Mūsų krašte rudoji lapė paplitusi visur. Lapių, gyvenančių Lietuvos teritorijoje, priklausomai nuo rajonų, kailio spalva nevienoda: šlapesniuose rajonuose jų kailis tamsesnis, smėlėtuose – šviesesnis. Kūno ilgis svyruoja nuo 60 iki 90 cm, uodegos ilgis nuo 40 iki 60 cm, o svoris – nuo 4 iki 7 kg, kartais gali pasiekti ir 10 kg.
Lapė gyvena įvairiose vietose: tankiuose miškuose, krūmuose. Labiausiai mėgsta kalvotas, miškingas vietas, kur netoli yra dirbamų laukų, pievų, upių slėnių. Mat tokiose vietose maistas įvairesnis, gausesnis ir prieinamesnis. Šiuo atžvilgiu lapėms geriausios sąlygos yra Vidurio Lietuvoje, todėl jų ten gausiausia.
Pagrindinis lapių maistas yra graužikai, nors nesibodi ir kitokio maisto – tai ir kiškiai, paukščiai ir jų kiaušiniai, varlės, gyvatės, driežai, negyva žuvis, moliuskai, vabzdžiai, dvėseliena, mielai rudosios skabo žolę, nevengia paragauti ir jauno stirniuko. Sugauto kiškio ar kito stambesnio žvėries lapė iš karto nesuėda. Nuošalesnėje vietoje priekinėmis kojomis iškasa duobutę ir, sudėjusi grobio likučius, nosimi užkasa. Mitybos racionas priklauso nuo metų laikų.
Žiemą laukuose ar upių pakrantėse dažnai tenka stebėti, kaip ji peliauja. Ji juda neskubėdama, dažnai keičia kryptį, nuleidusi galvą sustoja, staiga aukštai iššokusi beda nosimi į sniegą ir pradeda jį kapstyti. Jei pagrindinio maisto mažai ar jis sunkiai prieinamas, minta lapė ir maita. Kai žemė įšąla 3–4 cm, pelinių graužikų iš urvų išsikasti ji nebegali. Prisikasa prie jų takų po sniegu ir gaudo išeinančiuosius maisto ieškoti.
leškodama maisto, lapė atlieka ilgas keliones. Vidutinė lapės aktyvumo teritorija yra 6–8 km skersmens. Nustatyta, kad miškuose lapės maršrutai trumpesni negu laukuose, nes čia jos grobis stambesnis. Laukuose ji, kaip minėta, dažniausiai tik peliauja. Iškritus sniegui, lapės paros maršrutas tiek laukuose, tiek miškuose sutrumpėja. Lapė vengia gilaus sniego, o naudojasi savo senais ar kiškio takais ir net keliais. Patinai stambesni, jiems reikia daugiau maisto, todėl jų paros maršrutas siekia apie 10,5 km, patelių – 8,2 km. Be to, žiemą, prasidėjus rujai, patinai darosi aktyvesni. Lapės keliai iš vienos medžioklės vietos į kitą labai tiesūs. Paprastai ji stengiasi eiti pakrūmėmis, patvoriais, kad išliktų nepastebėta. Medžioklės teritoriją, kur jau anksčiau buvo pačiupusi grobį, ji gerai apžiūri, išvaikšto. Saulėtą dieną sniego fone ryškiai rudas žvėrelis – neužmirštamas vaizdas!
Lapės pėdos labai panašios į kiemsargio šuns. Lapės, kaip ir vilko, kojų vidinių pirštų pagalvėlės yra tiek atsikišusios į priekį, kad tarp jų užpakalinės dalies ir šoninių pirštų pagalvėlių priekinės dalies galima padėti degtuką. O daugumos šunų šoninių pirštų galai siekia beveik iki pusės vidinių pirštų pagalvėlių. Lapių išmatų aptinkama įvairiose vietose: prie stulpų, akmenų. Lapės išmatos primena šuns išmatas, esti rudai gelsvai žalios arba pilkai juodos. Saulėje ilgai pagulėjusios, jos tampa balsvos.
