Tekstas: Kataryna Šterna
„Medžioklėje svarbiausia procesas. Reikia mėgautis kiekviena gamtoje praleista akimirka, kiekviena fraze kalbantis su kolegomis, kiekvienu įspūdžiu ir naujais atradimais. Tai svarbiausia! Trofėjai yra antrinis dalykas, jau nekalbant apie mėsą. Nesu pasistatęs antrų namų vien trofėjams laikyti! Turiu tik atskirą patalpą medžiotojų sueigoms, kur kaupiu atsiminimus iš medžioklės, taip pat ir trofėjus.“
Faustas Bakys
Faustas Bakys gimė 1950 metais Kazlų Rūdoje, Šakių rajone. Baigęs mokyklą mokėsi Žemės ūkio akademijoje, Miškininkystės fakultete. Jau dvidešimt metų jis yra Generalinės miškų urėdijos Jurbarko skyriaus vadovas. Faustas yra Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) valdybos narys ir vadovauja jos Jurbarko skyriui, taip pat dirba Jurbarko miesto taryboje.
Jis tęsia medžiotojų dinastiją. Turi keturis vaikus. Sūnus ira biomedicinos mokslo dakterius. Viena duktė gyvena Italijoje, antroji yra draudimo brokerė Jurbarke, o trečioji, jauniausioji, dabar dirba Vokietijoje, farmacijos žaliavų gamykloje.
Ar jūsų sūnus yra medžiotojas?
Taip, jis medžioja, bet daug rečiau negu aš, būdamas jo metų. Kai buvau jaunas vaikinas, beveik kas savaitę su tėvu eidavau į mišką. Visi mano vaikai baigė muzikos mokyklą. Sūnus kiekvieną savaitę eidavo į repeticijas ir koncertus. Paskui studijos, dabar disertacija. Medžioklei lieka mažai laiko.
Ar esate tarnavęs kariuomenėje?
Armija man beveik praėjo pro šalį. Kaip draugai sako, buvau gudresnis už to meto sistemą – įstojau į Žemės ūkio akademiją, kur buvo Karinė katedra. Ją baigę jaunuoliai gaudavo vyriausiojo atsargos leitenanto laipsnį. Kursas būdavo baigiamas Nemenčinėje, o paskui dar penkis kartus jaunieji rezervininkai rinkdavosi į dviejų mėnesių mokymus.
Apie 1989 metus, kai Lenkija išsilaisvino iš komunistinės valdžios ir tarp Varšuvos sutarties šalių ir NATO vyko šaltasis karas, buvo vykdoma labai plati mobilizacija. Lietuvoje rezervininkai buvo kviečiami iš pasienio rajonų: Šakių, Jurbarko, Tauragės. Tūkstančiai partizanų (atsargos karių ir karininkų) buvo surinkti prie Slavsko (liet. Gastos), Kaliningrado srityje. Ten buvo tankų būrys, kuris karo laikotarpiu sudarė motorizuotų šaulių batalioną, į kurį patekau ir aš. Visi tankai, prikrauti kovinių sviedinių, motorizuotasis batalionas ir kiti padaliniai du su puse mėnesio stovėjo prie sienos, laukdami įsakymo iš Maskvos.
Buvo itin nesaugus metas, o karo grėsmė labai reali. Laimė, mums ir Europai viskas baigėsi neprasidėjus. Vieną mokymų etapą ir dabar prisimenu su šypsena. Du mėnesius praleidome Leningrado Karo vadų mokykloje. Atmosfera, kokybiška karininkų lauko uniforma, ypač studijų programa – viskas labai skyrėsi nuo to, ką buvau iki tol patyręs. Per du mėnesius mes, rezervininkai, sužinojome viską, ką ir kaip reikia daryti vykstant kariniams veiksmams.
Kokių turite ginklų?
