Tekstas: dr. Rimantas Baleišis, LMŽD vyresnysis medžioklės trofėjų ekspertas
Esu sėlis. Gimiau ir augau prie didžiųjų sėlių upių Šetekšnos ir Nemunėlio, Notigalės pelkės, Salagirio ir Skapagirio miškų ir senolio Mituvos ežero. Esu biologas-medžiotojas, o gal medžiotojas-biologas. 1964 m. baigiau studijas Vilniaus universiteto Gamtos fakultete. Vėliau aspirantūra, disertacijos gynimas ir mokslinis darbas Zoologijos ir parazitologijos institute (nuo 1989 m. Ekologijos institutas).
Visa mano darbinė ir mokslinė veikla susieta su kanopinių žvėrių tyrimais. Žymią tyrimų medžiagos dalį surinkau talkininkaudamas medžiotojams. Be mokslinių straipsnių, tyrimų duomenis publikavau leidinyje Briedis (1977 m.) ir su kolegomis knygose Lietuvos kanopiniai žvėrys (nuo 1987 m. trys leidimai), Lietuvos fauna. Žinduoliai (1988 m.), Taurieji elniai ir augmenija Žagarės draustinyje (1998 m.).
Medžioju nuo vaikystės. Nuo 1960 m. esu Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos narys. Tris dešimtmečius vadovavau medžiotojų klubui Giedra, dirbau draugijos Medžioklės, Medžioklės trofėjų ir mokymo komisijose, buvau Medžioklės trofėjų ekspertų tarybos prie Aplinkos ministerijos nariu, dalyvavau rengiant medžiotojus selekcininkus, esu teorinio medžioklės egzamino bilietų konspektų ir Medžioklės vadovo (1980 m.) bendraautoris. Esu vyresnysis medžioklės trofėjų ekspertas, 1992 m. buvau įtrauktas į CIC komisijos Parodos ir trofėjai medžioklės trofėjų ekspertų sąrašus, vėliau, pasikeitus komisijos struktūrai, dvi kadencijas trofėjus vertinau kaip CIC medžioklės trofėjų matuotojas.
Apie trofėjus ir jų vertinimą publikavau knygelėje Lietuvos medžioklės trofėjai (1992 m.) ir leidinyje Didžioji medžioklės knyga II (su bendraautoriais 2005, 2015 m.). Iki 2021 m. sudarinėjau Lietuvos medžioklės trofėjų registrą, kuriame registruoti visi medžioklės parodose pagal CIC sistemą medaliais įvertinti Lietuvos medžiotojų trofėjai.
Nuo 2004 m. esu pensininkas, bet vis dar medžioju, nors laimikiai jau kuklūs. Sumedžiotą gražuolį gaigalą ar kreivaragį oželį dar vis įvardiju priešpaskutiniu, bet ne paskutiniu. Medeinė per ilgus medžioklių metus nebuvo šykšti, pelniau net Lietuvos penketo prizą. Svetur medžiojau mažai, bet jaunystėje dvivamzdis mane lydėjo ir maitino tolimose kelionėse Vakariniuose Sajanuose ir Šiauriniame Urale.
Atrankinė medžioklė
Kultūrinio landšafto kraštuose atrankinė elninių žvėrių medžioklė suprantama kaip šių žvėrių populiacijų kokybinio valdymo priemonė. Lietuvoje atrankine medžiokle plačiau pradėta domėtis tik pokariu, sėkmingai atkuriant stambiųjų žvėrių gausą. Deja, atrankinės medžioklės pradžioje dėl medžiotojų patirties ir žvėrių mokslinių tyrimų duomenų stokos buvo vangios.
