadinama Judlės ežeru.
Kiekvieno gyvenimas bėga savo keliu ir nežinai, kada jis nutrūks. Kalbant apie iš gyvenimo išėjusį medžiotoją, teigiama: medžioja amžinuosiuose medžioklės plotuose, tegu aname pasaulyje jį lydi sėkmė.
O porinant apie Virginiją ir jos dukrą Dianą, būtina pasakyti, jog medžioklė tikrai yra jų genuose – abi ja susižavėjo. Neabejoju jau vien dėl to, kad ne kartą mačiau šias moteris Šiaulių medžiotojų šventėse prie Bijotės ežero. Taigi rūpi, kas dedasi ir kaimynystėje. Apie jas rašiau savo knygoje Moteris ir šautuvas – Virginija patikino, jog dėl medžioklės yra visai „pražuvusi“. Tas pats pasakytina ir apie Dianą. Medžioklė joms – didžiausia šventė. Virginija yra medžiojusi Vokietijoje, net į Bulgariją buvo nukakusi – į medžioklės trofėjų parodą.
O mūsų šalies miškuose šios moterys ne kartą guldė šernus, stirninus, net briedžius ir elnius, jau nekalbant apie lapes, kiškelius. Yra buvę, kai kviestinėje medžioklėje dalyvavusi Virginija paguldė šerną, o vyrai išsijuosę pyškino pro šalį.
Šiandien tos moterys – jau patyrusios medžiotojos, jau gali šiai knygai išsakyti savo nuomonę apie medžioklės kultūrą, etiką, o sėkmės joms reikia tik pavydėti.
Seniai žinoma: jei vakare prie butelio susėdo pora medžiotojų, kalbų apie medžioklę bus visą vakarą, o neretai neužteks nė nakties. Pokalbis su Virginija ir Diana vyko ne prie butelio, bet kai kompanijoje yra pora moterų ir dar su tokia medžioklės patirtimi, o dar abi šnekios, tai tik klausykis…
„Na, jau taip… Jeigu nuo savo medžioklių pradžios būčiau rašiusi dienoraštį, šiandien neabejotinai galėčiau išleisti puikiausią knygą apie per tiek metų gamtoje, medžioklėse patirtus nuotykius. Kokių tik jų nebuvo: sezono uždarymai, dainos, laužų kūrimai, žvėrių pagerbimai, nuotykiai juos sumedžiojant, grožėjimasis gamta ir visa kita… Pastaruoju metu medžiotojomis tampa daug moterų. Manau, jog nuo įvairių medžioklinių mokesčių jas turėtų atleisti anksčiau – į pensiją tai anksčiau už vyrus išeiname… Manau, jog tą klausimą jau reikėtų irgi spręsti – ar draugijos mastu, ar būrelio, bet tikrai reikėtų.
Dabar medžioklę gadina krūvos priimamų įstatymų. To negalima, to irgi, visokiausi tikrintojai. Tačiau yra tokių dalykų, kai į gamtą, į medžioklę reikia žiūrėti, mano manymu, kitaip, nei rašoma tuose įstatymuose. Pavyzdžiui, leidžiama šernus medžioti visus metus, neleidžiama šernei net ramiai vaikų atvesti. Tas pats su bebrais – kokia gali būti bebrų medžioklė pavasarį, kai patelė jau tuoj turės vaikų? Kuris čia jau toks medžiotojas, atskiriantis bebrų patiną nuo patelės, juo labiau, kai tas plaukia? Pavasarį sumedžioja metinukę šernaitę, o pilve juda kokie keturi vaikai. Ar tai medžioklės kultūra? Tai didžiulis minusas. Medžioklės įstatymu tai būtina sustabdyti!
Seniau medžiodavome tik prie pasėlių ir ten, kur žvėrys daro nuostolius, o dabar – jaukyklose. Man tai nepriimtina, turime medžioti kaip seniau“, – piktinasi garbės medžiotoja Virginija, daugybę metų priklausanti Kelmės medžiotojų ir žvejų draugijos valdybai.
O štai Dianos mintys: „Manau, jog medžioklė jau tapo komercinė – viskas labai suverslinta. Daug atsirado privačių medžioklės plotų. Žodžiu, ji tapo tikriausiu verslu, o mažesnes pajamas turintis žmogus ar ne kažin kiek pinigėlių gaunantis pensininkas tikrai negali tapti medžiotoju. Mes neišvengiamai esame tame versle!
Dabar medžiotojų daug, daug kur girdžiu apie nesutarimus medžioklės kolektyvuose. Ypač tai pastebima tarp jaunų medžiotojų. Gal per jaunus priimame į medžiotojus? Tik tapo medžiotoju – tuoj pat graižtvinis šautuvas, šiuolaikinė įranga ir… nesiskaitymas su gamta, su vyresniais medžiotojais.
Dabar į medžioklę visi važiuoja džipais, o man nereikia tokios mašinos – aš svajoju apie arklį. Ant žirgo norėčiau į medžioklę joti ar atvažiuoti kokiu vežimu, ant kurio galėtų būti užrašytas medžioklės kolektyvo pavadinimas, – pasaka būtų… Manau, jog mano svajonė gali išsipildyti… Man tai ne kokia mada, o tiesiog įdomu. Čia būtų kažkas naujo medžioklės kultūroje.
Aš itin džiaugiuosi ne tiek sumedžiodama žvėrį, kiek jį pamatydama, pabūdama gamtoje. Pamatau ant eglės šakelės rasos lašelį – tai man jau didžiausias gražumas. Nereikia nė medžioklės, aš ir šiaip vaikštau po parką, išsiruošiu į aplinkinius miškus tiesiog pasigrožėti gamta“, – apie medžioklę, gamtą ir savo svajonę pasakoja Diana.
Visai nenustebčiau, jei ims ji kada ir ant žirgo atjos į medžioklę. Moteris įsigijo seną sodybą, atstatinėja namą, prie jo yra keli hektarai žemės. Aptvaruose bėgioja būrys ožkų, avių, pulkas vištų ir dar visokių gyvių.
Paklausiau, ką gamina iš žvėrienos. Virginija papasakojo, kaip paruošia briedžio lūpas. Pirmą kartą tą patiekalą pabandė pagaminti tuoj po briedžio medžioklės, tiesiog medžiotojų namelyje, nors sąlygos nebuvo tam labai tinkamos. Ant briedžio lūpų esančius plaukus nusvilino dujinės viryklės liepsna. Ne itin gerai pavyko. Kažkiek turėjo pipirų, druskos, aliejaus. Padarė patiekalą, kiekvienam kliuvo po gabalėlį – valgė pirštus aplaižydami ir vis gyrė virėją. O juk seniau išmesdavo į atliekas kartu su kailiu.
Paskui atsirado daugiau norinčiųjų pasigaminti tokį patiekalą, bet tada suprato, jog čia reikia nemažai pasidarbuoti, kol gerai nusvilinsi plaukus. Dabar Virginija plaukus nudegina specialiu vištoms darinėti skirtu plunksnų svilinimo įrankiu. Briedžio lūpas galima pasidaryti ir drebučiuose, paruošti kaip šaltieną. Tačiau, pasak Virginijos, geriausia pasidaryti be jokių gudrysčių – valgai ir junti tam tikrą skonį.
Virginija medžioja Užvenčio medžiotojų būrelyje, Diana – Kelmės medžiotojų būrelyje. Ji dabar įsikūrė to būrelio medžioklės plotuose.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
