„Jis labai patyręs ir teisingas medžiotojas, rimtas ir daug žinantis žmogus. Ne veltui ilgus metus vadovavo Generalinei miškų urėdijai. Jis turi savo nuomonę daugeliu klausimų, tad pokalbis su Benjaminu garantuotai bus labai įdomus“, – taip apie šio mėnesio asmenybę pasakojo vienas žinomas miškininkas ir medžiotojas.
Interviu prasidėjo labai paprastai, net, galima sakyti, netyčia. Vos susipažinus tapo aišku, kad pašnekovas – labai įdomus žmogus.
Benjaminas Sakalauskas yra Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjas, kurio šaknys iš Sūduvos, vėliau persikėlęs į Zarasų kraštą. Septyniolika metų jis ėjo Generalinės miškų urėdijos vadovo pareigas. „Per tuos metus prasidėjo labai glaudus bendradarbiavimas su Latvijos kolegomis, tarp jų – su Latvijos valstybinių miškų vadovu Robertu Strypnieku. Latvių kolegos kelis kartus lankėsi pas mus Lietuvoje. Latvijos prezidentas Guntis Ulmanis draugavo su a. a. Prezidentu Algirdu Brazausku. Mes su Prezidentu irgi buvome geri draugai, todėl tokie susitikimai su Latvijos medžiotojais ir aukščiausiais pareigūnais buvo gana dažni. Pats esu medžiojęs Latvijoje kaip svečias“, – pasakoja ilgametis Generalinės miškų urėdijos vadovas B. Sakalauskas.
1977 metais Benjaminas pradėjo dirbti Rokiškio miškų urėdijos Salagirio girininkijoje. 1982–1995 metais buvo Zarasų miškų urėdijos Dusetų girininkijos girininkas. 1988 metais Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultete baigė miškų ūkio inžinerijos studijas. 1995–1997 metais buvo išrinktas Zarasų rajono savivaldybės meru, o 1997–2014 metais ėjo generalinio miškų urėdo pareigas.
2004 metais Benjaminas apdovanotas ordino Už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžiumi.
Šiuo metu Benjaminas yra Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius.
Sakalauskų šeimai priklauso kaimo turizmo sodyba ir žvėrynas Elnio sapnas prie Plavio ežero.
Benjaminas šių metų gegužės 6-ąją minės 65-erių metų sukaktį ir šia proga kolegos medžiotojai jam įteiks Lietuvos trofėjų penketuko apdovanojimą bei pasveikins su 50 metų medžiotojišku jubiliejumi.
6000 kilometrų nuo Zarasų
Benjamino gyvenimas prasidėjo 1955 metais labai toli nuo Lietuvos – Irkutsko srities Žemutinio Kačergato kaime, kur tremtyje gyveno jo tėvai.
„Mano medžioklės dienos prasidėjo pačioje gražiausioje vietoje pasaulyje, prie Baikalo ežero. Žemutinis Kačergatas yra tik 90 kilometrų nuo Irkutsko, iki Baikalo ežero dar mažiau – 20 kilometrų. 1974 metais baigiau Irkutsko miškų technikumą. Dar po metų dirbau Goloustnojės (Irkutsko sr.) miškų ūkio techniku-miškininku. Mokiausi ir Sibiro miškų technikos institute Krasnojarske. Po armijos 1977 metais grįžau į Lietuvą ir beveik iškart po to iš tremties grįžo ir mano tėvai“, – pasakoja Benjaminas ir priduria, kad abu jo tėvai tapo eiguliais.
Specialaus išsilavinimo šioms pareigoms tada nereikėjo, darbas buvo įprastas ir žinomas, o patirtis Sibiro miškuose sukaupta didžiulė.
