Patirtis

Medžioklės mainai – kaip diena ir naktis. Pirma dalis0

Nuotrauka: iš archyvo

Juodųjų lokių medžioklė Kanadoje. Diena

Pasakoja Artūras Pencis ir Aivis Zavišas

Visame pasaulyje vis labiau populiarėja medžioklės mainai. Tai galimybė bet kuriam medžiotojui išbandyti medžioklę užsienyje, pažinti kitų šalių medžiotojus, jų kultūrą ir tiesiog rasti naujų draugų ir bendraminčių. Pagrindinis niuansas – medžioklė svečiuose „kainuoja“ pakvietimą pas save.

Medžioklės mainais pradėjome užsiimti prieš trejus su puse metų, kai pas mus atvyko pirmieji medžiotojai iš Vengrijos ir Suomijos. Pasisekė pažinti ir rasti labai gerų draugų. Jiems tarpininkaujant vėliau galėjome vykti į keliones per vandenyną – į Kanadą, o vėliau JAV.

Abi kelionės skyrėsi kaip diena ir naktis. Daugiau sužinosite paskaitę apie mūsų beprotiškus nuotykius abiejose Naujojo pasaulio šalyse. Šį kartą apie vizitą Kanadoje, kuris paliko labai teigiamų įspūdžių ir baigėsi puikia trofėjų kolekcija.

Atvykimas

Mūsų draugas iš Vengrijos vardu Zalánas yra aistringas medžiotojas, kaip ir mes – nuotykių ieškotojas. Jis susitarė dėl juodųjų lokių medžioklės Albertoje, kur kartu vykome septyniese: mes, trys latviai (Aivis Zavišas bei Artūras ir Ainaras Penciai), du vengrai – Zalánas ir jo vaikystės draugas Jánuszas, mūsų draugas iš Suomijos Matti ir slovakas Martinas. Visi patyrę medžiotojai. Kelionę pradėjome Vengrijoje.

Nusileidus Albertoje, Grand Prerio oro uoste, mus pasitiko kanadiečio Paulo žmona Jill. Trumpa naktis viešbutyje, ir prasidėjo kelias į medžioklės vietą netoli Miško Bizonų nacionalinio parko.

Kitą rytą pakeliui gavome būsimos medžioklės instrukcijas ir informaciją apie teisės aktų niuansus. Zalánas, kuris kartą jau buvo sumedžiojęs juodąjį lokį, rodė nuotraukas ir vaizdo įrašus, aiškindamas, kaip atskirti tikslinį individą – suaugusį meškiną – nuo tausotino jauno. Kalbėjome ir apie paprastus buitinius dalykus, Europos ir Kanados skirtumus. Buvome maloniai nustebinti, kaip gerai mūsų šeimininkai viską apgalvojo. Automobiliuose visada kiekvienam buvo po buteliuką vandens ir užkandžių. Lyg ir smulkmena, bet malonu, tad įspūdis apie mūsų naujuosius draugus iš Kanados pats geriausias.

Juodųjų lokių medžioklė Kanadoje

Stovykloje vėl maloni staigmena: Paulas su sūnumi Nathanu pastatė tris palapines su didelėmis lovomis, elektriniais šildytuvais ir žvakėmis nuo uodų. Tolėliau stovėjo virtuvė su dujinėmis plytelėmis ir didelis stalas po pašiūre. Buvo įrengta ir laužavietė su visų šalių vėliavomis – Latvijos, Vengrijos, Slovakijos, Suomijos ir Kanados, taip pat dušo kabina ir tualetas. Maisto buvo parūpinta sočiai ir per visą vizitą nieko nepritrūko – apie viską pagalvota.

Pirmoji medžioklė įvyko dar tos pačios dienos vakarą. Visus apėmė jaudulys, ypač mus šešis, nes dar niekada nemedžiojome lokių. Pirmiausia nuspręsta medžioti lengviau pasiekiamose vietose. Pasak šeimininkų, tikrinamos šėryklos gerai lankomos. Kiekvienam leista sumedžioti po du meškinus. Medžiosime ant žemės, iš slėptuvių, 20–30 metrų nuo šėryklos. Pasak Paulo, vietos meškos žmonių nėra mačiusios ir nebijo. Be to, jeigu meška prieina maždaug per keturis metrus, su ja reikia pradėti kalbėtis ir ramiu balsu aiškinti, kad eitų šalin. Mums paaiškino, kaip suprasti, kada meška tampa agresyvi ir kada medžiotojui reikėtų imtis veiksmų.

