Maguros nacionalinio parko teritorijoje Lenkijos Karpatuose buvo rastas maždaug dešimties mėnesių amžiaus vilkas, kurio elgesys ir išoriniai požymiai rodė neurologinę ligą. Gyvūną kas kelias minutes ištikdavo priepuoliai, buvo stebimas raumenų drebulys ir koordinacijos sutrikimai. Taip pat užfiksuotas gausus seilėtekis, kvėpavimo sutrikimai ir bendras silpnumas. Vilko būklė buvo tokia sunki, kad, siekiant išvengti tolesnių kančių, gyvūnas buvo užmigdytas. VIDEO
Iš pradžių manyta, kad vilkas galėjo būti užsikrėtęs pasiutlige, tačiau ši diagnozė buvo atmesta. Taip pat nebuvo nustatyta šunų maro viruso, šunų herpes viruso ar gripo viruso. Toksikologiniai tyrimai neparodė apsinuodijimo cheminėmis medžiagomis ar mikotoksinais. Toliau atliekant tyrimus smegenų audiniuose aiškiai patvirtintas pseudopasiutligės viruso (PRV) buvimas.
Šių metų pradžioje moksliniame žurnale Viruses buvo paskelbtas straipsnis Aujeszky’s Disease in a Grey Wolf (Canis lupus) in Poland, kuriame aprašytas šis atvejis.
Mokslininkai atliko išsamią viruso genetinę analizę ir nustatė, kad Lenkijoje aptiktas Aujeskio ligos virusas priklauso Europoje dažniausiai paplitusiai genetinei grupei. Jis pasirodė esantis labai panašus į anksčiau Serbijoje ir Graikijoje nustatytus viruso variantus, o kai kurie genetiniai rodikliai rodė artimą giminystę ir su Kroatijoje registruotu medžioklinio šuns užsikrėtimo atveju.
Labiausiai tikėtinas infekcijos šaltinis buvo šernas. Kaip ir kitose pasaulio vietose, kur šios rūšys gyvena greta, vilkai Lenkijoje medžioja šernus ir minta kritusių gyvūnų liekanomis.
Tyrime nurodoma, kad 2024 metais antikūnai prieš PRV buvo nustatyti 32,19 proc. tirtų Lenkijos šernų, o ankstesni duomenys iš regiono, kuriame rastas vilkas, rodė nuo 21,5 iki 27,1 proc. seropozityvumą.
Šernai Lenkijoje išlieka svarbiu Aujeskio ligos viruso rezervuaru, tačiau svarbi tyrimo išvada yra ta, kad vilkai greičiausiai nėra reikšmingi šio viruso platintojai. Liga plėšrūnams vystosi labai greitai ir dažniausiai baigiasi mirtimi netrukus po klinikinių požymių pasireiškimo. Kiti šuninių šeimos gyvūnai retai minta vilkų gaišenomis.
Šie duomenys leidžia manyti, kad kontaktas su užsikrėtusiu šernu arba jo gaišena buvo labiausiai tikėtinas infekcijos šaltinis ir šiame tyrime aprašytam jaunam vilkui. Todėl mokslininkai pabrėžia, kad laukinių gyvūnų stebėsena yra svarbi ne tik naminių kiaulių sveikatos apsaugai, bet ir vertinant medžioklinių šunų bei laukinių plėšrūnų užsikrėtimo riziką.
Ar vilko gaišena tampa infekcijos šaltiniu?
Kitose pasaulio šalyse atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad vilkai savo rūšies gaišenomis minta tik ekstremalaus bado sąlygomis. Kiti plėšrūnai, tokie kaip lapės ar paprastieji šakalai, į savo arba giminingų rūšių gaišenas dažnai žiūri atsargiai. Pavyzdžiui, tyrimuose nustatyta, kad lapės sąmoningai vengia maitintis kitų lapių gaišenomis, galbūt siekdamos sumažinti užsikrėtimo parazitais ar ligomis riziką. Panašus elgesys pastebėtas ir stebint kitas žinduolių rūšis.
Mokslininkai mano, kad tai gali būti evoliuciškai susiformavęs išgyvenimo mechanizmas. Plėšrūnai gali gebėti atpažinti didesnę infekcijos riziką, susijusią su kito plėšrūno gaišena.
Plėšrūnai, tokie kaip lapės ar paprastieji šakalai, į savo arba giminingų rūšių gaišenas dažnai žiūri atsargiai
Todėl, šiuo atveju, vilkas greičiau yra ne infekcijos šaltinis kitiems gyvūnams, o indikatorius, rodantis, kad virusas cirkuliuoja šernų populiacijoje. Šernai yra natūralūs viruso rezervuarai, o vilkai ir kiti šuninių šeimos gyvūnai dažniausiai tampa galutiniais šeimininkais. Susirgę jie greitai nugaišta ir ilgą laiką viruso populiacijoje nepalaiko.
Lenkijos mokslininkai atkreipia dėmesį ir į dar vieną problemą. Vilkai, kuriems pasireiškia neurologinės ligos požymiai, dažniausiai tiriami dėl pasiutligės. Jei rezultatas būna neigiamas, papildomų tyrimų dažniausiai neatliekama. Tai reiškia, kad Aujeskio ligos atvejų tarp laukinių plėšrūnų gali būti daugiau, nei šiuo metu žinoma.