Siekiant jas pagyvinti, tuometinio Gamtos apsaugos komiteto užsakymu kartu su dr. Viktoru Zažeckiu parengėme briedžių ir tauriųjų elnių atrankinių medžioklių metodinius nurodymus (1975 m.). Deja, juose, išdėstydami atrankinės medžioklės principus ir tauriųjų elnių atrankos kriterijus, rėmėmės kaimyninių šalių patirtimi. Tik įvertinus mūsų šalyje gyvenančių žvėrių kūno ir ypač ragų išsivystymą priklausomai nuo jų amžiaus buvo galima parinkti patikimesnius atrankos kriterijus. Tad tais pačiais metais komitetas specialiu įsakymu įpareigojo medžiotojus visų 1975–1976 m. medžioklės sezonu sumedžiotų elninių žvėrių ragus paruošti kaip trofėjus, pridedant prie jų apatinio žandikaulio dešinę pusę, ir pagal Medžiotojų ir žvejų draugijos Respublikinės tarybos nurodymą pateikti apžiūrai.
Tuo pačiu įsakymu buvo uždrausta medžioti ragus numetusius žvėris. Į pirmąsias apžiūras, vykusias 1976 ir 1977 m., medžiotojai pristatė 787 stirnų, 254 briedžių ir 37 tauriųjų elnių ragus iš 35 administracinių rajonų. Apžiūrų komisija, kurią sudarė Zoologijos ir parazitologijos instituto mokslo darbuotojai Rimantas Baleišis ir Petras Bluzma, Medžiotojų ir žvejų draugijos atstovai Alfonsas Matuzevičius ir V. Zažeckis, be trofėjų vertinimo papildomai surinko morfometrinių duomenų.
Remiantis apžiūrose surinkta medžiaga ir Zoologijos ir parazitologijos institute atliktų morfometrinių tyrimų duomenis, naudojant tikslaus žvėrių amžiaus nustatymo metodiką pagal jų dantų sluoksniuotas struktūras, buvo paruošti nauji metodiniai nurodymai elninių žvėrių atrankinėms medžioklėms (1979 m.). Iki 1995 m. apžiūrų duomenys buvo analizuojami, apibendrinami ir skelbiami Medžiotojų ir žvejų draugijos, Miškų ministerijos ir Lietuvos žemės ūkio universiteto spausdintiniuose leidinėliuose.
Remiantis trofėjų apžiūrose surinkta morfometrine medžiaga, paskelbtos mokslinės publikacijos apie stirnų ir briedžių ragų vystymąsi priklausomai nuo žvėrių amžiaus, įvertinta kanopinių žvėrių kokybė Pietvakarių Lietuvoje Kęstučio Pėtelio disertacijoje. Lietuvos teriologų draugijos leidiniuose nagrinėti atrankinių medžioklių efektyvumo pokyčiai atskirais laikotarpiais ir sumedžiotų žvėrių su labai gerai išsivysčiusiais ragais teritorinis pasiskirstymas priklausomai nuo miškingumo ir žemės našumo (derlingumo). Pirmųjų atrankinių medžioklių rezultatai nedžiugino; laimikiuose dominavo perspektyvūs žvėrys. Vėliau, pagerėjus medžiotojų švietimui, medžioklių efektyvumas išaugo. Lyginant 1975–1976 m. su 1989–1994 m. laikotarpiu, atrankinių briedžių skaičius medžioklės laimikiuose sumažėjo nuo 64,4 iki 36,2 proc., tauriųjų elnių – nuo 56,8 iki 37,3 proc., stirninų – nuo 57,9 iki 26,8 proc.
Atrankinė medžioklė, trofėjai, parodos – skaičiai, datos, mintys
Nuo 1995 m. atrankinę medžioklę pradedama teisiškai reglamentuoti. 2002 m. aplinkos ministro įsakymu paskelbiami Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatai, atitinkamai daromi pakeitimai Medžioklės taisyklėse. Kai kurie reglamentiniai reikalavimai, kaip draudimas medžioti perspektyvius žvėris (draudimas suklysti), nepasiteisino ir buvo keičiami. Trofėjų apžiūrose dėl draugijų nesutarimų atstovaujant apžiūrų komisijose, atsirado chaotiškumo ir dalinis apžiūrų duomenų analizavimas ir vertinimas.