Po tokios informacijos svečiams širdis į kulnus nusirito, tačiau Artūras juokaudamas palinkėjo nė vienam šį vakarą nesikalbėti su meškomis. Pirmą vakarą buvo sumedžioti keturi lokiai, laimingieji šauliai – Zalánas, Aivis, Jánuszas ir Matti.

Aivis apie sumedžiotą meškiną. Neįmanoma aprašyti pojūčių, kai pamačiau juodąjį lokį, išlindusį 20 metrų nuo slėptuvės. Būnant su šiuo tauriu gyvūnu viename lygyje, o ne pora metrų virš žemės, širdis ima smarkiai plakti, bet dėl to medžioklė tik įdomesnė. Tą vakarą iš viso įvertinau tris meškinus. Apsisprendžiau, kai į šėryklą atėjo patelė su dideliu palydovu. Jo nugara buvo gerokai aukščiau nei šėrykloje stovinti 200 litrų statinė. Jo eisena, elgesys, stotas – viskas rodė, kad šis individas suaugęs, todėl nusprendžiau šauti. Po šūvio nustebau ir išsigandau, nes meškinas nubėgo, tarsi nebūčiau pataikęs.

Su jauduliu palaukiau pusvalandį ir ėjau ieškoti savo trofėjaus. 70 metrų spinduliu laimikio nebuvo, pradėjau nerimauti. Šiek tiek nusiraminau ir pradėjau tyrinėti teritoriją. Sunku aprašyti apėmusius pojūčius ir išgyvenimus, kai meškiną radau. Po tikslaus šūvio jis nubėgo apie 100 metrų, ir tai leido suvokti, kokie šie gyvūnai ištvermingi ir taurūs.

Artūras apie pokalbius su lokiu. Šį vakarą pas mane atėjo du vidutinio amžiaus lokiai, kurių vienas susidomėjęs priėjo susipažinti. Jis prisiartino per keturis metrus, atsistojo ant užpakalinių kojų, tada nusileido ant keturių ir priėjo dar arčiau. Įsidrąsinau ir drebančiu balsu angliškai paprašiau meškino eiti šalin: „Go away, go away…“ Laimė, jis, kad ir nenoriai, atsitraukė ir dingo krūmuose.

Tęsinys

Kitą rytą dalyvavome fotosesijoje ir buvome įšventinti į sėkmingus medžiotojus pagal tikras vengrų tradicijas. Trofėjų autoriai turėjo atsistoti ant keturių virš savo trofėjų ir gauti įšventinimo plakimą iš medžioklės draugo. Dienos tęsinys praėjo greitai, ir po pietų jau vėl visi sėdėjome šėryklose ir tykojome lokių.

Pasakoja Artūras. Pas mane atėjo dvejų metų rusvas meškinas. Jis praėjo vos per penkis metrus, mane stebėdamas. Regis, visai manęs nepaisydamas, meškinas priėjo prie šėryklos. Nusprendžiau šauti, ir laimikis krito vietoje. Telefono ryšis laukiniuose Albertos miškuose labai prastas, tad reikia laukti, kada atvyks kuris nors palydovas. Reikia pasakyti, kad nesmagu vienam sėdėti miške, žinant, kad meškos žmonių nebijo ir net prieina susipažinti. Sunku apsakyti laukinę Albertos gamtą, jos nepaliestą grožį, ir sunku suvokti, kad žmogus čia labai retas svečias. Į šiaurę artimiausi keliai yra už 50 kilometrų, o iki tol – tik miškai, miškai, miškai…

Antrą vakarą savo pirmuosius meškinus sumedžiojo Ainaras, Martinas ir Artūras. Jánuszas sumedžiojo ir antrąjį lokį, taigi jo meškų medžioklė baigėsi. Toliau jis galėjo medžioti tik vilkus ir kojotus. Be to, kaip puikus virėjas jis pagelbėjo šeimininkei Jill virtuvėje.

Nuotrauka: iš archyvo

Trečia diena išsiskyrė tuo, kad nė vienas medžiotojas nematė nė vienos meškos, nors oras buvo tobulas. Tačiau čia mes parodėme savo pikantiškos kulinarijos gebėjimus. Kadangi vengrai visus nustebino labai skania meškienos sriuba, negalėjome likti skolingi. Pagaminome lokių brangenybes su druska, pipirais ir daug svogūnų. Iš pradžių į šį latvišką šedevrą visi žiūrėjo kreivai, bet vėliau, išgėrę vyno, visi kaip vienas pripažino, kad lokio pasididžiavimas išties puikus, ir stebėjosi, kad jis valgomas ir netgi labai skanus.