Nuo trylikos metų
Medžiotojų šeimoje medžiotojo instinktas dažnai pereina iš kartos į kartą, kaip vertingas paveldas ar šeimos relikvija. Ir Sakalauskų šeimos galva savo vyriausiajam sūnui įteikė šią dovaną. „Pirmą kartą tėvas leido paimti ginklą, kai buvau trylikos. Su lygiavamzdžiu, jam prižiūrint, ėjau medžioti ančių. Aišku, ir anksčiau eidavau su tėvu į medžioklę, padėjau miško darbuose, bet dabar manau, kad mano medžiotojo karjera prasidėjo būtent tada, kai paėmiau į rankas šautuvą. Maždaug metus eidavome medžioti kartu su tėvu, o paskui galėdavau eiti vienas.
Dabar daugelis stebėdamiesi išpučia akis, kai pasakau, kad mano medžiotojo patirtis – pusšimtis metų. Viena mėgstamiausių mano medžioklės istorijų – irgi iš tų laikų. Buvau miške kartu su mūsų laika. Šuo rado ir įginė į medį juodą Barguzino sabalą (barguzino sabalų kailis laikomas vertingiausiu – aut. past.). Gerai, kad ne į drevę… Buvau toks laimingas, kad tos emocijos mane apima net dabar, prisimenant šį įvykį, – pasakoja Benjaminas. – Buvo labai įdomu medžioti muskusinę kabargą. Sumedžioti šį mažą ir paslaptingą beragį elniuką su iltimis – didelė sėkmė. Tai labai nepaprastas gyvūnas. Visada rodau jį kitiems medžiotojams ir klausiu, ar jie žino, kas čia toks. Beveik nė vienas nežino atsakymo“, – atskleidžia medžiotojas.
Pats grėsmingiausias laimikis Benjamino karjeroje – lokys. Du lokius sumedžiojo prie Baikalo ežero ir vieną – Karelijoje. Sibire sumedžiojo ernį, tačiau šis trofėjus Lietuvos nepasiekė.
Įdomiausių Benjamino medžioklių sąrašo viršūnėje – kurtinių medžioklė pavasarį: „Tai labai gražus paukštis. Pamatyti jų pavasario tuoktuves – unikalus potyris. Nors tada gyvenome Sibire, mama leisdavo man per metus sumedžioti tik vieną kurtinį.“
Vis dėlto Benjamino širdžiai mieliausia medžioklė – kalnuose. Jo gimtasis Žemutinis Kačergatas yra netoli Baikalo ežero ir ten visur aplinkui – kalnai. „Į kalnus visada norisi grįžti, kartkartėmis ir padarau tai. Su arkliais net iki pat debesų. Laimė, dabar turime visą įrangą ir įrankius jaustis komfortiškai net per tokią sunkią medžioklę. Esu kalnų žmogus, ir mano širdis visada kviečia į kalnus“, – atskleidžia Benjaminas.
Sibire
Benjaminas labai gerai atsimena savo vaikystę ir jaunystę, ir mielai dalijasi prisiminimais. Pasak jo, stereotipai apie gyvenimą Sibire daugeliu atžvilgiu atitinka tiesą: „Žiemą ten iš tiesų labai šalta. Šaltis iki 40 laipsnių išsilaikydavo dvi savaites, o vasarą būdavo 35–40 karščio, taigi temperatūrų skirtumai tarp sezonų būdavo ir 70–80 laipsnių. Vietoje, kur gyvenome, vyrauja žemyninis klimatas su labai sausu oru, o gamta – įspūdingai graži“, – su nostalgija balse prisimena Benjaminas.
Daugelis tremtyje gimusių lietuvių vėliau grįžta, kad prisimintų, koks gyvenimas buvo svetur. Ir Sakalauskų šeimos galva kartu su dukterimis prieš kelerius metus vyko į Žemutinį Kačergatą, kad parodytų joms, kur tėvas gimė ir praleido jaunystę iki tarnybos armijoje. „Aš ir vienas esu lankęsis savo vaikystės ir jaunystės vietose, svečiavausi pas klasės draugus, technikumo kursiokus. Prieš šešerius metus rengėme bendrakursių sąskrydį. Esu tame regione ir medžiojęs“, – pasakoja medžiotojas.