2021 m. aplinkos ministro įsakymu paskelbtuose Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatuose šių žvėrių medžiojimo reglamentiniai reikalavimai jau daugiau rekomendacinio pobūdžio, apeliuojant į medžiotojų specifinių žinių lygį ir sąmoningumą. Išliko tik vienas privalomas reikalavimas – visų per medžioklės sezoną sumedžiotų elninių žvėrių ragai ir vilkų kaukolės turi būti pateikiami medžioklės trofėjų apžiūrai. Apžiūrų organizavimas patikėtas medžiotojų asociacijoms, vienijančioms medžiotojų klubus ir būrelius.
Trofėjai
Gerai organizuojamos atrankinės medžioklės turėtų teigiamai veikti elninių žvėrių populiacijų būklę ir medžioklės trofėjų kokybę. Pagal apibendrintus trofėjų apžiūrų iki 1994 m. duomenis (vėlesnių apžiūrų duomenys analizuoti iš dalies), vidutiniškai 4,6 proc. stirninų, 21,7 proc. tauriųjų elnių ir 3 proc. briedžių ragų buvo aukštos trofėjinės vertės (verti medalių pagal CIC vertinimo sistemą). Atskirais metais medžioklių laimikiuose žvėrių su tokiais ragais skaičius svyravo: stirninų 1,3–10,6 proc., tauriųjų elnių 4,8–31,3 proc. ir briedžių 0,7–12,5 proc. Tai rodo, kad ragų vystymuisi įtaką daro daugybė faktorių, visų pirma aplinkos ekologinės sąlygos (ypač mitybinės ragų augimo metu), netgi žvėrių trikdymas.
Aplinkos poveikiui labai jautrios stirnos. Daugiausia stirninų su labai gerai išsivysčiusiais ragais medžioklių laimikiuose buvo po lengvų besniegių žiemų 1975–1976 m. (6,4–6,9 proc.) ir 1990–1994 m. (7,1–10,6 proc.). Taigi, įvertinti atrankinių medžioklių, kurios Lietuvoje praktikuojamos jau kelis dešimtmečius, įtaką elninių žvėrių populiacijoms ir medžioklės trofėjų kokybei būtų galima tik atlikus daugiafaktorinę analizę.
Įdomų atrankinės medžioklės įtakos medžioklės trofėjų kokybei vertinimą yra pateikęs doktorantas Romualdas Varanauskas (2017 m.), palyginęs 2006–2011 m. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje sumedžiotų geriausių stirninų trofėjų (po 35 vnt.) duomenis. Lietuvoje sumedžiotų stirninų ragai masės ir tūrio parametrais žymiai pranoko kaimynų trofėjus. Tyrėjo nuomone, tai nulėmė skirtingų medžioklės strategijų taikymas (mūsų kaimynai medžioja be atrankos).
Parodos
Nederėtų pamiršti, kad medžioklę, šį prigimtinį žmonių užsiėmimą, lydi ir didžiulės emocijos. Mūsų laikais labiau vertinamas ne materialus medžioklės rezultatas, o kartais visam gyvenimui medžiotojo atmintyje išlikę prisiminimai apie įvairias situacijas, jaudulio akimirkas, taiklius šūvius ir nesėkmes. Geriausiai nepakartojamus medžioklių epizodus primena trofėjai, kuriuos medžiotojai nuo seno gerbia ir saugo.
Šią pagarbą ir savitą supratimą apie medžioklės trofėjus bene taikliausiai apibūdina Z. Sečenis, daug dirbęs ir medžiojęs Afrikoje: „Trofėjai – tai varginančios, kartais pavojingos gyvybei, tačiau sėkmingos medžioklės pergalingas ženklas. Ne pats grobis, o medžiotojo rizika ir vargas jį įgyjant nustato tikrąją trofėjaus vertę. Ne įgytų ragų skaičius, o per medžiokles sukaupta patirtis įpučia aistros liepsną ir įamžina mumyse medžiotojiško meistriškumo mokslą.