Vienas mėgstamiausių yra trivamzdis Krieghoff, kurį įsigijau iš vieno azartiško Vokietijos medžiotojo, ginklų specialisto, šaudymo eksperto. Jis Lietuvoje dažnai medžiodavo ir kadaise atvežė man pasirinkti ginklų iš beveik visų geriausių savo šalies ginklų gamyklų. Patys šautuvai, balistika ir viskas, kas susiję su šaudymu, yra labai įdomi tema, itin sudėtinga ir svarbi.
Ar Lietuvos medžioklės procesas artėja prie europinio pavyzdžio?
To paties medžiotojo iš Vokietijos, Gottfriedo, klausiau, kodėl jis ir kiti važiuoja į Lietuvą. Vokietijoje juk viskas geriau, visko daugiau… Ir jis papasakojo. Atvažiuoji žmogus į medžioklę, atsisėdi bokštelyje. Su tavimi kartu būna medžioklės vadovas, daužantis kibirą ar ką nors panašaus.
Elniai, kurie iš tiesų yra iš anksčiau pripratinti prie šio garso, subėga tarsi į vakarienę, ir medžioklės vadovas tau išvardija: šis vardu Maksas, jo ragai kainuoja 10 tūkstančių, anie ragai – 6 tūkstančius, kiti – 4 tūkstančius ir taip toliau. Visi medžioklės plotai prižiūrėti ir sutvarkyti. Net šernų purvo maudyklos išbetonuotos! Antai Lietuvoje išeini į mišką kaip laisvas medžiotojas, sužinai iš vietos girininko ar medžioklės rengėjo, kokiuose plotuose gali medžioti, ir lieki su gamta akis į akį. Štai kur yra medžioklė!
Kas buvo pirmasis jūsų giminės medžiotojas?
Mano tėvas buvo eigulis ir vadovavo medžiotojų kolektyvui. Tuo metu nebuvo jokių apribojimų. Galėjai eiti, kiek tik pajėgi per dieną nužygiuoti. Su tėvu eidavau medžioti nuo aštuonerių metų amžiaus, tad visas mano gyvenimas praėjo su ginklais. Kai grįždavome iš medžioklės, aš juos valydavau. Tėvas turėjo vokiečių 1952 metų gamybos Simsoną.
Tėvui jį pardavus, kitas šeimininkas jį taip pat pardavė ir jis kažkur nuklydo. Paskui išsiaiškinau, pėdsakais atsekiau, kur jis yra, ir senąjį Simsoną atpirkau – dabar jis vėl priklauso man.
Dabar jūs jau ne tik esate medžiotojas, bet ir vadovaujate medžiotojų organizacijos skyriui.
Taip, esu LMŽD Jurbarko skyriaus vadovas ir dirbu LMŽD valdyboje. Turime aštuonis medžiotojų būrelius. Kiekvienas rengia medžiotojų šventes ir įvairias varžybas, kviečia draugus ir svečius. Visada būna sriubos ir visokių žvėrienos patiekalų, gaminama žuvienė.
Žodžiu, pramogaujama ir rungiamasi – panašiai kaip Miunhauzeno festivalyje Latvijoje. 2014 metais savo rajone surengėme elnių viliojimo varžybas, kuriose dalyvavo 13 žmonių. Šiemet rengsime Lietuvos čempionatą, kad išsiaiškintume, kas yra geriausias elnių viliotojas. Pagrindinis prizas bus elnio licencija, o trys geriausieji važiuos į Prancūziją varžytis su kitais europiečiais.
Kuo užsiima jūsų organizacija?
Miškų urėdija ne tik tvarko miškus, bet reguliuoja ir prižiūri medžioklės ūkį. Statistiškai mūsų šalyje dažniausiai medžioklės plotai yra apie 2000 hektarų dydžio. Yra didesnių ir mažesnių teritorijų, bet ne mažiau 1000 hektarų.
