Pagal Gedimino Vaitiekūno pasakojimą
Man labai patinka keliauti, apžiūrėti naujas vietas ir šalis, medžioti įvairiomis sąlygomis. Jau seniai galvojau apie šiaurinių elnių medžioklę. Tokia galimybė yra Norvegijoje. Mano draugas ten dirba ir organizuoja įvairius turus, tačiau šioje šalyje medžioti labai sunku fiziškai.
Ten kalnai, labai dideli atstumai, o įstatymas draudžia naudoti automobilius ir keturračius. Vadinasi, visur turi eiti pėsčiomis. Tik šiuo metu jie pradėjo galvoti apie arklius kaip apie medžioklinį transportą. Tad vykau į Islandiją, kuri irgi turi savo šiaurinių elnių populiaciją.
Islandijoje viskas kitaip: liaunos kalvos, besikeičiančios su plokščiakalniais ir giliais slėniais, kur kartais ištisas dienas tvyro rūkas. Visoje kitoje teritorijoje nuolat pučia stiprus vėjas. Toks galingas, kad negali ramiai išlaikyti telefono darydamas nuotrauką. Vasarą žemumose būna iki 20, o kalnuose – 8–10 laipsnių šilumos. Žiemą šaltesnėmis dienomis 7 laipsniai šalčio. Sniego danga visada stora, todėl Islandijoje daug didelių džipų plačiomis padangomis.
Islandijos sala palyginti nedidelė. Jos plotas maždaug toks, koks Lietuvos ir Latvijos kartu sudėjus. Tikrų kalnų čia nėra, o miškus laivams ir stovykloms statyti visiškai iškirto vikingai. Dabar Islandijoje vykdoma miškų atnaujinimo programa, bet, palyginus su mūsų miškais, salos miškų teritorija labiau primena miesto parką.
Islandijos vietinė fauna labai skurdi. Natūraliai čia gyvena tik poliarinės lapės ir visokie maži graužikai. Aišku, yra paukščių, leidžiama medžioti tupikus. Prie šio paukščio galima prieiti per du metrus. Jis visai skanus – man pavyko jo paragauti, bet jo skonis, mano manymu, kaip visų kitų paukščių.
Istoriškai Islandijoje mėsos buvo labai mažai, o gyvenimo sąlygos skurdžios, todėl maždaug prieš 200 metų Norvegijos kunigaikščio įsakymu į Islandiją buvo nugabenta šimtai šiaurinių elnių. Tarp kitko, nėra skirtingų rūšių, yra tik skirtingi pavadinimai.
Rusijos šiaurėje, Skandinavijoje ir Kanadoje gyvenantys visi yra šiauriniai elniai, angliškai kartais vadinami caribou.Taigi, prieš du šimtmečius saloje iš keturių pusių buvo paleisti šiauriniai elniai, ir tik viena populiacija išgyveno. Kitus tiesiog suvalgė vietos gyventojai. Dabar Islandijos šiaurės rytų regione šiaurinių elnių populiacija – apie 12 tūkst., kasmet sumedžiojama 1300–1500.
Islandijoje labai daug turistų, labiausiai šią šalį pamėgo amerikiečiai ir kinai. Didelis antplūdis, maždaug du milijonai žmonių per metus, prasidėjo po Ejafjadlajokudlio ugnikalnio išsiveržimo 2010 metais. Medžiotojai irgi dažniausiai amerikiečiai. Europiečių Islandijoje svečiuojasi labai mažai ir aš buvau pirmasis medžiotojas iš Lietuvos, atvykęs medžioti į šią šalį. Mane priėmė labai pagarbiai ir maloniai.
Apie medžioklę
Prieš kelerius metus Tarptautinio safario klubo žurnale Safari Times pamačiau Icelandic Hunting Club reklamą ir man ji stovėjo prieš akis visą šį laiką. Šiemet, iškart po Naujųjų metų, susisiekiau su klubo šeimininku Björnu. Pasirodo, kad sumedžiotų Islandijos šiaurinį elnią, kiekvienas – ir islandas, ir užsienietis – turi registruotis loterijoje ir sumokėti mokestį. Jeigu dalyvauji ir nelaimi licencijos, atgauni sumokėtus pinigus. Paraiškas reikia teikti iki vasario 10 dienos. Formalumus už mane sutvarkė Björnas, o vasario 13 dieną gavau teigiamą atsakymą ir pradėjau ruoštis medžioklei, kuri įvyko liepos 30 dieną.