Artūras apie trečios dienos vakarą. Paulas pasiūlė du medžiotojus nuvežti į naujas šėryklas, maždaug 10 kilometrų giliau miške. Po trumpų diskusijų iškeliavome aš ir mano suomis draugas Matti. Ši išvyka truko tik kelias valandas, bet buvo kupina nuotykių. Pakeliui net porą kartų paskandinome keturratį, bet su gervėmis jį abu kartus ištraukėme.
Po poros valandų negyvenamoje spąstininkų stovykloje prie upės traukėme burtus. Man teko eiti į šėryklą už dviejų kilometrų. Vietą pasiekiau anksti ir supratau, kad reikės laukti. Vėl turėjau sėdėti ant žemės prie medžio, 20 metrų nuo šėryklos. Stebėjimo postas buvo upės skardžio smaigalyje, ir galėjau stebėti bebrų gyvenimą apačioje.

Po poros valandų pagaliau išgirdau sunkius žingsnius nuo keturračių išvažinėto kelio pusės, bet joks gyvūnas nepasirodė. Tada pastebėjau, kad pasibaigė prietaiso nuo uodų Thermacell užpildas. Pasilenkiau ir stengiausi kuo tyliau jį pakeisti, bet pakėlęs akis už 15 metrų pamačiau didelę mešką, žiūrinčią į mane. Staiga ji apsisuko ir nubėgo. Buvo keista, nes iki šiol meškos žmonių nebijojo. Tuo viskas nesibaigė. Po penkiolikos minučių pasigirdo galingi didelių žvėrių žingsniai. Pagalvojau, kad ateina šeima, ir iš tiesų – į šėryklą įbėgo meškiukai.

Meška stebėjo mane per 30 metrų ir kartkartėmis suurgzdavo. Ji buvo milžiniška! Keisti pojūčiai, kai ant tavęs urzgia meška… Vėl buvau nustebintas, nes meška garsiai treškėdama nubėgo. Emocijos pačiame įkarštyje! Buvo anksti, ir nujaučiau, kad tai dar ne viskas. Iš tiesų, netrukus vėl išgirdau čežesį. Pagalvoju, kad tikrai vėl su manimi susipažinti ateis smalsus lokys. Kai jis išėjo į atvirą vietą, iš karto supratau, kad tai tas milžiniškas meškinas, kurio ieškojome. Judėdamas jis truputį lingavo nuo vieno šono ant kito. Jis ėjo ne į šėryklą, o kažkur dešiniau. Supratau, kad jeigu nesiimsiu veiksmų, daugiau jo nebepamatysiu. Reikėjo iššauti, kol gyvūnas nepradingo iš mano akiračio už eglės.

Prisimenu, lyg tai būtų buvę vakar! Lėtai keliu šautuvą prie peties, kad lokys nepastebėtų judesio. Atremiu į petį ir paskutinę akimirką, lokiui beveik dingus už eglės, iššaunu. Gyvūnas sukniumba, bet iškart atsistoja. Nedelsdamas pertaisau ir paleidžiu antrą kulką į lokio petį. Jis vis tiek juda. Užtaisau iš naujo ir iššaunu trečią – jau į kaklą. Gyvūnas nuvirsta. Pribėgu arčiau, bet nesinori iššvaistyti paskutinio šovinio – dar reikės du kilometrus eiti mišku į spąstininkų stovyklą. Matau, kad lokio gyvybė pamažu gęsta. Nueinu į savo vietą ir negaliu nusiraminti. Po dešimties minučių padarau porą nuotraukų ir nueinu.

Mačiau daug šviežių vilko ir meškos pėdsakų. Krūptelėjau nuo mažiausio traškesio. Kartais atrodė, kad tie garsai tik mano vaizduotė. Pakeliui aptikau visiškai šviežią meškų urvą, aplink kurį labai daug pėdsakų. Įdomūs pojūčiai būti vienam vidury niekur, be galimybės susisiekti su išoriniu pasauliu, kai aplink – laukinis miškas ir meškos. Tokiomis akimirkomis supranti žmogaus menkumą laukinėje gamtoje.