Vis dėlto medžiotojų būreliai šia tvarka nėra patenkinti. Prasidėjo kalbų, kad reikėtų gerokai sumažinti medžioklės teritorijai leidžiamą minimalų plotą iki 100 hektarų. Mano nuomone, tai nepriimtina.
Žinoma, taip daug patogiau, nes mažą būrelį įsteigti ir valdyti paprasčiau nei organizuoti darbą su daug medžiotojų, tas pats tinka ir plotams. Tačiau medžioklės ūkio vystymosi atžvilgiu tai nėra racionalu. Mano požiūriu, pateisinamas minimalus plotas būtų apie 5000 hektarų – tokiose teritorijose jau galima pradėti galvoti apie sistemingą atrankos darbą, tam tikrą ateities planavimą.
Kaip savo būrelio plotuose vadovaujate ūkiui?
Šeriame šernus ir tauriuosius elnius. Dabar tai vadinama kitaip – nebe šėrimas, o jaukas. Anksčiau miško žvėrims duodavome daugiau pašaro, o dabar šalia medžioklės plotų yra pasėti dideli javų laukai ir gyvūnams maisto užtenka. Medžiojame taip pat pagal planą, skaičių, tyrinėjame, kad išsaugotume ir pagerintume populiacijos kokybę. Statome bokštelius, valome proskynas.
Ar savo kolektyvo plotuose dažnai rengiate medžioklę su varovais?
Šios rūšies medžioklė pas mus labai populiari, žiemą medžiojame praktiškai tik su varovais. Iš principo viskas priklauso nuo to, kaip vyksta visas procesas. Varovai gali eiti labai garsiai ir triukšmauti miške, bet gali ir patylomis ginti. Ypač gerai pavyksta tylusis varymas, jeigu medžioklėje dalyvauja vokiečių spanieliai, kurie gyvūno greitai nevaro, nekelia jam streso.
Dėl tokio būdo mūsų šernai toli nesprunka ir nepereina į kitas miško teritorijas: bėga iš vieno kvartalo į kitą, laksto ratu ir grįžta į savo pamėgtas vietas. Manau, kad medžioklė su varovais yra pati dinamiškiausia medžioklės rūšis. Galima pavaikščioti, išsijudinti, stebėti gamtą. Vasarą visiškai kitas dalykas. Medžioklė iš bokštelių yra tokia rami, filosofiška. Vasarą kitaip beveik nėra galimybės medžioti. O tada ateina rugsėjis!
Jurbarko miškuose yra daug elnių, taigi medžioklė per rują būna viena puikiausių, įspūdingiausių ir emocingiausių, be to, tokioje medžioklėje galima elnią ištirti, įvertinti.
Kur daug kanopinių, turi būti ir plėšrūnų. Ar jūsų plotuose yra vilkų?
Taip, Jurbarko rajone gyvena daug vilkų. Lietuvoje šių didžiųjų plėšrūnų yra mažiau nei Latvijoje ar Baltarusijoje, tačiau mūsų šalyje tokia politika įvesta dėl Europos Sąjungos įtakos – griežtas vilkų medžioklės ribojimas. Man tai ne visai patinka.
Dabar matyti, kaip vilkų populiacija didėja. Anksčiau būdavo leidžiama sumedžioti tik dvidešimt trisdešimt, tik šiemet buvo padidintas leidimų skaičius, bet vis tiek to nepakanka. Šį sezoną buvo leista sumedžioti tik šešiasdešimt vilkų. Oficialiai manoma, kad visoje Lietuvoje yra trys šimtai vilkų, bet manau, kad jų yra bent du kartus daugiau.
Kiek žinau, natūralus pilkių populiacijos prieaugis yra apie trisdešimt procentų. Taigi, jeigu būtina išlaikyti tam tikrą jų skaičių, ir sumedžioti reikėtų atitinkamai. Manau, kad kasmet reikėtų išduoti bent 100–150 leidimų. Priešingu atveju bus kaip dabar – vilkų padaugės. Pernai, kaip minėjau, buvo leista sumedžioti 60 pilkių. Medžiotojai šios užduoties ėmėsi labai sąmoningai.