Tik tuo ir galima paaiškinti, kad bute ant sienų sukabintų trofėjų eilė sukelia mums tokį neapsakomą – pašaliniams atrodantį tiesiog vaikišką – pasigėrėjimą.“ Na, o medžioklių parodose eksponuojami trofėjai ir nemedžiojantiems žmonėms byloja apie mūsų krašto gyvosios gamtos turtus, rodo ne tik asmeninę medžiotojų sėkmę, bet ir viso krašto tausojančios medžioklės lygį.
Dabartinis supratimas apie medžioklės trofėjus Lietuvoje pradėjo formuotis XIX a. pabaigoje, bet tik nuo 1967 m. mūsų šalies medžiotojai reguliariai organizuoja ir dalyvauja įvairaus rango medžioklės parodose. Iki šiol Lietuvos medžiotojų trofėjai eksponuoti penkiose parodose Maskvoje, nacionalinėje parodoje Estijoje, vienuolikoje Baltijos šalių, dvylikoje tarptautinių ir dviejose aukščiausio rango pasaulinėse (Budapešte 1971 m. ir Plovdive 1981 m.) parodose. 1990 m. Čekoslovakijoje (Nitroje) vykusioje parodoje Lietuvos medžiotojai su trofėjais jau atstovavo nepriklausomai valstybei, o 1992 m. Kaune organizavo tarptautinę parodą Medžioklė ir gamta.
Nuo 1984 m. Vilniuje, Klaipėdoje, Trakų pilyje, Bistrampolio dvare prie Panevėžio, Kaune, Žagarėje, Raudondvaryje, Alantoje ir Raudonės pilyje įvyko respublikinės parodos. 1998 m. Vilniuje surengta paroda Iš medžioklės ir žūklės istorijos Lietuvoje, įvyko regioninės ir rajoninės medžioklės trofėjų parodos.
Iki šiol pagrindinė medžioklės parodų organizatorė buvo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija. 1995–1997 m. tris parodas organizavo miškų žinyba ir dvi reikšmingas parodas surengė (2014 ir 2018 m.) Lietuvos medžiotojų sąjunga Gamta kartu su Sūduvos medžiotojų sąjunga.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos 1982 m. pagal parodų katalogus sudarytame Lietuvos medžioklės trofėjų sąraše užregistruoti 1282 trofėjai, iki tol įvertinti medaliais pagal Tarptautinės medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybos (CIC) sistemą. Kitame trofėjų registro leidinyje (1997 m.) jau užregistruota per 4000 trofėjų, o 2002 m. šis sąrašas papildytas daugiau kaip tūkstančiu trofėjų. Sudarant vėlesnius registrus (2009, 2011 ir 2013 m. elektroninės versijos) trofėjų sąrašas sparčiai ilgėjo, o 2021 m. parengtame registre jau užregistruota 12 831 trofėjus, iš jų 429 egzotiniai, įgyti mūsų medžiotojų visuose kontinentuose (žr. lentelę).
Parodų kataloguose registruotų trofėjų vertinimo duomenys ir patys trofėjai, laikomi medžiotojų kolekcijose, muziejiniuose ir medžiotojų mokymui skirtuose rinkiniuose, turi išliekamąją vertę. Pagal medžioklės trofėjus galima spręsti ir apie medžiojamųjų gyvūnų populiacijų ir jų gyvenamosios aplinkos būklę.