Medžiotojo instinkto paveldas
„Viena mano dukrų irgi aktyviai medžiojo, kol nusprendė padovanoti mums vaikaičių. Dabar turiu du anūkus ir anūkę. Pirmoji gimė mergaitė ir aš net pradėjau nerimauti, kad nebus kam savo ginklų ir žinių palikti, bet paskui pamečiui gimė abu berniukai ir jau dabar matau, kad medžioklė juos domina. Nors anūkams dar tik treji ir ketveri, abu eina su manimi į mišką, kai važiuoju tvarkyti gyvūnų viliojimo vietų. Pasakoju apie medžioklę, žiūriu, kaip jie reaguoja. Dabar dėl paveldėtojų esu ramus!“ – juokiasi Benjaminas.
Lietuvoje medžiotojo bilieto nepripažino
1977 metais Benjaminas grįžo į Lietuvą būdamas medžiotoju, tačiau Rusijoje išduoto medžiotojo bilieto Lietuvos valdžios įstaigos nepripažino. Tuo metu buvo labai sunku įstoti į Medžiotojų draugiją – Benjaminui tai pavyko tik po dvejų metų.
Kultūra ir tradicijos
Medžioklines keliones visuomenė ir net patys medžiotojai vertina nevienareikšmiškai. Kai kuriems atrodo, kad tai – didelis išlaidavimas. Na, o medžioklės priešininkai kovoja, kad apskritai būtų uždrausta trofėjų medžioklė, kuri yra medžioklės turizmo tikslas. Kiti tokias išvykas laiko tik medžiokle su beveik garantuotu rezultatu. Laimė, yra medžiotojų, matančių nematerialinę medžioklės turizmo naudą.
„Per savo medžiotojo karjerą daug keliavau ir medžiojau įvairiose šalyse: Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Vidurio Europos šalyse, Vidurio Azijoje ir Rusijoje, Sibire, – vardija Benjaminas. – Visur saviti niuansai, tradicijos ir specifika. Baltijos šalių medžioklės tradicijos ir ritualai skiriasi, bet dauguma atvejų jie perimti iš Vokietijos, tiksliau sakant, iš Austrijos-Vengrijos imperijos. Kaip pavyzdį galima paminėti pas mus grojamus medžioklės pradžios ir pabaigos signalus. Tačiau prieš kelerius metus simfoninės muzikos atlikėjas, profesorius Petras Vyšniauskas, remdamasis mūsų tautosaka, padavimais ir medžioklės papročiais, sukūrė Lietuvos medžioklinius signalus. Visiškai taip pat, mokydamiesi iš Senosios Europos valstybių, formuojame savo aprangos kultūrą. Lenkijos, Vokietijos, Čekijos, Slovakijos medžiotojai turi savo uniformą, kuri susiformavo sujungus medžiotojų ir tautinius drabužius. Pagal šią uniformą galima nustatyti, iš kurios šalies kilęs medžiotojas. Lietuvoje kadaise irgi buvo sumanymas turėti bendrą medžiotojų aprangą, bet tai taip ir liko tik sumanymu. Vis dėlto kiekvienas save gerbiantis medžiotojas paradinę ar kasdienę medžioklinę aprangą renkasi pagal savo galimybes ir skonį.“
Tęsdamas tradicijų ir medžioklės kultūros temą Benjaminas teigiamai atsiliepia apie mūsų medžiotojų indėlį: „Labai daug medžiotojų klubų turi medžioklinius ragus. Ne tik patį instrumentą, bet ir atlikėją. Medžioklės pradžią ir pabaigą, neretai ir pietų pertrauką žymi rago signalas, kuris skamba ir pagerbiant sumedžiotus gyvūnus. Ir tai puiku! Pirmasis medžioklinės muzikos orkestras iš šešių muzikantų pačioje XX amžiaus pabaigoje buvo įsteigtas kaip valstybinių miškų ūkio dalis. Jiems duotos girininkų paradinės uniformos ir nupirkti instrumentai. Šis orkestras vis dar egzistuoja, bet dabar jis ne vienintelis. Lietuvoje jau yra keli medžioklinės muzikos atlikėjų kolektyvai, kurie groja įvairiuose konkursuose, festivaliuose, per šventes ir renginius, pristatydami medžioklės kultūrą plačiajai visuomenei.“
