Nuotraukos: Gunos Zarinios asmeninis archyvas
Sumedžiotą gyvūną pagal galimybes reikia stengtis panaudoti visą. Tačiau dažnai dėl įvairių priežasčių lieka nepanaudotas kaip tik laimikio kailis: pristinga laiko, entuziazmo, nesinori naudotis raugyklų paslaugomis, kurios nebūna nei pigios, nei visuomet lengvai prieinamos. Guna Zarinia iš Valmieros apskrities Latvijoje atrado, kad kailius išdirbti galima ir namų sąlygomis, be to, naudojant tik priemones, randamas gamtoje, kiekvienoje vaistinėje ir didžiųjų parduotuvių ūkio prekių skyriuje.
Guna kilusi iš medžiotojų šeimos. Jos senelis Atis buvo medžiotojas, mažai mergaitei ne tik pasakojęs medžiotojų istorijas, bet jau vaikystėje išmokęs pažinti mišką, skaityti gyvūnų pėdsakuose įrašytas istorijas ir miške nepaklysti. Imdavo į mišką rišti šluotelių. Guna prisimena, kad senelio pasakojimai buvo ne prastesni nei Miunhauzeno!
Pati Guna nėra medžiotoja, bet noriai eina į medžioklę. Per Kalėdas ji nustebino savo vyrą Arvį, užsirašiusi į medžiotojų kursus. Dabar pora labai mėgsta drauge eiti į medžioklę – tai gyvenimo būdas, kai jiedu gali vienas kitą palaikyti, o kartu ir gauti mėsos. Kaip ir kailių, kuriuos mielai naudoja buityje.
„Man buvo gaila, kad sumedžiotų bebrų kailiai lieka nepanaudoti, juk jie puikūs. Todėl pradėjau ieškoti informacijos, kaip išdirbti kailius namų sąlygomis, – pasakojo Guna. – Paaiškėjo, kad nereikalingi jokie brangūs ir sunkiai prieinami chemikalai. Svarbiausia tik kantrybė ir kruopštus darbas. Kruopščiai susirašiau surastą informaciją ir bandžiau praktikoje, kol galiausiai sukūriau savo receptą. Kailiui išdirbti reikia daug laiko – nuo trijų savaičių iki mėnesio.“
Gyvūną sumedžiojus kailį reikia rūpestingai nulupti, stengiantis palikti kuo mažiau riebalų ir plėvių – po to jį lengviau apdoroti. Žinoma, reikia stengtis kailio neįpjauti. Jei nėra galimybės iškart imtis išdirbimo, oda rūpestingai pasūdoma. Vienam vidutinio bebro kailiui pirmajam sūdymui reikia kilogramo druskos. Vidinė kailio pusė kruopščiai apiberiama druska, kad visiškai padengtų paviršių bei raukšles prie letenų.
Atėjus laikui kailį išdirbti, druska nuplaunama ir kailis merkiamas į šaltą vandenį, kad suminkštėtų. Mirkymui naudojamas pasūdytas vanduo, į 10 l vandens įbėrus du valgomuosius šaukštus druskos. Mirkoma apie 12 valandų. Jei kailis vietomis dar tebėra kietas, reikia pasigaminti naujo tirpalo ir pamirkyti dar.
Kailiui suminkštėjus, neaštriu peiliu ar kitu šiam tikslui tinkamu įrankiu nuo odos nuvaloma kuo daugiau taukų ir plėvių likučių. Aštrus peilis kailį sugadintų. Kaip laikyti peilį – stačiai ar gulsčiau, – priklauso nuo apdorojamos vietos. „Kuo mažesnis bebras, tuo atsargiau reikia dirbti, nes odelė plonesnė ir ją lengviau supjaustyti. Pirmajame mano kailyje buvo labai daug įpjovimų, kol įgudau, ką ir kaip daryti“, – tęsė Guna.
Nuvalyta oda nuplaunama indų plovikliu ar skalbimo milteliais. Indų ploviklis puikiai tirpdo riebalus! Kailis pakabinamas, kad nuvarvėtų vandens perteklius.
