Kodėl Skandinavijoje medžioklė priimtina?
Feisbuko puslapyje HuntMag.eu vyko pokalbiai su įvairiais Europos ir pasaulio medžioklės srities atstovais. Laidą veda Maltos medžiotojų organizacijos atstovas Lucas Micallefas ir Šiaurės šalių safario klubo atstovas Jensas Ulrikas Høghas, kuris kovoja su įvairiomis melagienomis apie medžioklę. Gegužės 31 d. vedėjai kalbėjo su Danijos medžiotoju Davidu Carstenu Pedersenu, ginančiu medžiotojų interesus. Diskusija apie tai, kodėl, kitaip nei Didžiojoje Britanijoje ir kitose Europos šalyse, Skandinavijoje visuomenė medžioklę priima daug geriau, kaip ypatingą pavyzdį paminėdamas Daniją.
D. C. Pedersenas minėjo, kad 80–90 proc. danų visuomenės yra pozityviai abejinga medžioklei. Danijos medžiotojų asociacija reguliariai vykdo visuomenės apklausas, kurios ir parodo, kad prieš medžioklę nusiteikusiųjų dalis yra labai nedidelė – mažiau nei 10 proc.
Kalbant apie medžioklę Danijoje, reikia turėti omenyje čia medžioti gana sudėtinga, nes žemės nedaug, todėl reikia burtis. Žemės savininkas gali medžioti savo žemėje, kuri yra bent 1 hektaro ploto. Jeigu tau priklauso 5 hektarai, tada įmanoma pakviesti į medžioklę svečią arba plotą išnuomoti. Leidžiamų sumedžioti gyvūnų skaičius vienam hektarui nenustatytas. Vadinasi, kiekvienas savo žemėje gali medžioti tiek tauriųjų elnių ir stirnų, kiek nori, be jokių apribojimų.
Medžiotojai Danijoje, panašiai kaip Lietuvoje, medžioklės tiesę turi nuomotis iš žemės savininkų – ūkininkų ar miško savininkų. Nurodoma, kad tai iš tiesų gana didelis verslas ir iš medžiotojų gaunamos nemenkos sumos. Todėl gana daug plotų ir paliekami nedirbami kaip tik todėl, kad būtų vietos gyventi medžiojamiesiems gyvūnams, nes tada didesnė galimybė šiuos plotus išnuomoti.
Jaunoji Danijos medžiotojų karta yra teigiamai paveikta televizijos laidų apie medžioklę. Šios laidos rodomos nacionalinėje televizijoje, pabrėžiant sveiką ir etišką mėsos gavimą. Ypač išpopuliarėjo idėja, kad kiekvienas valgo tai, ką pats sumedžioja. Negalima neįvertinti laidos Nužudyk ir suvalgyk (orig. Kill & Eat) poveikio – jis didžiulis.
Paradoksas tas, kad patys medžiotojai tokios frazės nevartotų, bet tikslas čia – užkabinti nemedžiojančią visuomenės dalį. Laidoje medžiotojas kartu su virėju eina į medžioklę, ką nors sumedžioja ir paskui pagamina. Nužudyk ir suvalgyk rodoma jau vienuolika metų, ji labai populiari, medžioklę pristatanti kiekvienam. Reta laida Danijoje buvo tokia populiari.
Prieš kuriant šią laidą Danijos medžiotojai bijojo viešai kalbėti apie tai, kad jie yra medžiotojai, jie norėjo laikytis kuo toliau nuo diskusijų, gyventi slaptai ir tam tikra prasme izoliuotai. Tais laikais „eterį“ viešojoje erdvėje užėmė prieš medžioklę nusiteikusios grupės. D. C. Pedersenas pabrėžia, kad medžiotojams tylint už juos tikrai pakalbės kas nors kitas.
„Kitos šalys iš Danijos gali to pasimokyti. Įsitraukęs į dialogą ir kalbėdamas atvirai apie tai, ką darai, sulauksi visuomenėje rezonanso. Daugeliui žmonių tai patiks, – sako Davidas. – Medžiotojai dažnai jaudinasi, ką apie juos pagalvos visuomenė, kad tik ji nesupyktų ir neprasidėtų, švelniai tariant, nemalonumai. Jeigu buvo per daug nemalonių diskusijų, medžiotojai tampa tarsi mušti šunys, kurie susigūžia kam nors pakėlus ranką. Dauguma Europos medžiotojų bendruomenių elgiasi kaip tokie mušti šunys, o Danijos medžiotojų bendruomenė yra tarsi laimingas labradoras!“
Vienas didžiausių Danijos medžiotojų pasiekimų – medžiotojų mokyklėlės vaikams, kurių Europoje nelabai yra, bet jos itin paplitusios Skandinavijos šalyse. Modernūs medžiotojai supranta, kad medžioklė yra ne teisė, o privilegija, susijusi ne su pinigais, o su laiku, ištekliais ir etika. Ši idėja Danijoje labai padėjo formuoti medžiotojų supratimą apie savo užsiėmimą. Kadangi medžiotojai yra mažuma, reikia gerbti kitus žmones ir kitų žmonių interesus.