Išvadose tyrimo autoriai siūlo plėsti laukinių gyvūnų stebėseną ir kurti išsamesnes Europos PRV genetinių duomenų bazes.
Iki šiol Aujeskio ligos atvejai vilkams dažniausiai buvo aprašyti Italijoje. Lenkijoje nustatytas atvejis yra pirmasis šalyje ir vienas iš nedaugelio dokumentuotų įrodymų Europoje. Jis leidžia geriau suprasti ligos plitimą tarp šernų ir laukinių plėšrūnų.
Lenkijoje nustatytas atvejis yra pirmasis šalyje ir vienas iš nedaugelio dokumentuotų įrodymų Europoje
Kodėl tai svarbu medžiotojams?
Medžiotojams šis tyrimas svarbus pirmiausia dėl medžioklinių šunų saugumo. Skirtingai nei informacijos apie laukinių šuninių šeimos gyvūnų užsikrėtimą Aujeskio liga, duomenų apie sergančius šunis yra gerokai daugiau.
2025 metais Graikijoje paskelbtame tyrime aprašyti aštuoni mirtini Aujeskio ligos atvejai medžiokliniams šunims. Visi šunys buvo dalyvavę šernų medžioklėse arba turėjo tiesioginį kontaktą su sumedžiotais šernais.
Slovėnijoje nuo 2006 iki 2020 metų laboratoriškai patvirtinti penki ligos atvejai šunims, iš kurių trys buvo medžiokliniai šunys.
2022 metų pabaigoje Čekijoje buvo patvirtinti trys medžioklinių šunų žūties atvejai po užsikrėtimo Aujeskio liga.
Italijoje taip pat paskelbti keli susirgusių medžioklinių šunų aprašymai. Viename Sicilijoje atliktame tyrime aprašyti du medžiokliniai šunys, kurie apsikrėtė Aujeskio liga, suėdę šernienos. Kito protrūkio Sicilijoje metu nugaišo du šunys, du katinai, dvi lapės, penkiolika avių ir dvi ožkos.
Ispanijoje nustatytas kiek kitoks vaizdas. Nors virusas tarp šernų ten paplitęs plačiai, laboratorinių tyrimų metu antikūnai buvo nustatyti tik dviem iš 466 tirtų medžioklinių šunų, tai yra 0,43 proc.
Baltijos šalyse viešai prieinamų duomenų apie Aujeskio ligos atvejus medžiokliniams šunims yra labai mažai. Šernų populiacijų sveikatos tyrimuose nustatyta antikūnų prieš šios ligos sukėlėją, o tai rodo, kad virusas regione cirkuliuoja arba yra cirkuliavęs. Tačiau sistemingos statistikos apie susirgusius medžioklinius šunis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje nėra. Tai nereiškia, kad rizikos nėra. Greičiau tai rodo nepakankamą stebėseną ir diagnostiką.
Svarbu prisiminti, kad šunims Aujeskio liga nėra gydoma, vystosi labai greitai ir praktiškai 100 proc. atvejų baigiasi mirtimi.
Po užsikrėtimo liga progresuoja itin sparčiai, o veiksmingo gydymo nėra. Inkubacinis periodas trunka nuo dviejų iki dešimties dienų. Pasirodžius pirmiesiems klinikiniams požymiams, šuo dažniausiai nugaišta per vieną ar dvi paras.
Būdingiausi ligos simptomai:
• labai stiprus niežulys, dažniausiai galvos ir kaklo srityje;
• nerimastingumas ir susijaudinimas;
• gausus seilėtekis;
• rijimo sutrikimai;
• koordinacijos sutrikimai;
• paralyžius ir traukuliai.
Ko negalima daryti?
Kategoriškai draudžiama šunims duoti žalios šernienos ar subproduktų, taip pat leisti po medžioklės kontaktuoti su krauju ir kitais biologiniais skysčiais. Vėliau šuo nulaižys savo letenas, o jei šernas buvo užkrėstas, gali užsikrėsti ir pats.
Šunims galima duoti tik tinkamai termiškai apdorotą šernieną bei vidaus organus.
Veterinarinėje literatūroje nurodoma, kad virusas žūsta:
• esant 60 °C temperatūrai – maždaug per 30 minučių;
• esant 70 °C temperatūrai – per kelias minutes;
• esant 80 °C ir aukštesnei temperatūrai – labai greitai.
Praktikoje, jei mėsa skirta šunų pašarui, saugumo sumetimais, reikėtų orientuotis ne į minimalius laboratorinius rodiklius, o į maisto terminio apdorojimo standartus. Paprasčiau tariant, šunims skirtą šernieną reikėtų virti bent pusvalandį ar net ilgiau.
Svarbu prisiminti, kad virtų kaulų šunims duoti kategoriškai negalima. Termiškai apdoroti jie skyla į aštrias skeveldras ir gali sukelti rimtų sveikatos problemų
Kaip medžiokliniai instinktai veikia mūsų augintinių elgesį? Šunų voljeras #6
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