Kaip sekėsi kitiems

Nuotrauka: iš archyvo

Matti trečios dienos vakaras buvo tylus, su juo tik voverės kalbėjosi. Stovykloje, jau pradėjus švisti, Artūras sulaukė Paulo ir Nathano, pradžiugino juos savo istorija, ir visi kartu vyko traukti iš miško milžino. Atvykus prie meškino, visus nustebino apversta šėrykla. Vadinasi, ką tik ten lankėsi ir kitų meškų. Didelėmis pastangomis ir pasitelkę vaizduotę užkėlėme sumedžiotą meškiną ant Nathano keturračio.

Prasidėjo ilgas naktinis kelias iš miško pas kitus medžiotojus į jų stovyklą. Artūras dar buvo kupinas įspūdžių, priešingai nei Matti, sprendžiant iš veido mimikos. Vis dėlto ne veltui sakoma – medžioklė yra medžioklė. Pakeliui namo abu medžiotojai pasidalijo įvairiomis istorijomis, taip sutrumpindami kelionės laiką. Po 3–4 valandų grupė jau buvo stovykloje. Visi stebėjosi didžiuliu meškinu ir sveikino laimingus medžiotojus. Šį vakarą buvo tėvo ir sūnaus diena, nes ir Ainaras sumedžiojo savo antrąjį meškiną, kuris buvo didesnis nei pirmasis.

Lokių medžioklė lanku

Iki penktos dienos vakaro buvo sumedžiota 10 iš 14 medžiotinų lokių. Zalánui, Martinui, Aiviui ir Matti dar liko po vieną progą. Artūras pasisiūlė būti operatoriumi ir kartu su Zalánu vyko medžioti lokio lanku. Buvo vėjuota. Kai tyliai ir nepastebimai šėrykloje pasirodė lokys, Zalánas atsistojo, ištempė lanką ir šovė. Gyvūnas susvirduliavo, nugriuvo, pradėjo kandžioti sau šoną ir nubėgo. Buvo aišku, kad strėlė pataikė ir meškinas sužeistas. Abu medžiotojai peržiūrėjo viską filmavimo kameroje ir suprato, kad strėlė pataikė į liemens vidurį, po stuburu. Gana prastas rezultatas. Meškino iš karto rasti nepavyko, o lįsti į brūzgynus, kai rankose tik lankas, buvo neprotinga. Paieškos atidėtos kitai dienai.

Penktos dienos vakare pasisekė Martinui. Iš pradžių jam pačiam taip neatrodė. Lokys atėjo jam iš nugaros, atsisėdo per du metrus ir žiūrėjo į medžiotoją! Martinas sakė, kad antrą kartą nieko panašaus nenorėtų patirti. Kai lokys pagaliau nuėjo prie šėryklos, Martinas paleido lemtingą šūvį.

Tarp kitko, laimę su lanku išbandė ir Aivis, dvi dienos prieš Zaláną.

Pasakoja Aivis. Medžioti lanku labai sudėtinga. Tam reikia nuolat treniruotis, gebėti logiškai mąstyti ir apskaičiuoti. Iki šiol tik treniravausi, bet realios progos medžioti neturėjau. Per dvi dienas tokia situacija pasitaikė tik vieną kartą, tačiau paskutinę akimirką, prieš pat šūvį, lokys pakeitė poziciją ir išnešė sveiką kailį. Keistas jausmas. Medžiojantys lanku žino, apie ką kalbu.

Paskutinė diena

Nuotrauka: iš archyvo

Šeštos, paskutinės, dienos rytą Artūras, Martinas, Zalánas ir Paulas su dviem ginklais ėjo ieškoti strėle sužeisto meškino. Išieškojus brūzgynus gyvūną pavyko rasti gana greitai. Jis gulėjo kaip juoda kupeta po krūmu, jau nugaišęs. Nuo šūvio vietos jis nuėjo apie 250–300 metrų. Iš patirties galima pasakyti, kad panašiai pataikius, pavyzdžiui, .30-06 kalibro kulka, gyvūnas vargu ar būtų rastas. Lokį skrodžiant nustebino gausus strėlės sukeltas kraujavimas. Negali sakyti, kad šūvis buvo labai geras, bet Zalánas gavo antrą trofėjų, o gyvūnas buvo sėkmingai rastas. Taigi kol kas be antro trofėjaus teliko Matti ir Aivis. Artėjo vakaras, visi laukė Paulo nurodymų, į kurią šėryklą bus galima eiti. Liko paskutinis medžioklės vakaras.

