Jam buvo tik dvidešimt vieni, kai jis atvyko į Policijos departamentą, kad gautų licenciją atidaryti savo pirmą medžioklės reikmenų ir ginklų parduotuvę Hunt&Shooting. Negalėdami patikėti jie klausė – ar Rokas ne per jaunas tuo užsiimti? Pasijuokė ir, aišku, licenciją suteikė. Taigi kartu su draugu Deividu Maminsku jie pradėjo savo verslą. Tai buvo vos prieš ketverius metus.
Šeima
Gimiau 1993 metais Švenčionyse, kur gyvena mano tėvai. Turiu vyresnį brolį ir seserį. Senelė taip pat gyvena Švenčionyse ir laimingai leidžia savo dienas. Tėvai visą gyvenimą dirba Švenčionių girininkijoje: tėvas – girininkas, mama – jo pavaduotoja.
Pats irgi visai neseniai susituokiau ir turiu nuostabią aštuonių mėnesių dukrelę. Kai piršausi savo žmonelei, iškart pasakiau, kad medžioklė man yra svarbiausias pomėgis ir kad nebandytų dėl to priekaištauti. Tada tai sakiau visiškai rimtai (juokiasi). Visada norėjau šeimos ir vaikų, tai mano tikslas. Du, o geriau tris – vaikas neturi augti vienas. Be to, ką tu po savęs gyvenime paliksi, irgi reikia laiku pagalvoti.
Žmona – medžiotoja
Mano mylimoji dar prieš pastodama dažnai važinėjo su manimi į medžioklę tykant ir varant. Šiemet ji baigs universitetą ir planuoja eiti į medžiotojų kursus. Ji pamažu treniruojasi šaudyti ir jau gerai tai sugeba.
Pomėgiai
Lankiau tautinius šokius, kurį laiką tapiau ir piešiau – apie dvejus metus lankiau specialius kursus. Dvejus metus grojau saksofonu. Dar vienas ne visai pomėgis – šešerius metus tarnavau bažnyčioje. Mano šeima – katalikai. Nuo keturiolikos dalyvauju Šaulių sąjungos veikloje. Daugiausia laiko skyriau futbolui – nuo aštuonerių žaidžiau klube Kuna.
Būdamas keturiolikos du kartus tapau geriausiu Lietuvos jaunimo futbolo čempionato vartininku. Tada jausmas buvo toks nuostabus! Profesionalus futbolas baigėsi po to, kai patyriau traumų. Iš pradžių susilaužiau vieną ranką stovėdamas vartuose, paskui susilaužiau antrą ir pradėjau bijoti kamuolio. Po to vartuose nebestovėjau, bet vis dar žaidžiau kitose pozicijose. Su Deividu abu žaidžiame ir net tapome klubo rėmėjais. Dabar klubas turi naują aprangą su mūsų įmonės logotipais.
Gyvūnai
Namuose visada turėjome gyvūnų. Nuo vaikystės visada mylėjau gyvūnus ir jais rūpinausi. Pavyzdžiui, jeigu šuo susirgdavo ar susižeisdavo, mano pirma mintis būdavo – kaip padėti, ką padaryti, kad viskas vėl būtų gerai, tikriausiai todėl nusprendžiau stoti į veterinariją. Vis dėlto medžiotojo ir verslininko instinktai pasirodė stipresni, tad studijas mečiau.
Dabar namuose turime katę. Šuns laikyti negalime, nes gyvename bute. Kai turėsiu namą, būtinai įsigysiu medžioklinį šunį. Tėvų namuose visada buvo medžioklinių šunų – laikų ir foksterjerų, ir dabar jie turi jagdterjerą.
Pirmieji atsiminimai ir medžioklės pradžia
Tėvas pirmą kartą mane pasiėmė medžioti, kai buvau vos trejų su puse. Labai gerai tą kartą prisimenu. Tėvas ėjo medžioti slankas. Paukščiai aptemusiame pavasario danguje atrodė tokie maži. Prisimenu, kaip stovėjau ir postringavau, kaip tėtis tas slankas sumedžios, jeigu jos taip aukštai skrenda. Tada turbūt krito kokios trys ar keturios. Tėtis atrodė tarsi superherojus. Ir dabar jį tokiu laikau – jis yra mano superherojus!
Nuo to viskas ir prasidėjo. Tėvas dažnai mane imdavo į medžioklę. Apskritai vaikystėje labai daug laiko praleisdavau gamtoje, taip ir medžiotojo „karjera“ prasidėjo. Tai tikriausiai mano kraujyje. Tėvas pasakojo, kad senelis, kuris irgi buvo medžiotojas, jį pirmą kartą į mišką pasiėmė, kai jam buvo aštuoneri.
