Pagal Aleksandro Kliacino pasakojimą
Tai buvo fenomenalus susitikimas. Įrodymas, koks pasaulis mažas. Draugų pakviesta vykau į Lietuvos safario klubo 20-ojo gimtadienio šventę, kur, be manęs, buvo dar vienas svečias – Aleksandras Kliacinas, medžioklinio turizmo įmonės Severo-Vostok Servis vadovas ir gidas, priimantis svečius į Magadano sritį. Kalbantis apie medžioklės ypatumus šiame mums tokiame tolimame regione buvo paminėtas Michailo Krečmaro vardas. Jis – aistringas medžiotojas ir keliautojas, publicistas ir medžioklės žurnalistas, Rusijos medžioklės žurnalo (Русский охотничий журнал) vyr. redaktorius ir daugybės įdomių knygų autorius. Kai paaiškėjo, kad aš jį pažįstu ir net dirbu jo vadovaujamam leidiniui, Aleksandras buvo labai nustebęs. Kartu pasijuokėme iš šio akibrokšto ir vėl panirome į pokalbius apie medžioklę.
Daug įvairių temų aptarėme ir istorijų pripasakojome tą jaukų vakarą Audruvio viloje prie Joniškio, o kai kurie nutikimai man itin įsirėžė į atmintį. Kvatojome iš visos širdies, klausydamiesi Aleksandro istorijos, kaip vienas amerikiečių turistas jį mokė gaminti jauką meškai, o kitas svečias nuolat krito nuo sniego motociklo, ir visiškai rimtai analizavome, kuris laikas geriausiai tinka medžioti lokius Magadano srityje.
Kaip amerikietis mokė rusą lokius vilioti
Kartą Aleksandras ir jo padėjėjai priėmė medžioklės turistų grupę iš JAV – jie norėjo sumedžioti lokį. Yra įvairių lepečkojo medžioklės būdų, priklauso nuo sezono ir vietinės gamtos ypatybių. Vienas jų, kaip ir su bet kokiu kitu plėšrūnu – medžioklė su jauku.
Džonas, vadinsime jį taip, pamatė, kaip rusų medžiotojai jaukina meškas, ir paskelbė, kad jie nemoka to daryti ir apskritai nieko nenutuokia apie meškų viliojimą. Aleksandras paklausė – o kaipgi, amerikiečio mintimis, reikėtų ruošti jauką lokiui?
„Pirma, reikia didelės statinės. Jos dugne pridedi visokių maisto liekanų. Ant viršaus dedi šviežios lašišos, kurią būtina ištepti džemu. Pačią statinę reikia padėti tarp dviejų medžių taip, kad virš jos būtų galima nuleisti virvę. Ant virvės reikia pakabinti tris užsuktus uogienės stiklainius, o aplink statinę ratu pripilti augalinio aliejaus“, – savo know-how išdėstė Džonas.
„O kam lašišą tepti džemu?“ – paklausė Aleksandras.
„Kad meškai skaniau būtų“, – atsakė Džonas.
„O kam aliejų pilti? Jis juk įsigers į žemę“, – stebėjosi rusas.
„Meška ten atsistos, pajus kvapą, atsisės ir pradės leteną čiulpti.“
„Gerai, o kam reikia uogienės stiklainių ant virvės?“ – nebaigė stebėtis patyręs medžioklės gidas.
„Kad meška negalėtų suėsti visos uogienės iškart, o būtų priversta atidaryti vieną stiklainį po kito“, – visai rimtai aiškino amerikiečių medžiotojas.
Gardžiai pasijuokėme iš amerikiečio išrasto meškų viliojimo būdo ir tęsėme pokalbį.
Kada važiuoti į Magadaną lokių?
Medžioklės turizmo įmonė Severo-Vostok Servis siūlo Europos rudųjų lokių medžiokles Magadane. Buvo įdomu klausytis, kaip vienas Lietuvos medžiotojas, kuris ne kartą svečiavosi pas Aleksandrą (lietuvio sąskaitoje – septyniolika lokių, sumedžiotų įvairiose šalyse ir Rusijos regionuose), pasakojo kitiems Safario klubo nariams, kada tinkamiausias laikas medžioti lokį.
Magadano sritį iš trijų pusių supa Ochotsko jūra. Žiemos ten labai ilgos ir šaltos, temperatūra dažnai nusileidžia net iki 50 laipsnių šalčio. Tarp kitko, kritine riba vietos gyventojai laiko 43 laipsnius šalčio, nes prie tokios temperatūros pradeda streikuoti technika. Taigi, dauguma meškų, gyvenančių šalia pakrantės, guolį įsirengia stačiuose krantuose pietų pusėje. Žiemą ten kiek šilčiau – termometro stulpelis nenuslysta žemiau –37 laipsnių, o pavasario saulė šiuos šlaitus įšildo greičiau. Sniegui tirpstant potvynio vanduo nuo skardžio suteka į meškų guolius, todėl stambieji plėšrūnai čia priversti atsibusti ir ropštis į lauką anksčiau nei jų giminaičiai kituose Magadano srities rajonuose. Taip vyksta maždaug gegužės viduryje.