Björnas kalnų papėdėje turi medžiotojų ūkį, kur priima svečius. Šiaurinių elnių medžioklės sezonas labai trumpas – jis prasideda liepos pabaigoje ir tęsiasi iki rugsėjo vidurio. Paprastai medžioklei rezervuojamos 4–5 dienos, bet mums pasisekė sumedžioti šiaurinį elnią jau pirmą dieną.
Kad viskas pasisekė taip greitai, nereiškia, kad buvo lengva. Islandijoje atstumai atrodo labai dideli, plotai gerai matomi, tačiau norint rasti elnių kaimenę reikia pasistengti. Ilgai su tolimačiais stebėjome kalnus 5–6 kilometrų spinduliu. Rasti jų nelengva, nes šiaurinių elnių atspalvis puikiai maskuoja. Vasarą jų kailis yra šokoladinės spalvos su šviesiomis dėmėmis, tad uolėtų kalnų tundroje su jos akmenimis, samanomis ir kerpėmis jie labai sunkiai įžiūrimi. Pamačiau juos tik tada, kai buvome maždaug už dviejų kilometrų. Termokameros pasiėmęs nebuvau ir pamatęs šiuos atstumus supratau, kad iš jos nebūtų jokios naudos.
Kalnuose važiavome džipais, bet paskui persėdome į triašį visureigį ir pradėjome ieškoti elnių kaimenės. Ten buvo trys būriai ir mes pasirinkome vieną, kuriame buvo apie 30 gyvūnų – visi jauni patinai, vyriausiajam galbūt penkeri metai. Maždaug už vieno kilometro išlipome iš automobilio ir pradėjome sėlinti, ir mums tai truko kokį penkiolika minučių. Apskritai sunku pasakyti, nes per medžioklę sekti laiko negalima – kartais reikėdavo sustingti. Su jais taip pat kaip su stirnomis: kai šiaurinis elnias nuleidžia galvą ir pradeda ganytis, galima eiti artyn. Kai pakelia žvilgsnį, judėti negalima.
Islandijoje ir taip sėlinti sunku
, nes apylinkėje gausu akmenų. Be to, turi būti labai atsargus, nes kaimenėje daug akių, kurios stebi aplinką, ir jeigu bent viena pora pamatys judesį, visi elniai puls bėgti. Tą dieną jų sumedžioti nebebus įmanoma. Kita vertus, priartėti lengviau, nes yra daug vietų, kur gali pasislėpti. Prisidengdami už akmenų ir augalų, priėjome prie elnių per 100–150 metrų. Labai patogus nuotolis, ir šūvis pavyko šimtaprocentinis.
Po šūvio Islandijoje priimta iš karto paleisti gyvūno vidurius, ten net vietoje išimamos dar karštos kepenys. Jeigu medžiotojas sumedžioja savo pirmąjį šiaurinį elnią, pagal vietos tradicijas jis turi atsikąsti gabalėlį kepenų. Turiu pripažinti, kad šviežios jos net atrodo skanesnės nei keptos.
Paskui įkėlėme elnią į priekabą, pririšome ragus ir vykome atgal. Važiavome per kaimą į vietos ūkininko namus – jis turi skerdyklą, kurioje apdorojami ir sumedžioti žvėrys. Vietiniai žiūrėjo į mus su pagarba, nes medžiotojas Islandijoje yra gerbiamas žmogus, aprūpintojas. Gyvūnas sutvarkytas be mano pagalbos.
Paskui aptarėme, kokiu būdu paruošti trofėjų. Mano sumedžioto elnio ragai jau visiškai išaugę, sukietėję, bet jis dar nebuvo pradėjęs jų trinti. Nusprendžiau, kad noriu juos taip ir užkonservuoti. Lietuvoje nėra specialisto, kuris galėtų išsaugoti tokį trofėjų.
Procesas labai ilgas ir reikalauja daug darbo: kas 2–3 centimetrus reikia įšvirkšti specialaus druskos mišinio, kuris užkonservuoja pantus (minkšti, nesukaulėję ragai prieš nusikasant aksominę odelę). Apskritai trofėjus bus paruoštas kaip krūtinės iškamša. Dabar tik reikia laukti pristatymo, kuris greičiausiai nebus labai greitas.
Naujas žurnalo „Medžioklė“ numeris jau išėjo!
