Tekstas: Jonas Kronikininkas
Dabar tikriausiai būtų sunku pasakyti tikslią medžioklės ragų atsiradimo datą, tačiau greičiausiai jie vienokia ar kitokia forma egzistuoja beveik tiek pat laiko, kiek egzistuoja ir pati žmonija. Pabandysiu papasakoti, kaip tie medžioklės ragai evoliucionavo ir tapo tokiais, kokius juos atpažįstame šiandien.
Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą lietuviški medžiokliniai ragai paminėti 1375 m., per vieną iš Vygando Marburgiečio žygių į lietuvių žemes: „Išgirdo ragą, tad pasiuntė pirmyn kelis vyrus, kurie susidūrė su trimis stabmeldžiais. Du iš jų paėmė, o trečias paspruko. Randa jie ir du medžioklinius šunis. Klausinėja jie tuos du belaisvius, kieno jie, o jie sako: vieno bajoro, vardu Vaivada, medžiojančio šioje dykroje.“
Manoma, kad pirmieji lietuviški medžioklės ragai buvo pagaminti iš medžio ar tuščiavidurio tauro rago. Daugelio Lietuvos didikų giminių herbuose pavaizduotas vienas, du, o kartais net trys medžioklės ragai, kaip, pavyzdžiui, kunigaikščių Radvilų herbe.
Iki šių dienų yra išlikęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo kunigaikščio ir Švedijos karaliaus Zigmanto III Vazos (1566–1632 m.) medžioklės ragas, inkrustuotas sidabru ir pagamintas iš apdirbto tauro rago. Tais laikais taurų Europoje buvo galima sutikti tik Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giriose.
Tokio rago vertė anuomet prilygo kalavijo vertei, o pats rago pūtikas buvo itin svarbus ir gerbtinas asmuo. Medžioklės metu jis visuomet būdavo šalia valdovo, didžiojo medžioklio ar medžioklio, priklausomai nuo medžioklės pobūdžio.
Medžioklės ragas buvo ne tik pagrindinė komunikacijos priemonė medžioklėje, bet ir vienintelis instrumentas, kurio melodijos lydėdavo medžioklės pradžios, pabaigos bei sumedžiotų žvėrių pagerbimo ceremonijas.
Už žalvarinių ragų, pakeitusių tauro ragus, atsiradimą medžioklėse turėtume būti dėkingi Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV (1638–1715 m.). Būtent jis netoli Paryžiaus buvusio medžioklės namelio vietoje pastatė visiems gerai žinomus Versalio rūmus, vėliau tapusius Prancūzijos didybės simboliu.
Šalia Versalio esančiuose miškuose Liudviko XIV iniciatyva susiformavo karališkosios tauriųjų elnių medžioklės Par Force tradicija, kurios apeigos su visomis ceremonijomis šiandien yra įtrauktos į Prancūzijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Dėl šios priežasties didieji medžioklės ragai iki šiol vadinami Parforcehorn ragais.
Beje, šioje istorijoje nereikėtų pamiršti ir lietuviško medžioklės kultūros pėdsako. Kristupas Zigmantas Pacas (1621–1684 m.), kurį šiandien geriau žinome kaip Pažaislio vienuolyno steigėją ir įkūrėją, dar jaunystėje, prieš tapdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriu, kurį laiką tarnavo Prancūzijos dvare.
Manoma, kad jis mažajam karaliui įteikė Mikalojaus Husoviano kūrinį Giesmė apie stumbrą. Lietuvių poeto aprašytos medžioklės scenos, lydimos medžioklės ragų gausmo, veikiausiai padarė didelį įspūdį būsimajam Karaliui Saulei ir prisidėjo prie tolimesnio jo asmenybės formavimosi.
Todėl pirmasis Parforcehorn rago pirmtakas – žalvarinis Dampierre ragas, pasiekęs Lietuvą per didįjį medžioklį, Vilniaus kaštelioną ir Malborko vaivadą Ernestą Denhofą (1630–1693 m.), – kaip padėkos ženklas buvo padovanotas K. Z. Pacui.
Tobulas žalvarinių instrumentų skambesys taip greitai išpopuliarėjo, kad jie tapo neatsiejama ne tik medžioklių, bet ir įvairiausių renginių, apeigų bei ceremonijų dalimi visoje Europoje, nepalikdami nuošaly ir Vokietijos.
Praktiškiesiems vokiečiams prancūziškas klasikinis Parforcehorn ragas pasirodė nepakankamai tinkamas jų atliekamiems medžioklės maršams, todėl Prūsijos karaliaus Vilhelmo I (1797–1888 m.) pageidavimu buvo sukurta ir pagaminta vokiškoji Parforcehorn rago versija, kuri yra apie 30 cm ilgesnė už prancūziškąją.
Tačiau ir toks patobulinimas dviem aistringiems Vokietijos medžiotojams – Vilhelmui II (1859–1941 m.) ir jo medžioklių palydovui bei artimam bičiuliui Pščynos kunigaikščiui Hansui Heinrichui XV von Hochbergui (1861–1938 m.) – pasirodė nepakankamas, nes individualiose medžioklėse kalnuotose vietovėse norėjosi kompaktiškesnių muzikinių instrumentų.