Pasakoja Aivis. Atėjo metas, kai pradėjau suvokti – rytoj mano medžioklės nuotykis baigsis ir reikės grįžti namo. Ankstyva popietė. Apie ketvirtą valandą abu su Matti įlipome į palydovo Terry automobilį. Sustojome prie vienos iš daugybės miško proskynų, kur numatyta mano paskutinė tykojimo vieta. Atsisveikinau su Matti ir palinkėjau sėkmės.
Terry nuvedė mane kokius 3–4 kilometrus gilyn į mišką. Vieta buvo pasakiška, ir šėrykla labai gerai lankoma. Apžvelgiau aplinką ir įsitaisiau patogioje sulenkiamoje kėdėje, aišku, ant žemės. Nusprendžiau medžioti lanku, tačiau ir graižtvinį šautuvą buvau pasiėmęs kaip atsarginį variantą.

Praėjo tik 20 minučių, o prie šėryklos plačia proskyna iš dešinės jau artinosi didžiulis lokys. Galvoje kirbėjo mintys: kaip medžioti? Lanku ar graižtviniu? Per porą sekundžių svarstyklės nusileido į šautuvo pusę – vis dėlto reikia atsižvelgti į patirties trūkumą. Kaip kiekvienas tikras medžiotojas, nenorėjau sužeisti šio tauraus gyvūno. Po šūvio lokys toli nenuėjo, jo gyvybė užgeso 20 metrų nuo šėryklos. Priėjus prie lokio emocijos neapsakomos! Pagalvojau – ačiū, Diana, už šią dovaną. Meškiną sumedžiojau apie šeštą vakaro, tad nusprendžiau prigulti šiltoje pavasario saulutėje, nes turėjau laukti apie 4 valandas, kol Terry grįš atgal.

Po valandos apėmė jausmas, kad kažkas mane stebi. Lėtai atsikėliau ir pasisukau. Ten, atsistojusi ant kojų, už 2–3 metrų stovėjo meška su dviem kelių mėnesių jaunikliais. Ji suurzgė, ir meškiukai tuoj pat užsiropštė ant šalia esančių drebulių iki pat viršūnės. Tada meška įbėgo giliau į mišką ir po kurio laiko urgztelėjimu pasišaukė jauniklius. Šie nulipo nuo drebulių ir dingo tankiame miške. Vėliau ta pati šeima dar kartą apsilankė šėrykloje ir dovanojo man nepamirštamų atsiminimų. Koks vis dėlto šis gyvūnų pasaulis nepakartojamas! Kaip iš tokio mažo sutvėrimo išauga galinga meška? Apie dešimtą nuėjau pėsčiomis į kelio pusę, pakeliui mačiau dar porą meškų. Sutikau Terry ir Matti, kuriam šis vakaras irgi buvo sėkmingas. Pasveikinau kolegą su laimikiu ir grįžome į stovyklą.

Pabaiga

Medžioklės nuotykis baigėsi, ir Paulas pasakė esąs nustebintas. Pirmą kartą, priėmus kartu tiek daug medžiotojų, visiems pavyko sumedžioti po du meškinus. Septintos dienos rytą turėjome keltis labai anksti, kad nueitume penkių valandų kelią iki oro uosto. Maždaug po 20 valandų jau buvome namuose.

Tokį medžioklės nuotykį turėtų patirti kiekvienas save gerbiantis medžiotojas. Būti su šiais tauriais gyvūnais viename lygyje – ant žemės – suteikia medžiotojui neapsakomų, nepakartojamų jausmų, kokių kasdienėje medžioklėje patirti neįmanoma. Mėgautis nepaliesta laukine Kanados gamta, pažinti vietos medžioklės tradicijas ir sumedžioti didžiulį plėšrūną – tai labai vertinga!

Šioje nuostabioje išvykoje įgijome naujų draugų ir ryšių, kurie papildys mūsų medžioklės kasdienybę ir ateityje. Šaukite pro šalį!

Epilogas

Šią dviejų dalių istoriją ne veltui pavadinome „kaip diena ir naktis“. Kelionė į Kanadą buvo sėkminga ir kupina teigiamų įspūdžių, užtat mainai JAV – košmaras, pasibaigęs kalėjime. Laukite tęsinio!

Ekstra video #14. Pagaliau bus trichineliozės tyrimai bebrienoje?

Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.