Pagal naujausių parodų kataloguose registruotą trofėjų skaičių, jų matavimo ir vertinimo duomenis, galima konstatuoti labai gerą stirnų ir tauriųjų elnių populiacijų būklę. Tai galėjo lemti klimato ir žemėnaudos pokyčiai (padidėjus biotopų mozaikiškumui). Stebina tauriųjų elnių ekologinis plastiškumas. Anksčiau šie žvėrys, laikytini didesnių miškų gyventojais, dabar sutinkami mažesniuose miškuose ar net krūmynuose. Briedžiams kaip daugiau šiaurinių platumų gyventojams Lietuvoje ekologinės sąlygos ne tokios palankios, tad ir jų ragai santykinai menkesnės trofėjinės vertės. Esant blogai dabartinei šernų populiacijos būklei Lietuvoje, akivaizdžiai mažėja ir šių žvėrių medžioklės trofėjų, eksponuojamų medžioklės parodose.
Trofėjų registre registruoti 66 danielių ragai rodo šių žvėrių sėkmingą aklimatizavimąsi mūsų krašte. Tik tenka apgailestauti, kad dalis įvertintų danielių trofėjų yra aptvaruose sumedžiotų žvėrių ragai, to nenurodant kataloguose. Registre registruoti ir kiti aptvaruose laikomų kanopinių žvėrių trofėjai, ir mūsų medžiotojų užsienyje įgyti trofėjai. Parodų kataloguose nuolat daugėja registruojamų lapių, barsukų ir bebrų medžioklės trofėjų. Alantos parodoje (2018 m.) pirmą kartą įvertintas (aukso medaliu) Lietuvoje (Kaišiadorių r. sav.) sumedžioto paprastojo šakalo trofėjus.
Kur link?
Medžioklė – žmonijos jaunystė, o jaunystė, kaip žinia, praeina. Vis labiau urbanizuojant aplinką netgi kultūringa medžioklė gali neatpažįstamai pasikeisti ir, ko gero, bus vertinama kaip anachronizmas.
Parodų medaliais apdovanotų medžioklės trofėjų skaičius Lietuvoje iki 2021 m.*
Skapiškio apylinkių medžiojamieji gyvūnai ir jų medžioklė
Miškingas, pelkėtas, ežeringas ir mažų upių gausus Skapiškio apylinkių kraštovaizdis išsiskiria iš kitų Aukštaitijos vietovių savita bioįvairove ir faunos gausa. Dėl klimato kaitos ir antropogeninių veiksnių Skapiškio apylinkių gamtinė aplinka ir ypač faunos rūšinė sudėtis bei gausa nuolat kinta.
Šią kaitą iliustruoja žinios apie Notigalės pelkėje trečiajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje dar sutinkamus baltuosius tetervinus (profesoriaus Tado Ivanausko 1929 m. vieno iš stebėtų dešimties paukščių būrio sumedžioto tetervino iškamša iki šiol saugoma profesoriaus vardo zoologijos muziejuje Kaune), o 2011 m., valant Ežerėlį prie Skapiškio, rasti tauro, čia gyvenusio prieš 4000 metų, ragai. Šie ragai dabar eksponuojami Kupiškio etnografijos muziejuje.
Stirninų selekcija. Apibendriname kriterijus. + Galerija.
Buvo išnykę bebrai ir taurieji elniai, kurie vėl gausiai sutinkami. Kaip ir visoje Lietuvoje, Skapiškio apylinkių medžiojamoji fauna praėjusiame šimtmetyje pasipildė iš kitų kraštų atvežtais ir aklimatizuotais gyvūnais: mangutais, kanadinėmis audinėmis, ondatromis.
Senesniais laikais fauna žmogų labiausiai domino kaip medžioklės objektas, o vėliau ir kaip aplinkos pažinimo, tyrimo ir apsaugos objektas. Skapiškio apylinkėse diplominiams bakalauro, magistro darbams ir disertacijoms medžiagą rinko aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų studentai bei doktorantai. 1999 m. Ekologijos institutas Skapagirio-Notigalės miškus pasirinko elninių žvėrių populiacijų būklės ir dinamikos monitoringo (sistemingo stebėjimo) stacionaru ir jame penketą metų vykdė tyrimus.