Tėvas mane išmokė visko, ką žinau apie medžioklę. Kai ėjome į mišką, jis visą laiką rodė, ką ir kaip daryti, viską aiškino. Rodė gyvūnų pėdsakus ir mokė juos atskirti. Pasakojo, kaip prisėlinti prie stirnos, kaip prie briedžio, kaip sekti gyvūną, kaip klausytis, kaip žiūrėti, kaip įvertinti medžiotiną ir tausotiną stirniną. Mokė visko visko.
Kai pradėjau eiti su tėvu į medžioklę, praktiškai niekur dar nebuvo medžioklinių bokštelių – tokių kaip šiandien. Buvo tik laiptai su sėdyne prie medžio. Kartu su tėvu išsėdėti ant vieno tokio suoliuko negalėjome, manęs vieno palikti irgi nebuvo galima, todėl visur eidavome pėsčiomis. Labai daug vaikščiodavome. Per vieną tokį pasivaikščiojimą pirmą kartą pamačiau didžiulį būrį šernų iš labai arti – koks penkiasdešimt gyvūnų.
Medžioklė
Medžioklė yra mano didžiausias pomėgis. Nuvažiuoju į mišką, atsisėdu bokštelyje ir dingstu iš pasaulio. Medžioklė yra mano didžiausias malonumas, mano poilsis ir išsilaisvinimas nuo kasdienio streso. Man labai patinka visas procesas.
Mano senelis ir tėvas, dabar ir aš medžiojame Reškutėnų medžiotojų būrelyje. Anksčiau jam vadovavo mano tėvas su draugu. Į šias pareigas jie buvo išrinkti būdami 26-erių. Visą šį laiką jie vadovavo Reškutėnų medžiotojams, bet neseniai atsisakė pareigų ir perleido jas 24-erių metų medžiotojui, kuris jas užima jau ketverius metus.
Negaliu sakyti, kad esu labai patyręs medžiotojas. Taip, turiu gana daug žinių apie medžioklę, mišką ir gyvūnus, bet vis tiek dar esu žalias. Kai važiuoju į mišką, neinu tik dėl mėsos, medžioklė man nėra tik trofėjus. Važiuoju pabūti gamtoje. Atvirai sakant, ne visai patinka važiuoti į medžioklę vienam. Labai patinka medžioklė su varovais, kai visur aplink medžiotojai su lygiavamzdžiais, verda gyvenimas.
Šunys kvartale loja, o tu stovi linijoje ir klausaisi, kaip jie bėga per tankmę, kaip skamba jų balsai, ir stengiesi įsivaizduoti, kokį gyvūną jie gena, kur jis išeis pas medžiotojus. Man patinka ši senomis tradicijomis apipinta medžioklė.
Pasak senelio, nuo tada, kai jis pradėjo eiti į medžioklę, tradicijos ne itin pasikeitė. Tradicijos lieka, tik medžioklėje atsiranda naujų dalykų, pavyzdžiui, transportas, žibintai, optika. Anksčiau viso to nebuvo, net transporto. Kaip sekėsi medžioklė? Geriau, nei galėtum pagalvoti.
Vyrai susikraudavo daiktus ir nužygiuodavo kokius 15–20 kilometrų, tada miške sumedžiodavo kokį briedį. Jau būdavo vakaras, tad nakvodavo artimiausiame kaime ir su laimikiu žingsniuodavo visą tą kelią atgal. Medžiodavo po dvi dienas. Mane labai žavi tokia medžioklė!
Senelis dar pasakojo, kad senais laikais Lietuvoje buvo daugiau briedžių, nereikėdavo kaip dabar ilgai ieškoti, kad rastum gražų trofėjų. Tada dar nebuvo melioracijos sistemos, visur gausu karklynų ir labai daug briedžių. Išeini į mišką ir randi.
Man atrodo, kad medžioklės ūkyje viskas tvarkinga. Aišku, šis tas keičiasi, štai kad ir afrikinis kiaulių maras: Švenčionių, Ignalinos ir Vilniaus apylinkėse dabar yra šernų, kurių dėl maro kurį laiką nebuvo. Na, o Kėdainių, Kauno ir Ukmergės medžiotojai pasakoja, kad šernų populiacija pas juos buvo labai tanki, o dabar yra labai sumažėjusi.
Posted by Rokas Zabiela on Sestdiena, 2018. gada 15. decembris
Trofėjai
Užsienyje dar nesu medžiojęs, bet norėčiau išbandyti viską. Su Antanu Truskausku iš medžioklės biuro Felis planavau vykti į Baltarusiją medžioti vilkų, bet aplinkybės pakito ir neišėjo išvažiuoti. Taigi kol kas neturiu vilko trofėjaus. Galbūt kitąmet bandysiu dar kartą ir man pasiseks.
