Paprastieji šakalai Lietuvoje yra medžiojamoji rūšis, o iš esmės juos galima laikyti invazine rūšimi. Sezonas nustatytas toks pats kaip vilkams.
Apie šakalus nusprendžiau rašyti tada, kai Latvijos biologas ir Kemerių nacionalinio parko fondo vadovas Andis Liepa praeitų metų pabaigoje nufilmavo šakalą. Komentuodamas įrašą jis vienam žinių portalui sakė, kad tai geriausias jo metų vaizdelis, bet „deja, Latvijos įstatymai numato tokį atėjūną nušauti, kad ir kaip mosuotume oficialia biologinės ir rūšių įvairovės vėliava“.
Šiame kontekste kyla klausimas: kaip latvių biologui galėjo šauti į galvą, kad šakalas kaip nors skatina biologinę įvairovę, jeigu kitų šalių pavyzdžiai rodo, jog tai yra dar vienas galingas plėšrūnas, kuris, nekontroliuojant populiacijos, gali padaryti didžiulę žalą vietos faunai? Be to, netrukus pasirodė ir informacija iš Estijos, kad ten didžiausią žalą gyvulininkystei daro ne vilkai, o būtent šakalai. Jų padaryta žala pernai siekė 30 000 eurų. Latvijoje ir Lietuvoje šakalų populiacija, laimė, nedidelė, bet kartkartėmis po vieną kitą individą pastebima.
Anot gandų, prieš kelerius metus Estijoje staiga pasirodė ilgakojų lapių. Medžiotojai matė, kalbėjo, postringavo, bet niekaip nesugebėjo įminti šio gamtos reiškinio. Niekam nė netoptelėjo, kad tai visiškai kita rūšis. Na, o Latvijoje šakalų istorija prasidėjo tada, kai latvių medžiotojas ir šaudymo sporto entuziastas Janis Zandbergas kartą sumedžiojo du šuniukus, kurie buvo užregistruoti kaip vilkų jaunikliai.
Po kurio laiko taksidermininkas nurodė, kad tai ne vilkai, o kita rūšis – paprastieji šakalai. DNR mėginiai paimti kaip vilkų, bet pasitvirtino įtarimai, kai tai šakalas – į vilką panašus šuninis, kurio kilmės ir gyvenimo regionai yra pietryčių Europa, pietvakarių, pietų ir pietryčių Azija. Šakalai mažesni nei vilkai, trumpesnėmis kojomis, trumpesne uodega, ilgesnio kūno, ne tokia ryškia kakta, siauresnio snukio. Šakalų kailio spalva gali būti labai įvairi – nuo šviesiai kreminės geltonos vasarą iki tamsios smėlinės žiemą.
Patinai sveria iki 14 kg, patelės iki 11 kg. Patinų ūgis ties ketera gali siekti 50 cm, patelės mažesnės. Kaukolė labai panaši į dingų ir kojotų.
Paprastieji šakalai nėra nykstanti rūšis, nes jie plačiai išplitę, kai kuriose šalyse itin tankiai. Bulgarijoje ir Rumunijoje šie gyvūnai laikomi kenkėjais, nes padaro labai daug žalos avių augintojams, taip pat turi didelį poveikį stirnų populiacijai. Paprastieji šakalai sparčiai plinta visoje Europoje, Danijoje pirmą kartą pastebėti 2015 metais.
Šakalai yra visaėdžiai, lengvai prisitaiko prie įvairių sąlygų, todėl gali gyventi labai skirtinguose biotopuose. Jie gali gana ilgai išgyventi be vandens, bet jiems patinka gyventi netoli upių. Vis dėlto šakalai nėra prisitaikę prie snieguotų sąlygų ir dažnai naudojasi stambesnių gyvūnų išmintais takais. Šakalai ir medžioja, ir renka viską, kas atrodo ėdama. Jie ėda graužikus, paukščius, varliagyvius, vaisius, daržoves, jeigu gali – antis, stirnas, bet ką, ką įstengia rasti.
Priklausomai nuo prieinamo maisto, šakalai yra gana socialūs gyvūnai. Hierarchijos viršūnėje – pora, turinti jauniklių, dažnai iš paskos seka tų metų šakaliukai. Šeimos grupę gali sudaryti 4–5 individai. Jie žymi savo teritoriją šlapimu. Per naktį gali nubėgti 12–15 km. Šakalų teritorija gali būti 1–20 kv. km. Šakalai monogamiški, lieka kartu su savo partneriu, kol vienas nugaišta. Patelės per metus turi tik vieną vaisingumo ciklą. Jaunikliai vedami nuo kovo iki balandžio pabaigos, vadoje gali būti 2–8 jaunikliai.
Yra keletas versijų, kodėl šakalai sparčiai plinta. Viena – klimato kaita, natūralus, o ne dirbtinis plitimas. Manoma, kad šakalai į Latviją atėjo iš Estijos, nes ten šių gyvūnų, atrodo, yra gerokai daugiau nei Latvijoje ar Lietuvoje. Šiaip ar taip šakalai yra labai įdomūs medžiojamieji gyvūnai, pas mus dar unikalūs, bet tai gali greitai pasikeisti. Jie medžiojami panašiai kaip lapės, atsiliepia į smulkiųjų plėšrūnų vilbynes.
Prisijunkite prie Youtube ir užsiprenumeruokite mūsų kanalą!