Kadangi šiuo laiku ištirpsta tik jūros pakrantė pietų pusėje, visur kitur amžinasis įšalas dar neskuba trauktis. Žolė neauga, visa gyvybė dar miega po sniegu, o lokiams nėra ką ėsti šiame plačiame krašte. Vienintelis maisto šaltinis šiuo laikotarpiu – jūrų kopūstai ir įvairūs smulkūs jūriniai gyviai, kurių galima rasti ledui pakrantėje pradėjus pleišėti ir trauktis. Pasak medžiotojų, trečia gegužės savaitė yra geriausias metas medžioti meškas, nes jos renkasi į pakrantę. Gerą medžioklės dieną, valtimi plaukiant palei krantą, galima pamatyti iki 40 meškų. Be to, pavasarį gyvūnų kailis yra geriausios būklės, nes, pasak Aleksandro, visi ruošiasi tuoktuvėms – Magadane lokiams jos prasideda birželį.
Kadangi Tolimuosiuose Rytuose vasara labai trumpa, su pirmaisiais pavasario saulės spinduliais viskas pradeda augti ir žydėti, kad kuo greičiau subrandintų sėklas. Kai tik pradeda dygti žolė, kuri auga kone akyse, lokiai palieka pakrantę ir tada sumedžioti lepečkojį tampa daug sunkiau.
Tik natūralios medžiagos
Šiaurė nemėgsta sintetikos. Per didelį šaltį jokie technologiniai stebuklai nepranoksta to, ką duoda gamta, – kailio ir vilnos.
Kartą vienas medžiotojas atvyko pas Aleksandrą ir su savimi turėjo tik modernią medžioklės ekipuotę. Paklaustas, ar jam tikrai to užteks, ponas paniekinamai atsakė, kad nereikia jo mokyti – jis juk apie viską pagalvojo. Aleksandras iš prigimties korektiškas ir be reikalo savo išmintimi nebeįkyrėjo, tik stebėjo.
Kaip buvo, kaip nebuvo, iš medžioklės važiavo namo dviem sniego motociklais. Aleksandras liepė svečiui laikytis arti jo. Šis paklausė, kaip reikia laikytis, o šeimininkas pajuokavo: „Švelniai“.
„Ramiai važiavau pirmyn, kol pastebėjau, kad jo nebėra man už nugaros. Apsisukau atgal. Žiūriu, jis nukrito nuo motociklo, ir taip sėkmingai, kad įsmigo į sniegą galva žemyn, tik kojos ore tabaluoja. Pasirodo, svečias buvo taip nušalęs, kad rankos ir kojos nebeklausė. Pats nepajautė, kad nebegali išsilaikyti, ir nukrito“, – prisiminė Aleksandras.
Paskui svečias nukrito dar tris kartus ir kaskart šeimininkas jį pastebėdavo šiek tiek pavėlavęs. Dėl to namų jiems pasiekti nepavyko, nes baigėsi degalai. Parūkę abu pradėjo spręsti, ką daryti. Šeimininkas pasiūlė eiti pėsčiomis. „Žinojau, kad iki mūsų medžiotojų namelio liko kokie septyni kilometrai, bet svečias norėjo laukti, kada kompanionai atvažiuos mūsų pasiimti. Pasakiau, kad tai truks maždaug valandą, bet jis stebėjosi, nes septynis kilometrus juk galima įveikti per kelias minutes“, – prisiminė lokių medžioklės gidas.
Aleksandras paaiškino, kaip viskas vyks, kai abu medžioklės kompanionai atvyks į namelį: „Jie tikrų tikriausiai nuspręs palaukti maždaug dvidešimt minučių, bet iš pradžių šimtu procentų išgers karštos arbatos, kad susišildytų po važinėjimo tokiame šaltyje. Tada jie parūkys. Tada šiek tiek pagalvos ir supras, kad kažkas nutiko. Paskui nuspręs, kad reikia įpilti į visureigį degalų, nes negali žinoti, kaip toli reikės važiuoti. Paskui dar kartą užsirūkys ir tik tada važiuos mūsų ieškoti. Per tą laiką mes spėsime nueiti maždaug pusę kelio – tris su puse kilometro. Taip sutaupysime degalų ir susišildysime.“
Kaip pasakė, taip ir padarė. Namo grįžo be nuotykių, tik svečias nušalo veidą ir sušaldė savo sintetinius, bet labai modernius drabužius. Po to jis sutiko laikinai apsirengti atsarginiais medžiotojų kailiniais ir vilnoniais drabužiais.
Laidos rėmėjas – skaniausia kava Military coffee
Militaryshop.lv
Milcoffee.eu
PRENUMERUOKITE Žurnalą nuo balandžio 1 d. iki 2023 metų pabaigos!
Naujas žurnalo numeris jau greitai prekyboje!