Per mėnesį pirmoji dalis, trisdešimt vilkų, buvo sumedžiota rajonuose, kur jų buvo daugiausia, o kitus leista paimti kituose regionuose. Aritmetika buvo gana sudėtinga. Viename rajone, pavyzdžiui, buvo duoti šeši ar aštuoni leidimai, o kitur tik vienas ar du. Leidimų skaičius priklausė nuo vilkų padarytos žalos. Svarbiausia, kad medžiotojai viską atliko besniegėmis sąlygomis. Tai reiškia, kad vilkų yra daug daugiau, nei manoma.
Vilkas apskritai yra labai klastingas žvėris, jo puikiai išvystyta klausa, rega, uoslė. Jis itin protingas, mąstantis žvėris. Man regis, jis vadovaujasi ne tik instinktais, bet ir protu. Kiekviena vilkų medžioklė yra labai įdomi. Ypač malonu, jeigu baigiasi sėkmingai.
Koks Lietuvoje požiūris į vilkų medžioklę apskritai?
Yra tokia organizacija Baltijos vilkas, gal būt gaunanti iš Europos Sąjungos (ES) pinigų vilkams saugoti. Vos prasidėjus kalboms apie pilkių medžioklę, jie pasirodo su plakatais prie ministerijos. Žinoma, yra daug nykstančių rūšių, bet ne visai gerai, kad ES reglamentai parengiami nepaisant vietos situacijos ir taikomi visoms šalims vienodai. Juk gali būti, kad koks nors augalas, kuris vienoje šalyje saugomas, kitame regione yra kenksmingiausia piktžolė. Taip pat ir su vilkais.
Didžiosiose ES šalyse, toje pačioje Vokietijoje urbanizacija pasiekusi tokį lygį, kad net miško takeliai kartais yra išasfaltuoti, taigi jie negali suprasti, kaip galima medžioti žvėrį, kuris jų šalyje yra prie išnykimo ribos. Jie juk saugotini! Taigi ES duoda pinigų, o vadinamieji žalieji, nesiskaitydami su niekuo ir naudodamiesi žmonių emocijomis ir nežinojimu, gina vilkus ir juodina medžiotojus.
Net kalbėti apie vilkų medžioklę nerekomenduojama, kur dar didžiuotis. Vis dėlto Lietuvoje situacija yra skirtinga ir tokia politika lėmė staigų šių plėšrūnų populiacijos augimą pastaraisiais metais. Jurbarko rajone sniegingu laikotarpiu suskaičiavome 28–30 vilkų.
Skaičiavome ne pagal pėdsakus, o pagal šeimų grupes, būrius. Kad tiksliai nustatytum vilkų skaičių, turi juos stebėti. Poros dienų neužtenka. Tai gali daryti tik medžiotojai ir girininkai – metus stebėti vilkų būrius. Tada ir sužinoma: ta šešių vilkų šeima gyvena toje vietoje, tas vienišius kitoje, dar kokių keturių vilkų šeima gyvena dar kitame rajone. Taip jie ir skaičiuojami grupėmis.
Kai šiuos skaičius pateikėme ministerijai, jie paskelbė, kad iš viso Lietuvoje yra 292 vilkai, o Tauragės apskrityje, į kurią įeina Jurbarko, Tauragės, Šilalės ir Pagėgių rajonai, yra 23 vilkai.
Situacija galbūt būtų kitokia, jeigu avių augintojai būtų aktyvesni. Vieni nežino, kad galima skųstis vilkų padaryta žala, kiti nenori to daryti arba mano, kad kompensacijų prašyti neverta. Būtų puiku tokią statistiką matyti. Vilkai puola avis, ir šiuos puolimus galima lengvai atskirti nuo valkataujančių šunų puolimų. Jeigu avis ne šiaip užmušta, o iš jos likę tik apgraužti kaulai, dėl to akivaizdžiai kaltas vilkas.