Komercinės, ne, profesionaliosios medžioklės plotai
Benjaminas pripažįsta, kad pats visada norėjo populiarinti medžioklę ir vystyti medžioklės kultūrą. Būdamas generaliniu miškų urėdu, savo globon jis perėmė valstybei priklausančius medžioklės plotus. „Tada jie dar buvo vadinami komercinės medžioklės plotais, bet mes juos pervadinome profesionaliosios medžioklės plotais, nes tokia yra šio ūkio esmė – organizuoti medžioklę profesionaliai, siūlyti kokybišką paslaugą ir rodyti medžiotojams pavyzdį, – paaiškina Benjaminas. – Praeito šimtmečio pabaigoje valstybiniai medžioklės plotai buvo apleisti, infrastruktūra pasenusi, plotai netvarkyti, populiacijos nuskurdusios. Tam įtakos ypač turėjo nelegali medžioklė. Tokios būklės šiuo metu žiniasklaidos dėmesio susilaukę plotai, žmonių vis dar vadinami komerciniais, pateko į urėdijos žinią. Vienas pradinių etapų buvo susitvarkyti su brakonieriais. Viename rajone bendradarbiaudami su policija surinkome šešiolika nelegalių ginklų, o sutvarkyti reikėjo kelis plotus“, – prisimena pašnekovas.
Atkuriant gyvūnų populiaciją buvo įrengti keli danielių voljerai ir tai rėmė Prezidentas A. Brazauskas.
„Ši iniciatyva tada nesulaukė ministerijos paramos, tačiau jis buvo drąsus ir ryžtingas žmogus, tad šiuo metu danielių populiacija Lietuvoje yra išaugusi 10–12 kartų, lyginant su amžiaus pabaigos rodikliais“, – nurodo Benjaminas ir priduria, kad dabar labai daug medžiotojų kolektyvų, įskaitant jo paties klubą, įsigyja danielių ir paleidžia juos į laisvę.
Einant metams profesionaliosios medžioklės plotų infrastruktūra buvo sutvarkyta, o medžiojamųjų gyvūnų populiacijos dėl tinkamos amžiaus ir lyčių struktūros bei apsaugos atsinaujino. Dabar dauguma šių plotų yra pavyzdys Lietuvos ir užsienio medžiotojams, kuriems ten pasisekė medžioti.
Vienu klausimu su gamtos gynėjais reikia sutikti
Benjaminas, kaip kiekvienas su gamta susijusių valstybinių ir privačiųjų struktūrų atstovas, savo darbe susiduria su gyvūnų teisių ir gamtos gynėjais. Jis pripažįsta, kad pagrindinis jų arkliukas – vilkų apsauga, nors jų veikla labiau primena pasirodymą prieš visuomenę. Savo akcijose vilkų gynėjai remiasi ne moksliniais duomenimis ir tyrimais, o vien emocijomis. Be to, negalima sutikti, kad vilkų populiacijai Lietuvoje gresia išnykti.
Kita nuolatinių atakų ir spaudimo priežastis – plynieji kirtimai. „Kaip miškininkystės atstovas turėčiau ginti valstybės priimtą miško ruošos programą ir taktiką, bet dėl plynųjų kirtaviečių skaičiaus esu linkęs sutikti su gamtos atstovais. Mano nuomone, skaičiai ir požiūris į miško kirtimą turi būti peržiūrėtas, reikėtų vykdyti daugiau neplynų kirtimų“, – pripažįsta Benjaminas.