Vasario mėnesį prasideda lapių ruja, kuri gali tęstis iki balandžio mėnesio. Tuo metu dažnai girdimas jų lojimas. Patelės po trijų trumpų sulojimų staugia vienodu tonu. Patinai loja nestaugdami, panašiai kaip kiemsargis šuo. Kartais tarp jų vyksta kovos dėl patelės, tačiau patelė poruojasi tik su vienu patinu, kuris tampa partneriu ir juo lieka visą vados sezoną, o atsivedus jauniklių tampa auklėtoju.
Lapės nėštumas trunka 56 dienas. Urve, kurį išsikasa pati (ar užima kitų žvėrių iškastą), lapė atsiveda 5–8 jauniklius. Paūgėjusiems lapiukams grobis atnešamas dar gyvas, taip ugdomas jauniklių medžioklės instinktas. Besiartinantį prie urvo žmogų ar šunį lapė stengiasi nuvilioti tolyn. Lodama traukiasi į šalį. Lapės urvą, kuriame auginami jaunikliai, labai lengva pastebėti – aplink primėtyta įvairaus maisto likučių, kaulų, plunksnų ir išmatų. Kartais žmonės aptiktus urvus užkemša. Tokius urvus lapė tą pačią dieną apleidžia ir vaikus perneša į kitą vietą net už 2–3 km.
Lapė būna aktyvi nuo saulėlydžio iki aušros. Dieną, susisukusi į kamuoliuką, ji miega. Vietas poilsiui pasirenka ir atvirose vietose, ir tankumyne. Jauni ir nebaidyti lapiukai miega giliau. Prieš vėją prie jų galima prieiti per šūvį. Seniai miega jautriau, dažnai pakelia galvą, apsidairo. Artėjant rudeniui jaunikliai paauga, šeima išyra ir lapės iki kito pavasario veda vienišių gyvenimą… Iki žiemos jaunikliai suauga ir jų jau beveik neatskirsi nuo suaugusių individų, o metams suėjus jie lytiškai subręsta.
Lapių medžioklė ir ypatumai
Senais laikais lapė buvo geidžiamas kiekvieno medžiotojo laimikis, nes už lapės kailiuką ponios mokėjo beprotiškus pinigus! Taigi lapės medžioklės būdų yra daug ir įvairių, bet pastaraisiais metais populiariausias būdas jas medžioti per rują, užtikus laukuose.
Anksčiau vyravo medžioklės su varovais, mažai kas bastėsi po laukus. Jei varant išbėgdavo rudoji ir ją pavykdavo sumedžioti, tai nuo kitų medžiotojų rankos paspaudimų ir kratymų ją net skaudėdavo!
Na, o dabar pakalbėkime apie lapių medžioklės būdus. Kiekvienoje šalyje jų būna įvairių, tačiau smarkiai nesiskiria. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje buvo itin populiarios lapių medžioklės su šunimis ir jojant ant arklių. Tiesa, dabar šis medžioklės būdas sumenko dėl žaliųjų teroristų veiklos visaip bandant sabotuoti medžiokles. Rusijoje buvo gan populiarios medžioklės pasitelkus šunis, tačiau, jei iškrisdavo labai daug puraus sniego, jos tapdavo neefektyvios.
Varyminės su skalikais
Į medžioklę su skalikais vykstama anksti ryte, kol žvėreliai dar mitybos vietose. Iš guolio šunų pakelta arba bėganti lapė dažnai nubėga tiesiai ir nusivilioja šunis gan didelius atstumus, tačiau greitai sugrįžta į jai pažįstamas vietoves ir pradeda mėtyti pėdas nedideliais ratais, bandydama šunis suklaidinti. Ratų dydis priklauso nuo vietovės ir reljefo ir, kas svarbiausia, nuo šunų darbo. Gerai dirbantys šunys lapę priverčia bėgti dideliais taisyklingais ratais, o „tingintys“ ją priverčia sukti mažus netaisyklingus ratus.
Artėjant varymui medžiotojas turi greitai pasirinkti ir stoti į numatomo lapės prabėgimo vietą – tai gali būti miško sankryža, kelio ir kirtimo sankirta siaurame slėnyje ar siaurame tarpumiškyje. Jei medžiotojas pastebėjo lapę šūviui netinkamu atstumu, tada reikia atsargiai pereiti link tos vietos, kur matė prabėgant rudąją: lapė mėgsta vaikščioti savo pėdomis. Į atviras vietas varant lapė bėga retai. Per laukymes ji bėga siauriausiose vietose, prisidengdama pavieniais krūmeliais, lomomis, kanalais, kelio pakraščiais.
