Patirtis

Iš archyvo. Biotechniniai įrenginiai miško gyvūnams. Šėrimas0

Nuotrauka: iš archyvo

Ši žiema buvo labai palanki laukinei faunai, tačiau kadaise žiemos būdavo itin atšiaurios – sniego iki pažastų, oro temperatūra siekdavo žemiau 30 laipsnių šalčio, išgyventi laukiniams gyvūnams buvo gana sunku. Tuo metu jiems į pagalbą ateidavo medžiotojai.

Prisimenu, dar būdamas vaikigalis, kaip vyresni medžiotojai susirinkdavo į talkas: statydavome ėdžias stirnoms, veždavome pašarus šernams, elniniams, kiškiams, suręsdavome laukuose „palapines“ kurapkoms. Ir statydavome laukuose, kuo toliau nuo miško ar elektros stulpų, nes juose tupėdavo plėšrūs paukščiai ir stebėdavo, kada kokia užsižiopsojusi kurapkėlė neatsargiai išlindusi iš slėptuvės taps lengvu grobiu. Vasarą pjovėme lapuočių šakas su visais lapais ir surišę į šluoteles kabindavome pavėsyje, kad išdžiūtų, o žiemą veždavome šalia šėryklų ir kabindavome medžiuose.

Žiemos buvo atšiaurios, sniego iki pažastų, su motorine transporto priemone toli nenuvažiuosi. Va tada į pagalbą ateidavo ir kaimo žmonės, kurie turėjo arkliukus. O ten, kur nebuvo galima pasiekti šėryklos gyvuoju transportu, keldavome maišus su pašarais ant pečių ir braudavomės per pusnis pėstute iki šėryklų. Je… Smagios žiemužės buvo!

Šėrimas

Tuo, tarybiniu, laiku medžiotojų draugijos gan rimtai rūpinosi žvėrių šėrimu atšiauriomis gamtos sąlygomis, beveik kiekvienas būrelis turėjo savo „bazę“, kurioje sandėliavo per vasarą sukauptus pašarus žvėrims. Ir tų laikų šūkis, galima sakyti, buvo ne skambus, o tikras: „Neglobosi – nemedžiosi!“

Dabar viskas paprasčiau – ir galinga technika, privažiuoti gali beveik iki vietos, ir oro sąlygos pasikeitusios, dabar mažai kas stato stacionarias pašiūres, kuriose būdavo pilami pašarai, kad jų neužsnigtų. Šiuo metu medžioklės tapo daugiau individualios – papyliau, prisiviliojau, sumedžiojau… O kaip likusi fauna – tarp jų ir paukščiai?

Kažkada šėryklas lankė ne tik žvėrys, bet tai buvo ir paspirtis paukštukams, kurie lesalo rasdavo daugumoje šėryklų. Gal dabar, kai atsigavo žemės ūkis, ūkininkai, norėdami deklaruoti kiekvieną lopinėlį išmokoms gauti, aparia visus pagriovius, pamiškes ir pan., vaikydamiesi lengvo euro, net nepalieka laukinei faunai remizių, kuriose jie galėtų pasislėpti.

Važiuoji plentu ir matai – ten, kur buvo lopinėliai krūmelių ar neužartos žemės lopinėliai, – visur per beveik keliasdešimt kilometrų matosi plynės… Kur tam žvėreliui pasislėpti nuskabius želmenis? Manau, kad šia problema reikėtų susirūpinti Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijoms. Dėl ilgo euro kenčia laukinė fauna.

Susiję straipsniai

Noriu palinkėti medžiokliams neapleisti laukinės faunos globos ir priežiūros. Ne miesčionys, sėdėdami namie prie išmaniųjų įrenginių ir staugdami apie „globą“, privalo rūpintis laukine fauna, o mes, MEDŽIOTOJAI!

Medžioklei valio! Medžioklei ačiū!

PRENUMERUOKITE Žurnalą 2023 M.!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.