Vilkas yra vienas geidžiamiausių mūsų regiono trofėjų.
Taip! Šio sezono leidimų skaičius daugelį pradžiugino, o tai, kaip greitai jie buvo panaudoti, rodo ne tik, kad vilkų turime, bet ir patvirtina mūsų medžiotojų gebėjimus.
Prisimenate, kaip sumedžiojote vilką?
Vieną dieną medžioklėje su varovais palikau medžiotojus fronte ir pats nuėjau į flangą. Aš tame miške esu šeimininkas, todėl einu, kur tą dieną širdis geidžia. Radau vietelę, kur netoli sniege buvo šernų takas – praėjo didelė šeimyna. Tame kvartale yra ir šernų šėrykla – taigi ir didesnė tikimybė pamatyti kokį šerniuką. Atsistoju taip, kad priešais būtų eglutės, dengiančios mane iš kvartalo pusės.
Stoviu, svajoju kaip mergaitė… Galvoju, kaip šaučiau, jeigu šernas ateitų iš vienos ar kitos pusės, svarstau trajektorijas. Žodžiu, kaip visada, stovint kvartale. Tą kartą turėjau kitą ginklą – kombinuotąjį Blaser su kalimatoriumi. Stoviu, stoviu, akyse jau rodosi vilkai…
Pakeliu ginklą, įsivaizduoju, kaip šaučiau. Nė karto neatsigręžiu pasižiūrėti, kas vyksta man už nugaros. Visiškai negirdėjau jokio garso. Iš tiesų nežinau, kodėl tą akimirką pasisukau. Du vilkai! Tai buvo 1997 m. vasario 27 d., vilkų rujos metas. Vieną sumedžiojau. Antrasis pabėgo.
Tik paskui suvokiau, kad pirmąjį – patelę – reikėjo praleisti, kad ji įeitų į kvartalą ir tektų kitiems medžiotojams. Kai medžioji šernus ar stirnas, būni daug ramesnis, taip nesijaudini, ar pataikysi, o kai ateina vilkas, visas kūnas ir protas maksimaliai susitelkia, nes prašauti pro šalį negalima – kito varianto nėra! Tai labai reta sėkmė. Kitas medžiotojas per visą gyvenimą nesulaukia nė vieno vilko.
Esate trofėjų medžiotojas?
Neturiu labai daug trofėjų. Žinau, kad yra entuziastingų medžiotojų, kolekcininkų, turinčių šimtus įvairių ragų, ilčių, kaukolių ir kailių. Savo laimikiams jie pasistato atskirą namą. Pats turiu gana daug tauriųjų elnių ragų – vieni aukso, dveji sidabro, keleri bronzos laimėtojai, taip pat kelias dešimtis stirninų ragų, lapių ir šernų kailių, kuriuos laikau savo specialioje medžiotojų sueigų patalpoje.
Trofėjai man nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausia, ką suteikia medžioklė, yra laikas su draugais ir kolegomis, teigiamos emocijos, fizinis krūvis ir nauja patirtis. Medžiojau daug šalių. Pagrindinis tikslas ir laimėjimas man visuomet buvo pati patirtis, buvimas kitame krašte, pažintis su tradicijomis, naujais žmonėmis, net draugais – tai yra tikras malonumas ir medžioklės laimikis, o ne kokio ypatingo gyvūno trofėjus.
Ar šeima supranta šį jūsų užsiėmimą ir gyvenimo būdą?
Žmona jau seniai pripratusi – ir prie to, kad reguliariai medžioju, ir gaminti žvėrieną, o vaikai gyvena savarankiškai. Mano darbas tiesiogiai susijęs su medžiokle ir, žinoma, man tai patinka. Daug blogiau, kai yra priešingai. Dabar netgi galima sakyti, kad kelio atgal nėra. Mašina užkurta ir veikia kaip įprasta. Darbas ir medžioklė mano gyvenime susilieję.