Rinkdamasis vietą, kur galėtų bandyti prasmukti lapė, medžiotojas turi stengtis palikti kuo mažiau pėdsakų. Stovėdamas numatomoje prabėgimo vietoje, medžiotojas turi kuo mažiau judėti, muistytis, nedaryti staigių judesių, nekyloti šautuvo, o pamatęs žvėrelį, prisileisti kuo arčiau ir paleisti šūvį tik tada, kai bus užtikrintas jo taiklumu.
Medžioklės su skalikais priklauso nuo metų laiko: šiuo būdu galima medžioti, kol nėra sniego ar jo mažai, kai sniego daug, šunims jau sunku dirbti.
Medžioklė „katilu“ arba „grandine“
Apie medžioklę „katilu“ esu sukūręs ir laidelę Medžiotojo dienoraštis, kuria galimą rasti YouTube kanale.
Šiai medžioklei reikia daug medžiotojų, nes reikia užstoti gana didelius laukų plotus, o varovų gali būti tik keletas. Labai gerai medžiotojams vilkėti baltą aprangą – taip jie tampa mažiau matomi baltame fone. Jei leidžia galimybės, pasidarykite priešais save iš sniego tokią uždangą, kuri jus uždengtų nors iki pusės klūpant ar sėdint ant kėdutės, ir tada lapės mažiau matys jūsų judesius.
Lapių medžioklės entuziastai turi tam visą reikiamą amuniciją: baltus maskuojamuosius kostiumus, veidą dengiančias baltas kaukes, šautuvas irgi būna užmaskuotas baltai, turi sniegbačius, kad galėtų per gilų sniegą pasiekti sumedžiotą laimikį. Kai kurių net žiūronai būna apvynioti baltai, automobiliai būna su specialiomis bagažinėmis priekyje arba gale laimikiui pasidėti.
Panašiai ir medžiojant „grandine“, tik jei yra daug sniego, tada labai praverčia sniegbridžiai, be kurių kai kurie silpnesnės sveikatos medžiotojai atsilieka ir sutrauko „grandinę“. Eiti „katilu“ reikia stengtis tolygiai – bandyti išlaikyti kuo tiesesnę liniją. Toks pat varymo būdas ir einant „grandine“. Jie labai puikiai praverčia ir nešant masalą link viliojimo vietos, kur negalima arti privažiuoti esant storai sniego dangai.
Medžioklė su vėliavėlėmis
Visą žiemos laikotarpį lapes galima medžioti ir naudojant vėliavėles. Šis medžioklės būdas naudojamas ne tik vilkų, bet ir lapių medžioklei. Šis medžioklės būdas daug paprastesnis lapių negu vilkų medžioklėje, nes pareikalauja ne tiek daug laiko sąnaudų ir ne tokio didelio skaičiaus medžiotojų, o ir apjuosiamos teritorijos plotas būna daug mažesnis.
Apeinant tikėtinas lapių dienojimo vietas ratu, reikia stengtis judėti kirtimais, keliais, takais ir kitomis atviromis vietomis; kad neišbaidytų žvėrelių, medžiotojas stengiasi sužiūrėti visus įeinančius ir išeinančius lapių pėdsakus.
Jeigu į numatomą aptverti vėliavėlėmis vietovę yra daugiau įeinančių nei išeinančių pėdsakų, galima spėti, kad rudoji yra numatomame aptverti vėliavėlėmis kvadrate. Sunkiau nuspėti, kada įėjimo ir išėjimo pėdsakų skaičius beveik vienodas. Tada jau reikia spręsti pagal pėdsakų šviežumą, gali būti žvėrelis numatomame plote, kurį tversite vėliavėlėmis, ar ne. Jei rytiniai pėdsakai švieži, tada galima drąsiai statyti vėliavėles.
Kad būtų patikimiau, galite iš vakaro šalia numatomo tverti ploto palikti masalo, tada iš vakaro pasisotinęs žvėrelis toli neis ir dienojimui liks jam tinkamoje vietoje guolyje.