Turiu mintį kada nors nuvykti į Kamčiatką. Ten labai gražūs briedžiai dideliais puošniais ragais, norėčiau tokį sumedžioti.
Neturiu elnio trofėjaus. Pirmą kartą laisvėje elnią mačiau prieš dvejus metus, kai buvau svečiuose pas Deividą. Labai gražus egzempliorius.
Anksčiau, aišku, irgi mačiau elnių, bet tik aptvare. Įdomu, kad mūsų rajone tik pernai pasirodė pirmieji taurieji elniai, anksčiau jų visai nebuvo, o dabar jie paplito ir mūsų miškuose – rugsėjo pradžioje mūsų būrelio miške irgi mačiau šešis.
Turiu briedžio trofėjų. Nedidelis ir nemedalinis, bet turiu. Aišku, turiu stirnino ragelius, taip pat kitų Lietuvoje medžiojamų gyvūnų trofėjų: lapės ir bebro kaukolę. Turiu ir keletą iškamšų, pavyzdžiui, kurapkos, kanadinės audinės, šeško.
Mano naujas pomėgis – iškamšos. Nesu milijonierius, tad viską tenka daryti po žingsnelį. Jau kokius trejus metus meistras gamina mano sumedžiotų gyvūnų iškamšas. Mano svajonė – sukurti visų savo sumedžiotų gyvūnų ir paukščių iškamšų kolekciją. Aišku, ne visų, po vieną kiekvienos rūšies. Kol kas gyvename miesto bute ir turiu tik mažą trofėjų kambarėlį, bet planuoju statyti šeimos namus. Kai būsiu senas, tikrai turėsiu didelį trofėjų kambarį!
Šaudymas
Tėvas mane išmokė ir šaudyti, tuo užsiimti pradėjau labai seniai. Prisimenu, kad man buvo dvylika ir aš labai labai norėjau sumedžioti antį. Prašiau senelio, ir jis man davė savo lygiavamzdį – seną Tulą su gaidukais ir vienu šoviniu. Kaime, kur gyveno senelis su senele, buvo kūdra.
Tada pamačiau vieną atskrendančią antį ir labai norėjau ją sumedžioti. Gavęs iš senelio lygiavamzdį, prisėlinau artyn ir, aišku, nepataikiau. Iš tiesų net nespėjau prieiti – antis išsigando ir pakilo. Tai buvo pirmas kartas, kai šoviau pats vienas, bet šaudyti pradėjau dar anksčiau. Karabinu pirmą kartą šoviau būdamas aštuonerių.
Po medžioklės dėdės leido pašaudyti į kažkokias skardines ar kibirus. Specialiai į šaudyklas su tėvu nevažinėdavome, bet tada buvo kiti laikai ir kitoks pasaulio suvokimas. Taip daryti nebegalima.
Kai su draugu atidarėme savo parduotuvę, po kelerių metų pastatėme ir šaudyklą. Nuo tada gana reguliariai treniruojuosi ir pats.
Sava parduotuvė
Su Deividu prieš ketverius metus nusprendėme atidaryti parduotuvę. Abiem buvo po 21 metus. Prieš tai baigiau Zigmo Žemaičio gimnaziją, įstojau į universitetą ir ruošiausi tapti veterinaru, bet, kaip minėjau, ten mokytis nustojau. Paskui įstojau į Aplinkosaugos specialybę.
Tada, kaip daugelis, išvažiavau padirbėti į Angliją. Pabuvau ten tik penkis mėnesius ir grįžau atgal. Kadangi visą gyvenimą ką nors pirkdavau ir pardavinėdavau ir buvau medžiotojas, įkurti medžioklės reikmenų parduotuvę buvo logiška. Be to, seniai svajojau turėti savo parduotuvę. Iš pradžių įlindome į skolas iki ausų ir dar truputį.
Turėjome banko kreditą, pasiskolinau iš draugų ir giminaičių. Buvau visiems skolingas! Vis dėlto buvo trys įmonės, kurios mus labai rėmė ir padėjo, kuo galėjo – davė prekių realizacijai, laukė. Mane ypač rėmė tėvai – padėjo gauti kreditą parduotuvei atidaryti!
Didžiausia paslaptis: būk geras žmonėms ir visi bus pasirengę tave remti, kai tau bus sunku. Atidarėme dar vieną parduotuvę Kaune, bet mums nesisekė. Ten per didelė konkurencija, neturėjome patirties, nežinojome rinkos, todėl laikinai nusprendėme Kauno parduotuvę uždaryti. Išlindome iš skolų ir pamažu augome.