Vadinasi, esate laimingas žmogus?
Taip. Manau, kad taip.
Kaip jums pavyko išsaugoti sveikatą?
Nebesu labai jaunas, bet sveikata iš tiesų dar gera. Manau, todėl, kad jaunystėje užsiėmiau lengvąja atletika. Buvau kilometro distancijos bėgikas. Nesakyčiau, kad buvau didžiajame sporte. Pradėjau treniruotis vidurinėje mokykloje ir paskui bėgiojau studijuodamas akademijoje, iš viso aštuonerius metus. Dalyvavau varžybose, akademijoje iškovojau aukso ir sidabro medalius.
Tuo metu, kai baigiau aukštąją mokyklą, buvau tokios fizinės formos, kad galėjau nesustodamas bėgti visą dieną. Visuomet buvau labai judrus žmogus. Daug važinėju dviračiu – per pastaruosius dešimt metų laisvalaikiu nuvažiavau 16 tūkstančių kilometrų. Dabar medžioklėje tai taip pat yra didelis pliusas. Vyresni žmonės kartais mišku eina lėtai, greitai pavargsta, o man norėtųsi judėti greičiau ir net bėgti.
Ar kada nors norėjote sumedžioti kokį egzotišką žvėrį?
Nesiekiu gauti kokio nors egzotiško gyvūno su specialiai išlinkusiais ragais ar ypatingu kailiu, užtat dalyvavimas medžioklėje ir nauji įspūdžiai yra labai vertingi. Jurbarke labai turiningos medžioklės – malonumo ir patirties galima rasti ir savo namuose. Kaip minėjau, yra daug tauriųjų elnių, stirnų, šernų. Kiškių kadaise buvo daugiau, bet ir dabar juos medžiojame.
Kai buvau visai jaunas, apie 1974 metus, kai baigiau mokytis, Šakių rajone buvo labai daug ilgaausių. Paskui jų pamažėjo, o apie 1996 metus vėl padaugėjo, tada vėl krito – taip banguotai. To priežasčių galėtų būti daug, bet vienas svarbiausių veiksnių yra intensyvus žemės ūkis. Ūkininkai naudoja labai plačius agregatus, kurie gerai išlygina žemę, ir chemikalus. Kiškių populiacijai tai ne į gera. Be to, yra daug lapių, usūrinių šunų ir plėšriųjų paukščių. Deja, kol kas neparengta jokių rimtų kiškių ir laukinių paukščių apsaugos programų.
Kaip manote, ar šernams Lietuvoje yra grėsmė?
Jeigu iš tiesų šernų dėl afrikinio kiaulių maro katastrofiškai sumažės, manome pakeisti šį gyvūną danieliumi. Lietuvoje šie nedideli elniai plinta labai greitai. Akivaizdu, kad jiems mūsų sąlygos labai tinka. Kadaise jų buvo tik elnių soduose, bet dabar jau ir gamtoje. Danieliai taip pat specialiai pervežami į rajonus, kur jų nėra, porą metų laikomi aptvare, kad spėtų aklimatizuotis, ir paskui paleidžiami. Danieliai niekaip nekonkuruoja su tauriaisiais elniais, medžiotojams šis žvėris irgi labai geras.
Kiaulių maro situacija Lietuvoje nėra tokia katastrofiška kaip kitose Baltijos šalyse. Susirgimo atvejų mažiau, liga pastebėta tik pusėje šalies. Laimė, Jurbarko rajone dar nėra. Pas kaimynus, Kauno rajone, užfiksuoti vienas ar du atvejai. Įdomu, kad net specialistai negali paaiškinti, kaip maras plinta. Vienoje vietoje nustatomas koks susirgimo atvejis, ir tyla… Kitoje vietoje sumedžiojamas ar surandamas dar vienas sergantis šernas, bet tęsinio nėra.