Štai pavyzdys: medžiotojai, sutikę miške kitą žmogų, elgiasi mandagiai, sveikinasi, pasikalba, paaiškina. Dauguma yra matę minėtą televizijos laidą ir žino, kas yra medžiotojai. Neskaitant kelių išimčių, Danijos medžiotojai elgiasi labai gerai, yra mandagūs ir laikosi įstatymų, o visa tai labai padėjo kuriant medžiotojų įvaizdį. Kiekvienas jaučiasi atsakingas už visų medžiotojų įvaizdį.
Danijoje labai daug žmonių naudoja feisbuką, todėl daug medžiotojų bendrauja įvairiose šio socialinio tinklo medžiotojų grupėse. Tokiose grupėse nustatytos labai griežtos taisyklės, užtikrinančios, kad medžioklė bus pateikta teigiamai. Būtent feisbuke galima daug medžiotojų įtraukti į diskusiją, todėl D. C. Pedersenas pabrėžia, kad būtent šiuo socialiniu tinklu reikėtų naudotis aktyviai kuriant medžiotojų įvaizdį. Danija yra nedidelė (43 094 km2), bet ten palyginti daug medžiotojų – 5,8 mln. gyventojų ir 178 tūkst. medžiotojų. J. U. Høghas juokiasi, kad medžioklė Danijoje vyksta tarsi ant pašto ženklo.
Nepaisant to, šios šalies medžioklės ūkis kuriamas labai sėkmingai – šalyje daug stirnų, elnių ir kitų gyvūnų, ir jų kasmet vis daugėja. Danijoje net išlikęs vietinis tauriųjų elnių porūšis. Be to, danų medžiotojai labai daug keliauja į užsienį. Danai yra antroje vietoje po amerikiečių pagal medžiotojų, kurie naudojasi medžioklės galimybėmis Pietų Afrikos Respublikoje, skaičių. Taip pat danai vyksta į kaimynines šalis – Švediją, Vokietiją – medžioti šernų. Danijoje nėra didelės šernų populiacijos, praktiškai jų nėra visai, o dėl afrikinio kiaulių maro jų skaičius ribojamas.
Danų manymu, medžiotojai turi glaudžiau bendradarbiauti su savo priešininkais, nes taip galima pasiekti įvairius tikslus – reikia stebėti, ką šie priešininkai daro ir kaip elgiasi. Yra bendrų klausimų, kuriais galima bendradarbiauti – apskritai bendra apie 96 proc. dalykų, o dėl visa kita galima susitarti. Daug diskutuojama apie fazanų medžioklę. Ūkiai, kurie išaugina daug fazanų šios rūšies medžioklei, taip pat labai daug investuoja į gamtosaugą, kad išsaugotų buveines.
Kai daugelį dalykų paaiškini, žmonės supranta. Argumentais ir faktais įmanoma pakeisti visuomenės požiūrį, ir tai įrodo Danijos pavyzdys. Svarbiausia – nemeluoti ir nesislėpti, o paaiškinti ir suprantamai papasakoti. Diskusija nėra nieko bloga, atvirkščiai. D. C. Pedersenas apgailestauja, kad daugelyje šalių visuomenėje žinomi žmonės bijo pasakyti esantys medžiotojai.
„Neturėtume teisintis dėl to, ką darome šiandien ir kas daryta tūkstančius metų, – sako Davidas. – Mes tai darome tvariai, investuojame į gamtosaugą. Tačiau tai reikia daryti, negalima kalbėti be darbų. Jeigu darome, pasakojame apie tai, aišku, kad bus diskusijų ir nemalonumų. Net jeigu mums grasina, tai bus tik vienas komentaras tarp visų tų, kurie iš tiesų šiam gyvenimo būdui priekaištų neturi. Neklausykite heiterių, nepasiduokite jų spaudimui, – skatina D. C. Pedersenas. – Reikia viešai ir be baimės kalbėti apie medžioklę, medžiotojų bendruomenė parems ir supras. Reikia dalyvauti viešose diskusijose, priešingu atveju medžiotojai pralaimės. Danijoje tai pavyko – pasakojant tiesą, nebandant teisintis. Visuomenei meluoti nereikia! Tai medžioklė – mes žudome ir valgome tai, ką sumedžiojame.“
Medžioklės nereikia ginti, apie ją reikia kalbėti, pasakoti, rodyti. Medžioklės oponentai niekada jos nepriims, bet plačioji visuomenė matys ir supras, kam ji reikalinga. Visada bus žmonių, kone fanatiškai prieštaraujančių tam, kad gyvūnas sumedžiojamas ir suvalgomas, bet taip yra ir į tai nereikia koncentruotis.
D. C. Pedersenas ne kartą vedėsi į medžioklę jos priešininkus ir veganus, leisdamas jiems suprasti, kaip ir kodėl medžiojama. Yra daug kitų visuomenėje daromų dalykų, kuriuos daug sunkiau paaiškinti.
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