Matau ateities perspektyvas, bet niekur neskubėsime. Mūsų parduodama produkcija pavyzdžiui, Pinewood apranga, Sightmark optiniai prietaisai ir jų priedai, Crosman pneumatikos asortimentas, traukia klientus iš kitų miestų. Iš vietos gamintojų turime Zala Arms šovinių lygiavamzdžiams, Sigito Masaičio šovinių juostų, krepšelių, ginklų diržų, taip pat kitų gamintojų produkcijos.
Sava šaudykla
Iš pradžių turėjome parduotuvę, po dvejų metų darbo įrengėme šaudyklą, kuri šiuo metu yra 150 metrų ilgio. Turime bėgantį šerną iš 35 metrų ir skriejančių taikinių aikštelę. Mūsų šaudykloje treniruojasi parduotuvės klientai, policijos ir pasienio apsaugos personalas, pavieniai asmenys ir įmonės. Hunt&Shooting šaudykloje Švenčionyse rengiamos treniruotės ir besiruošiantiems šaudymo patikrai.
Ką reikėtų pagerinti medžioklės ūkyje?
Kaip minėjau, mūsų šaudykloje treniruojasi medžiotojų kursų abiturientai. Mokau juos šaudyti ir kartais saugaus elgesio su ginklais. Kas pas mane yra treniravęsi, išlaiko egzaminus iš pirmo karto. Iš to, ką žinau apie medžiotojų kursus ir matau medžioklėje, galiu pasakyti, kad mokymai turėtų būti sudėtingesni, o patikros griežtesnės.
Lietuvoje medžiotojų kursai pernelyg paprasti ir lengvi. Trys mėnesiai po porą paskaitų… Sudėjus visą šį laiką kartu, gerai, jeigu išeina savaitė. Paskui gauni pažymą, kad išklausei kursą, atsiimi leidimą, ir viskas – jau esi medžiotojas. Šaudymo egzaminas irgi pernelyg paprastas. Medžiotojams parengti reikia skirti daugiau dėmesio.
Kursuose turi būti daugiau praktinės informacijos: kaip sekti gyvūną, kaip elgtis miške, kaip skrosti gyvūną ir padalyti mėsą. Gana daug medžioju ir matau tuos vyresnio amžiaus medžiotojus, kurie ką tik gavo leidimą medžioti. Jie turi daug pinigų ir puikybės, bet ne žinių. Ir toks medžiotojas stovi šalia manęs. Jausmas nėra malonus. Aišku, kad jis nieko nesupranta apie medžioklę.
Jeigu žmogus turi pinigų, jis gali tapti medžiotoju. Reikėtų rimčiau dirbti su žmonėmis, kad jie iš tiesų suprastų, kas yra medžioklė. Egzaminai turi būti sudėtingesni, o vertinimas – griežtesnis. Praktika irgi būtina: reikėtų penkerius metus statyti varovais ir tik po to leisti imti į rankas ginklą.
2016 metais… Kiek per sezoną būna medžioklių su varovais? Plius minus dvidešimt. 2016 metais per kiekvieną medžioklę su varovais įvyko po nelaimingą įvykį, kai vienas medžiotojas pašovė kitą. Kartais vienoje medžioklėje būdavo net du nukentėję. Kiekvieną savaitgalį! Ir dažnai šauta į medžiotojų liniją. Šernas bėga, medžiotojas traukia iš paskos vamzdį ir nepastebi, kad ten pat, priešais taikiklį, ir medžiotojas stovi. Kodėl taip vyksta? Nes tokia mokymų ir patikrų sistema.
Medžiotojų kursai turėtų būti prasmingesni, žmogus pats turi norėti mokytis ir tapti medžiotoju – įeiti į šį pasaulį reikėtų pamažu. Nežinau, kaip geriau paaiškinti.
Kas svarbiausia ateityje?
Taip iškart negaliu pasakyti. Namai, trofėjai – visa tai antrame plane. Man svarbiausia gerai nugyventi gyvenimą. Kad šeimoje visi būtų sveiki, gyventų darniai ir laimingai. Ko dar žmogus gali norėti?
Reikia gyventi taip, kad senatvėje galėtum pasakyti, jog gyvenai gerai, kažką davei žmonėms ir kitiems medžiotojams, dirbai savo šeimos ir visuomenės labui.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
Galima prenumeruoti nuo 2021-03-01 iki 2021-12-31
https://www.prenumeruok.lt/Posted by Žurnalas Medžioklė on Piektdiena, 2021. gada 12. februāris