Norint apjuosti vėliavėlėmis medžiojimo vietą, beveik užtenka 2 km vėliavėlių. Tose vietose, kur nebuvo naudojama vėliavėlių ir žvėreliai jomis nebuvo baidyti, gali pakakti ir 1 km vėliavėlių ar net mažiau. Statant ir juosiant teritoriją, vėliavėlių galai turi liesti sniego paviršių.
Jei žinote, kad numatomoje medžioklės teritorijoje yra lapių ar barsukų olų, jas irgi reikia apjuosti. Medžioklę rekomenduojama vykdyti uždarame rate, o tokiai medžioklei pakaks vieno medžiotojo ir vieno varovo. Varyti reikia neskubant, netriukšmaujant, nes lapių klausa gana aštri. Pakelta iš guolio lapė bėgs palei vėliavėles ir ieškos išėjimo, kol galų gale atsidurs šalia šaulio.
Turint daugiau patirties medžioklėje su vėliavėlėmis ir jei toje vietovėje žvėreliai nėra baidyti, šį medžioklės būdą galima dar labiau supaprastinti: apjuosiant teritoriją, vėliavėles galima guldyti tiesiog ant sniego, nesistengiant jų užkabinti ant šakų. Tai labai palengvina juosimą ir sutaupo laiką dieną, nes žiemos dienos ir taip trumpos. Tačiau tada varovas turi eiti dar tyliau ir lėčiau, kad neišbaidytų žvėrelio ir jis neperšoktų gulinčių vėliavėlių.
Lapių medžioklė sėlinant
Tarp Lietuvos medžiotojų tai labai paplitęs medžioklės būdas, nes ši medžioklė gana azartiška ir suteikia daug adrenalino. Tai daug darbo ir laiko sąnaudų reikalaujanti medžioklė. Tinkamiausios šiai medžioklei vietos: laukai, pievos su nedideliais krūmeliais, piktžolėmis, paupiai, kuriose auga švendrynai, ir pan.
Į medžioklę vykstama anksti ryte, kol lapės dar maitinasi. Stengdamasis būti prieš vėją, medžiotojas juda medžioklės plotu įdėmiai stebėdamas aplinką. Didelę paspirtį jam suteiks žiūronai, o baltas maskuojamasis kostiumas – privalumą būti mažiau lapės pastebėtam. Aptikęs medžioklės objektą, medžiotojas turi nustatyti lapės judėjimo kryptį ir bandyti prisėlinti arba apeiti į priekį, kad rudoji lengvai judėdama ateitų medžiotojui „tiesiai į rankas“.
Per šią medžioklę labai praverčia lapių viliokliai, kurie imituoja pelės ar sužeisto kiškio garsus. Vilioklio garsas gali aidėti maždaug 300 m atstumu. Naudojantis vilbyne, reikia nepersistengti, nes neteisingas naudojimas atbaidys žvėrelį.
Šios medžioklės sėkmė priklauso nuo medžiotojo sumanumo ir ištvermės. Sėkmingiausia medžioklė būna žiemos pabaigoje, kada vyksta lapių ruja. Tuo metu jos dažnai vaikšto dieną ir vaikšto ne tik poromis, bet ir grupėmis po 3–5 individus. Medžiotojai šį procesą vadina lapių vestuvėmis. Šios grupės paprastai susideda iš patelės ir kelių ją persekiojančių patinų.
Aptikęs tokią grupę ar porą, medžiotojas turi stengtis nustatyti, kur patelė, o kur patinas, tada pabandyti nubaidyti patelę ir jos nubėgimo kryptimi užimti poziciją, kurioje galės matyti sugrįžtančius link nubėgusios patelės patinus. Medžioklėje gali dalyvauti ir keli medžiotojai, kurių vienas atliks šaulio vaidmenį, o kiti – varovų, kurie stengsis pabaidyti lapę link pasislėpusio medžiotojo.
Šį kartą tiek apie azartišką lapių medžioklę. Manau, šitame straipsniukyje rasite jums net negirdėtų patarimų, kurie pravers medžioklėse. Medžioklei valio! Medžioklei ačiū!
Išleistas naujas žurnalo numeris!
Žvėriena – žurnalo priedas, skirtas sumedžiotų gyvūnų apdorojimui