Teoriškai ši epidemija jau seniai, maždaug prieš dvejus metus, turėjo pereiti per Lietuvą. Dabar medžiotojai meldžiasi, kad maras neplistų. Žinoma, visi bijo, nes likti be šernų nebūtų nieko gera.
Atlyginamoji programa už sumedžiotus šernus taip pat yra prieštaringa. Sugalvota įvairių būdų, siūlomos programos, bet visa tai abejotina. Mūsų rajone medžiotojai kol kas dar galvoja apie populiacijos išsaugojimą. Jurbarkiečiai nesistengia šaudyti motinų ir jaunų patelių, nes galvojame apie artimiausią ateitį – kaip gyvensime šią vasarą, ką medžiosime rudenį.
Apie perspektyvas kol kas minčių nėra, nes neaišku, kaip liga plis. Yra įsakymas iki 2017 m. vasario 1 d. pasiekti, kad kas du kvadratinius kilometrus teliktų vienas šernas – taip keistai pareigūnai suskaičiavo. Vadinasi, vienam kvadratiniam kilometrui pusė šerno? Taip sumažinti šernų skaičių, mano galva, praktiškai neįmanoma. Taip pat įdomus klausimas, kas tuos šernus skaičiuos. Man atrodo, valstybės institucijų požiūrį labai veikia gyvulininkų ir žemės ir miškų savininkų nuomonė. Jie nori patys reguliuoti šernų skaičių ir pasiekti, kad gyvūnų sumažėtų.
Ar jūsų gyvenime yra vietos šuniui?
Deja, nėra, nes šuniui reikia labai daug laiko. Mano darbas dabar yra ir mano hobis. Šia prasme man pasisekė, bet tai reiškia, kad man tenka labai daug visur važinėti. Beveik kiekvieną savaitę dalyvauju kokioje nors medžioklėje – vieną ar dvi dienas, tad darbo dienomis labai mažai laiko lieka namams ir šeimai. Jeigu medžiotojas įsigyja keturkojį padėjėją, su juo būtina daug dirbti ir kartu praleisti daug laiko, kitaip nėra prasmės. Kadaise turėjau laiką, bet tai buvo seniai ir nuo tada šuns nebeįsigijau.
Vis dėlto man patinka stebėti, kaip šunys dirba. Mano mėgstamas vokiečių spanielius, nors jo vokiškas pavadinimas vachtelhundas išvertus reiškia putpelių šunį, nėra skirtas vien paukščiams medžioti. Šis šuo puikiai dirba šernų ir kitų didžiųjų žvėrių medžioklėje, labai gerai ieško sužeisto gyvūno ir net praverčia urvinių gyvūnų medžioklėje – ne ką blogiau nei specializuotos veislės.
Mūsų kolektyve yra du vokiečių spanieliai ir dažnai tenka stebėti jų darbą, taip pat yra Vakarų Sibiro laikų ir jagdterjerų. Šie šunys gena gyvūnus labai toli ir aktyviai, todėl šernai dažnai palieka mūsų medžioklės plotus ir nueina į kitus miškus.
Jeigu per dažnai medžiojame laikomis, miške pasidaro neramu ir gyvūnai jį palieka. Vokiečių spanieliai, priešingai, loja tyliau ir negena žvėrių greitai ar toli. Tai daug subtilesni šunys, dėl to su jais medžioti daug maloniau ir taip apskritai labiau tausojama gyvūnų populiacija. Taip pat yra šunų tarpusavio bendravimo problema. Jeigu medžioklėje dalyvauja laikų, gali laukti maišaties, tačiau vokiečių spanieliai tarpusavyje nekovoja, grobio vienas nuo kito ir nuo žmonių nesaugo. Puikūs šunys!
PRENUMERUOK Žurnalas Medžioklė arba ieškok spaudos prekybos vietose!
Posted by Žurnalas Medžioklė on Otrdiena, 2021. gada 2. marts