Toliau kailis mirkomas acto ir valgomosios druskos tirpale. Litrui vandens reikia 300 ml acto ir valgomojo šaukšto druskos. Vienam kailiui reikia penkių litrų tokio tirpalo. Kailio mirkymo tokiame tirpale laikas priklauso nuo gyvūno amžiaus. Jauno gyvūnėlio kailiui užteks 5 valandų, vyresniam prireiks ir paros. Ar jau metas baigti mirkyti, galima patikrinti stipriai sulenkus ir paspaudus nagu. Jei oda minkšta, o įspaudus nagu atsiranda baltas brūkšnelis, procesas baigtas.
Kailis išimamas iš skysčio, nuvarvinamas perteklinis vanduo ir paslegiama, kad ištekėtų visas skystis. Užteks kailį padėti tarp dviejų lentučių ir ant viršaus uždėti penkių kilogramų svorį. Drėgmei ištekėti reikia 12–24 valandų.
Kitas žingsnis – kailio plovimas sodos vandeniu. Dešimčiai litrų vandens reikia 10–15 g sodos ir 10 valgomųjų šaukštų druskos. Kailis šiame tirpale mirkomas nuo 30 minučių iki valandos.
Kailis vėl nuplaunamas indų plovikliu ir galima imtis rauginimo. Nuo kailio reikia nuvarvinti perteklinį skystį, bet jis neturi išdžiūti.
Skystis, reikalingas rauginimui, gaminamas į 5 l talpos puodą pripilant smulkiai pjaustytų šviežių ąžuolo ar gluosnio žievės gabaliukų, geriausia naudoti jaunus ūglius. Užpylus vandeniu reikia virti nuo 45 minučių iki valandos. Skystis nupilamas ir atvėsinamas.
Į skystį kailis įmerkiamas 6–24 valandoms. Po to dar kartą nuplaunamas indų plovikliu ir ištempiamas ant pritaikyto dydžio rėmo. Jį galima prikalti prie faneros ar ištempti ant metalinio lanko. Pirmiausia kailis prikalamas plauku į viršų. Kai vilna apdžiūva, kailis apsukamas antraip, plauku prie faneros, ir vėl ištempiama.
Maždaug po dviejų dienų kailis suminkštinamas užtepus glicerino ir kiaušinio trynio mišiniu. Nuimama nuo faneros ar išimama iš metalinio lanko. Vienam kiaušinio tryniui reikia 25 ml glicerino. Tokio kiekio užteks nedidelei bebrenai. Didesniam kailiui prireiks dviejų trijų mišinio porcijų. Kailis kruopščiai padengiamas mišiniu su teptuku, ypač gausiai reikia ištepti nugaros ir galvos sritį. Jei reikia, procedūra pakartojama po 2–3 valandų. Darbas baigtas, kai mišinys nebesigeria į odą. Perteklių galima nušluostyti.
Kailis džiovinamas sausoje vietoje, šešėlyje, toliau nuo šildymo įrenginių. Jis turi džiūti lėtai!
Išdžiūvęs kailis nušlifuojamas elektriniu šlifuokliu, naudojant 180–220 grūdėtumo švitrinį popierių. Taip pat kailis minkomas ir tampomas rankomis, kol tampa minkštas. Guna yra padėjusi kaimynams pasigaminti prietaisą, kuriuo kailis suminkštinamas be rankų darbo – tam reikalingas sukamas cilindras, kuriame kailis galėtų vartytis ir lankstytis pats.
„Kailius naudojame tiek namuose, tiek automobilyje atsisėsti. Vienas patiestas ir vyro medžioklės bokštelyje. Ant kailio sėdėti daug patogiau, jis neįkaista saulėje ir ant jo sėdint neprakaituojama. Iš kailio galima pasidaryti daug kitų buityje reikalingų dalykų. Jei turėsiu galimybę, pabandysiu pati pasisiūti liemenę“, – aiškino G. Zarinia.
Naujas žurnalo „Medžioklė“ numeris jau išėjo!
