Lietuvoje nėra tikslios statistikos, kiek medžiotojų šiandien nepriklauso nė vienam medžiotojų klubui ar būreliui. Vieni kalba apie maždaug tūkstantį, kiti mini net tris ar keturis tūkstančius vadinamųjų laisvųjų medžiotojų. Tikslaus atsakymo nėra, nes tokia apskaita nevykdoma. Tačiau pati problema yra akivaizdi. Medžiotojo bilietas ir teisė medžioti dar nereiškia, kad žmogus iš tikrųjų turi kur tai daryti.
Pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymą ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles medžioti galima tik teisėtai naudojamuose medžioklės plotuose, turint galiojantį medžioklės lapą ir medžioklės plotų naudotojo leidimą. Kitaip tariant, net ir visiškai teisę medžioti turintis žmogus negali tiesiog nuvykti į mišką ir pradėti medžioti paukščių, kiškių ar lapių. Tam vis tiek būtinas medžioklės plotų naudotojo sutikimas ir galiojantis medžioklės lapas.
Trofėjų ekspertų mokykla, nykstantys stirninai ir medžiotojų pinigai. Pokalbiai apie medžioklę #87
Būtent todėl daliai medžiotojų didžiausia problema tampa ne licencija ar egzaminai, o galimybė realiai užsiimti medžiokle.
Šiame kontekste vis svarbesnį vaidmenį atlieka Valstybinių miškų urėdija, administruojanti profesionalios medžioklės plotus įvairiuose Lietuvos regionuose. VMU organizuoja tiek individualias, tiek kolektyvines medžiokles, leidžia registruotis internetu, pasirinkti regioną, medžioklės būdą ir datą. Valstybė šiuos plotus naudoja ne tik medžioklės turizmui plėtoti, bet ir racionaliam medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymui bei pavyzdiniam medžioklės ūkiui.
Iš pirmo žvilgsnio dažniausiai nuskamba vienas argumentas prieš tokias medžiokles – kaina. Iš tiesų už medžioklės organizavimą tenka mokėti atskirai. Pavyzdžiui, tykojimo arba sėlinimo medžioklė vienam medžiotojui kainuoja nuo 54,45 euro su PVM, o kai kurių rūšių organizuotos medžioklės kainuoja gerokai daugiau. Prie šių išlaidų dar prisideda sumedžioto gyvūno įkainis, kuris priklauso nuo rūšies, lyties, amžiaus ar trofėjaus vertės.
Verta pažvelgti ir į kitą medalio pusę
Tapimas medžiotojų klubo nariu taip pat kainuoja. Daugelyje klubų tenka sumokėti stojamąjį mokestį, kasmetinį nario mokestį, prisidėti prie bokštelių statybos ir remonto, šėryklų priežiūros, pašarų pirkimo, kelių tvarkymo, kolektyvinių darbų, žvėrių apskaitų bei kitų ūkinių darbų. Visa tai yra visiškai suprantama, nes medžioklės ūkis negali egzistuoti be nuolatinio darbo ir investicijų.
Tačiau žmogui, kuris medžioja vos kelis kartus per metus, ekonominis skaičiavimas gali atrodyti visai kitaip. Tokiu atveju sumokėti už konkrečią profesionaliai organizuotą medžioklę, kur nereikia rūpintis infrastruktūra, darbais ar kasdieniu medžioklės ūkio administravimu, gali būti ne brangiau, o kartais net pigiau.
Tokiose medžioklėse medžiotojas gauna paruoštą infrastruktūrą, organizavimą, medžioklės vadovą, transportą numatytais atvejais ir galimybę medžioti tvarkomuose plotuose, kuriuose kryptingai vykdomas gyvūnų populiacijų valdymas.
Vis dėlto ši tema turi ir kitą, gerokai svarbesnę pusę.
Lietuvos medžiotojų bendruomenė sparčiai sensta
Šių metų pavasarį Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos atliktoje reprezentatyvioje apklausoje dalyvavo 2045 medžiotojai. Tyrimas parodė, kad net 34,5 proc. respondentų yra vyresni nei 56 metų. Didžiausią šios grupės dalį sudaro 56–65 metų medžiotojai, o vyresnių nei 66 metų medžiotojų taip pat yra nemažai.
Tuo tarpu jaunimas į medžioklę ateina gerokai lėčiau. Iki 35 metų amžiaus medžiotojai sudarė vos 16,5 proc. visų apklaustųjų, o jaunesni nei 25 metų – tik 2,8 proc.
LMŽD direktoriaus Laimono Daukšos teigimu, tokie skaičiai yra rimtas perspėjimas visiems medžiotojų klubams. Jei per artimiausius metus nebus aktyviai ieškoma būdų pritraukti jaunus žmones, po dešimtmečio gali kilti realių problemų vykdant tas funkcijas, kurias valstybė yra patikėjusi medžiotojams – reguliuoti medžiojamųjų gyvūnų populiacijas, mažinti žemės ūkiui daromą žalą, dalyvauti afrikinio kiaulių maro kontrolėje ir kitose biosaugos priemonėse.
Būtent čia laisvieji medžiotojai gali tapti ne problema, o sprendimo dalimi.
Šiandien nemažai klubų susiduria su situacija, kai garbaus amžiaus nariai dėl sveikatos ar fizinių galimybių nebegali nuolat dalyvauti bokštelių remonte, pašarų vežime, apskaitose ar kolektyvinėse medžioklėse. Tačiau tai žmonės, sukaupę didžiulę patirtį ir dešimtmečius kūrę savo klubus.
Natūralus sprendimas galėtų būti kartų kaita, o ne kartų konfliktas.
Vyresni medžiotojai galėtų likti garbės nariais, perduoti savo patirtį ir tradicijas, o aktyviais nariais taptų jaunesni medžiotojai, kurie šiandien dažnai tiesiog neturi galimybės įsilieti į kolektyvus.
Tai leistų spręsti iš karto kelias problemas. Klubai neprarastų darbo jėgos ir aktyvių narių. Jauni medžiotojai įgytų realią galimybę medžioti, mokytis iš patyrusių kolegų ir įsitraukti į kasdienį medžioklės ūkio gyvenimą. Būtų užtikrintas tradicijų tęstinumas, lengviau vykdomi valstybės pavesti medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymo darbai, o pati medžiotojų bendruomenė taptų atviresnė ir patrauklesnė naujai kartai.
Profesionalios medžioklės plotai, kuriuos administruoja Valstybinių miškų urėdija, gali būti viena iš šio sprendimo dalių. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje vien jų nepakaks. Jei Lietuvos medžioklė nori išlikti gyvybinga ir po dešimties ar dvidešimties metų, teks ieškoti būdų, kaip atverti duris naujiems žmonėms. Nes svarbiausias medžioklės išteklius šiandien tampa ne elniai ar šernai, o patys medžiotojai.
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
