Šakalai (Canis aureus) nuo seno gyveno Šiaurės Afrikoje, pietų ir pietryčių Europoje, tačiau pastaruosius dešimtmečius natūraliai plinta į šiaurę. Kitaip tariant, jų pasirodymas Baltijos šalyse mokslininkų ar bent kiek labiau su šių gyvūnų migracija susipažinusių žmonių neturėtų stebinti.
Apie 1960 m. šakalai buvo išmedžioti ir išnuodyti dalyje Rytų Europos šalių, pvz., Makedonijoje, Vengrijoje. Netrukus tuo susirūpinta ir šie plėšrūnai pradėti saugoti. Jų populiacija greitai atsigavo Bulgarijoje, Rumunijoje ir Serbijoje.
Pamažu gyvūnai pradėjo plisti į tokias šalis kaip Ukraina, Austrija ir vis tolo nuo Balkanų pusiasalio šalių. 2012-aisiais jų pastebėta Ukrainoje, Baltarusijoje ir Šveicarijoje.
Europos stambiųjų plėšrūnų iniciatyvinės grupės (angl. Large Carnivore Initiative for Europe) svetainėje publikuotame straipsnyje pabrėžiama, kad šakalai nelaikomi invazine rūšimi.
„Paprastasis šakalas kartu su miškine kiaune, bebru, vilku ir baltuoju kiškiu įtraukti į ES Buveinių direktyvos 5 priedą, kuris pas mus reiškia medžioklės sezoną, prilyginamą vilko biologiniam ciklui. Tai nėra invazinė rūšis, ji plinta natūraliai. Manau, kad susirūpinimas dėl griaunamojo šakalų poveikio Lietuvos gamtai neturi pagrindo, nes mūsų šalyje labai tanki vilkų populiacija. Vilkas yra šakalo natūralus priešas“, – aiškina Silavos mokslininkai.
Populiaciojos statusas:
Tikslių duomenų apie šakalų skaičių yra mažai, tačiau ekspertai apskaičiavo, kad Europos populiacija gali sudaryti nuo 97 000 iki 117 000 individų. Šiuo metu šakalai plečiasi į Vidurio ir Vakarų Europą.
Šakalas
Šakalas didesnis už lapę, bet mažesnis už vilką. Kūno ilgis – 70–105 cm, uodegos ilgis – apie 25 cm, ūgis ties ketera – 38–50 cm.
Patinas sveria 15–20 kg, patelė – 8–12 kg. Šakalo kailis trumpas, šiurkštus, paprastai atspalvis nuo gelsvo iki balsvai geltono, su rudu akuotu. Žiemą kailis tampa labai tankus ir pūkuotas.
Šakalai yra visaėdžiai ir aktyvūs medžiotojai. Gali medžioti vieni, didesniam grobiui gali susijungti į gaujas. Socialinio gyvenimo schema – šeiminės grupės.
Šakalai paprastai sudaro monogamines poras. Poravimosi laikotarpis – nuo vasario iki balandžio. Vidutiniškai vadoje būna 4–8 mažyliai.
Šakalas medžiojamas tuo pačiu metu kaip ir vilkas – nuo spalio 15 d. iki kovo 31 d. be sumedžiojimo limitų nustatymo.
Skirtumai
Šakalai labai panašūs į lapę. Žiemą sniege ar vasarą aukštoje žolėje jį sunku atskirti, bet yra keli požymiai, kurie gali padėti.
Pagrindiniai skirtumai:
– šakalo užausis rausvai rudas, o ne juodas kaip lapės;
– letenos – be juodų kojinių;
– uodega – iki užpakalinės kojos čiurnos, o ne iki žemės kaip lapės;
– pasmakrė, snukio šonai ir papilvė nėra tokia ryškiai balta kaip lapės, nors daug šviesesnė nei kūno kailis;
– iš tolo šakalas atrodo kaip lapė itin ilgomis kojomis ir trumpa uodega, kurią laiko panašiai kaip vilkas.
PRENUMERUOKITE Žurnalą kovo 1 d. iki 2023 metų pabaigos!