Todėl Pščynos kunigaikščio Hanso Heinricho pageidavimu buvo sukurtas Fürst-Plesshorn ir kur kas kompaktiškesnė vadinamoji kišeninė medžioklės rago versija, Europoje geriau žinoma Taschenjagdhorn pavadinimu.
Tad tikrieji šiuolaikiniai medžioklės ragai yra gaminami iš žalvario arba iš žalvario ir aukštos prabos aukso lydinio. Jie neturi nei vožtuvų, nei antkišenių, nei klavišų ir teoriškai gali išgauti nuo penkių iki septynių natūralių tonų.
Jei reikėtų tai paaiškinti ne muzikantams suprantamesne kalba ir palyginti šių ragų skambesį su choru, tuomet Pless ragai atliktų soprano ir alto partijas, o Parforce ragai – tenoro ir boso.
Nedaug kas mūsų krašte žino, tačiau medžioklinių ragų pūtikams mes, medžiotojai, esame dėkingi už vieną gana įdomią privilegiją.
Medžiotojai, pasipuošę šventiniais medžiokliniais drabužiais, šv. mišių metu bažnyčioje turi teisę nenusiimti medžiotojiškos skrybėlės.
Ši tradicija atsirado todėl, kad per bažnytines ceremonijas ar kitas apeigas ragų pūtikai, atlikdami kūrinius, dešinėje rankoje laikydavo instrumentą, o kairėje – natas, todėl neturėjo fizinės galimybės nusiimti skrybėlių.
Vartydamas savo senąjį medžioklės archyvą aptikau paskutiniojo Taujėnų dvaro valdytojo kunigaikščio Konstantino Radvilos (1873–1945 m.) nuotrauką, darytą apie 1890 metus.
Joje jis kartu su kitais dvariškiais ir medžiokliniais šunimis ruošiasi barsukų medžioklei, o rankose laiko iš tėvo paveldėtą Dampierre ragą.
Šiandien net sunku įsivaizduoti medžiokles, medžiotojų šventes ar apeigas, kuriose neskambėtų medžioklės ragai, nes jų melodijos ir skambesys yra viena ryškiausių medžioklės kultūros išraiškų.
Deja, taip buvo ne visada.
Už medžioklės ragų kultūrinį renesansą Lietuvoje po sovietinės okupacijos turėtume būti dėkingi atkurtos Lietuvos kariuomenės dimisijos majorui, orkestro Medžioklės ragas įkūrėjui maestro Petrui Šlivinskui.
Būtent jis 1996 metais pasiūlė idėją garbiam medžiotojui, tuometiniam Miškų ūkio ministerijos darbuotojui, vėliau ilgus metus ėjusiam Lietuvos kultūros paveldo departamento direktoriaus pareigas, Albertui Stanislovaičiui – atgaivinti medžioklinių ragų kultūrą.
A. Stanislovaičio iniciatyva buvo nupirkti pirmieji tikrieji medžioklės ragai iš garsiausio Vokietijos medžioklinių ragų gamintojo Dotzauer. Tai buvo pirmosios kregždės šiandieninės lietuviškos medžioklinės muzikos padangėje.
Šiuo metu Lietuvos medžiotojų klubuose, būreliuose skamba medžioklės ragų signalai, šaukiniai, kuriuos atlieka medžiotojai, profesionalūs muzikantai, mėgėjai, neabejingi medžioklės kultūrai medžioklės šaukliai.
Per beveik tris dešimtmečius Lietuvoje jau susiformavo penki profesionalūs man žinomi medžioklinių ragų kolektyvai: Sūduvos medžioklės ragai, vad. Audrius Pučinskas, Vištyčio regioninio parko Medžioklės ragų ansamblis, vad. Jonas Paškauskas, Vilniaus pučiamųjų medžioklės ragų klubas Tauro ragai, vad. Vidmantas Lunius, šiemet atšventę savo kūrybinės veiklos dvidešimtmetį, Mažosios Lietuvos medžioklinių ragų ansamblis Kurtinys, vad. Gražvydas Raila, ir Aukštaitijos medžioklinių ragų ansamblis Medeina, vad. Ligita Bilevičienė.
Lietuvos medžioklės šaukliai pagrįstai gali didžiuotis dviem medžioklės ragų signalų leidiniais, kuriuos parengė ir išleido Vilniaus pučiamųjų medžioklės ragų klubas Tauro ragai ir kompozitorius profesorius Kazys Daugėla: Lietuvos medžioklės šaukiniai ir Medžioklei valio!
Šaukiniai ir signalai paremti lietuvių liaudies dainų motyvais, artimi mūsų sielai ir suskambėję visiškai naujai.
Tad tegul medžioklinių ragų melodijos niekada nenutyla mūsų giriose.
Medžioklei valio!
VIDEO! Naujausias pranešimas apie lokio buvimą. Kaip teisingai įamžinti pėdsakus, kad nuotrauka būtų informatyvi?
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