Lietuvoje – didžiausia biologinė įvairovė
Benjaminas teigia, kad prieš keletą metų atliktas Jeilio universiteto (JAV) mokslininkų tyrimas pateikia Lietuvą kaip unikalų gamtos rezervatą: „Dėl miškų ūkio politikos ir ilgamečio rūpesčio mūsų šalyje yra natūraliausi miškai ir didžiausia biologinė įvairovė pasaulyje. Tiesa, Lietuva dalijasi šią garbingą poziciją su dar trimis šalimis, kurios surinko tokį patį taškų skaičių Jeilio universiteto tyrime. Manau, kad šią biologinę įvairovę mums pavyksta išsaugoti labiausiai dėl mišrių medynų ir senų gerų ūkininkavimo tradicijų. Monokultūrinių medynų pas mus mažiau.“
Apie profesionaliosios medžioklės plotų perdavimą varžytynėms
Po skandalingos medžioklės, kai dėl medžiotojo klaidos ar aplaidumo buvo nušauta stumbrė, ginčai ir ažiotažas žiniasklaidoje ir valdžios koridoriuose nerimo ilgai. Vienas to rezultatų – Aplinkos ministerija pasidavė aktyvistų spaudimui ir ima atsisakyti profesionaliosios medžioklės plotų. Viešai nuskambėjo nuomonė, kad rengti medžioklę nėra Valstybinių miškų urėdijos kompetencija.
„Žiūrint moksliškai, miškas yra biocenozė – tam tikrame plote gyvenančių augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų visuma. Vadinasi, gyvūnai ir populiacijų tvarkymas yra neatskiriamas nuo plotų, ir visa tai turi priklausyti vienam šeimininkui – valstybei, – aiškina Benjaminas ir iliustruoja tai Vokietijos pavyzdžiu: – Manau, kad šios valstybės miškų ūkio sistema yra viena progresyviausių pasaulyje. Ten apskritai nėra jokių medžioklės klubų plotų, medžiotojų kolektyvai nuomojasi juos iš valstybinių miškų tvarkymo įstaigų. Ir pagal įstatymą, ir pagal miškininkystės mokslo principus medžioklė, kaip ir sodinukų auginimas, yra vieno šeimininko rūpestis. Toks tvarkymas įstatyme vadinamas kompleksiniu. O kad stumbrė buvo nušauta – labai blogas pavyzdys visuomenei ir jauniems medžiotojams.“
Vilkų medžioklės draudimas – neremtinas
Iš vilkų gynėjų organizacijų nuolat girdimi raginimai uždrausti profesionaliosios medžioklės plotuose medžioti vilkus, bet Benjaminas mano, kad tai turėtų neigiamų pasekmių: „Kaip ir šių plėšrūnų medžioklės draudimas visoje šalyje, kurį skatina Baltijos vilkas ir panašios organizacijos. Vilkų, kaip ir visų kitų medžiojamųjų gyvūnų, medžioklei turi būti skiriamas limitas, o aš, kaip profesionalas, niekada neremsiu vilkų medžioklės draudimo.“ Vienoje diskusijoje aktyvistai Benjamino klausė, ar jis galėtų laikytis asmeninio vilkų medžioklės moratoriumo bent porą metų, ir jis sutiko: „Pažadėjau nemedžioti dvejus metus, o jų paprašiau nesistengti pasiekti visuotinio vilkų medžioklės draudimo. Dabar jau beveik penkerius metus nesu medžiojęs vilkų. Pažadų reikia laikytis!“
Siūlymas drausti naudoti šunis medžioklėje
Gamtosaugos organizacija Baltijos vilkas siūlė neleisti naudoti šunų, kai žvėrys užpjudomi savo urvuose arba šunys juos gaudo laukuose.
„Toks siūlymas greičiausiai atėjo iš Didžiosios Britanijos, kur pasidavus gamtos gynėjų spaudimui uždrausta lapių medžioklė skalikais. Daugelis kolektyvų, įskaitant tuos, kuriuose medžioju, šunų per medžioklę su varovais stengiasi nenaudoti dėl tos pačios priežasties – nesukelti kančių. Šį siūlymą visiškai remčiau, bet kartu reikia pripažinti, kad yra daug medžioklės rūšių, kuriose be šunų negalima apsieiti. Aš pats visada turėjau medžioklinių šunų ir pasiimu juos į medžioklę tik sužeisto gyvūno paieškai. Anksčiau turėjau jagdterjerų, o dabar laikau suomių špicą“, – pokalbį baigia Benjaminas.
Ir nepamirškite – tik iki gruodžio 21 d. galite prenumeruoti žurnalą visiems 2022 m!