Vėliau (2007–2008 m.) šiame stacionare atlikti vilkų ir medžiojamųjų limituojamų kanopinių žvėrių būklės tyrimai pagal visoje Lietuvoje vykdomą monitoringo programą. Skapagirio-Notigalės miškuose 2006–2012 m. sėkmingai atliktos vilkų ir lūšių apskaitos, kurias koordinavo Ekologijos institutas (nuo 2010 m. Gamtos tyrimų centro padalinys).
Skapiškio apylinkėse medžiojamoji fauna labai sunyko Antrojo pasaulinio karo ir pokario suirutės metu. Buvo siekiama ją atkurti. Viena iš tokių faunos atkuriamųjų priemonių – Skapagirio-Notigalės miškų paskelbimas medžioklės draustiniu dešimčiai metų (iki 1963 m.). Draustinyje buvo leidžiama medžioti vilkus ir kartais (1–2 kartus per metus) tuometinei valdininkijai organizuojamos kitų žvėrių medžioklės varant.
Vilkų naikinimas ir netgi ribotos faunos apsaugos priemonės buvo veiksmingos atkuriant briedžių ir šernų gausą. Vėliau (1967 m.), siekiant pagausinti smulkiąją fauną, vandens ir pelkių paukščių draustiniu paskelbiamas Mituvos ežeras. Taip pat ir Notigalės pelkės telmologinio draustinio (nuo 1974 m.) režimo poveikis palankus vietinei faunai. Šiais laikais ir gerai organizuota, kultūringa, racionali medžioklė laikoma reikšminga medžiojamosios gyvūnijos apsaugos priemone.
Dabar Skapiškio apylinkėse sutinkami, užklysta arba laikomi aptvaruose 6 rūšių porakanopiai, 13 rūšių plėšrieji žvėrys, po 2 medžiojamųjų graužikų ir kiškinių rūšys ir 26 rūšių medžiojamieji paukščiai (1 lent.). Daugumos medžiojamųjų gyvūnų medžioklė Skapiškio apylinkėse galima suformuotuose 5 medžioklės plotų vienetuose. Šiuose plotuose medžioklė, faunos gausos reguliavimas ir globa patikėta Girios, Skapagirio, Vaduvos medžiotojų klubams, medžiotojų būreliui Lėvuo ir Kupiškio miškų urėdijai (profesionaliosios medžioklės plotų vieneto dalis – nedideli Misiukiškio ir Laukelių miškai ir juos supantys laukai). Didžiausiame Skapagirio-Notigalės miškų masyve (4161 ha) medžioja Girios ir Skapagirio klubų medžiotojai. Virbališkių būrelio miškai užima 1003 ha, o Vaduvos klubo miškai (Vaduvų ir Grybabalės) – 877 ha plotą.
Stambioji medžiojamoji fauna
Tai kanopiniai ir stambieji plėšrieji žvėrys (briedis, taurusis elnias, danielius, stirna, šernas, rudoji meška, vilkas ir lūšis).
Briedžiai šiuo metu įprasti Skapiškio apylinkių žvėrys. Buvo išnykę praėjusio šimtmečio pradžioje, bet vėliau atklydo iš kitų vietovių. Ypač svarbiu briedžių gausos atstatymo židiniu po Antrojo pasaulinio karo buvo Skapagirio-Notigalės miškai, kuriuose, 1954 m. žvėrių apskaitos duomenimis, jau buvo 12 briedžių. Daugiausia briedžių Skapiškio apylinkėse buvo praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Pagal 1969 m. apskaitą vien tik Skapagirio ir Virbališkių miškuose (4425 ha) buvo 107 briedžiai – 24,2 individo 1000 ha.
Vėliau, siekiant sumažinti briedžių neigiamą poveikį miško želdiniams, šie žvėrys buvo intensyviai medžiojami (pavyzdžiui, 1976 m. vien tik Skapagirio miške planuota sumedžioti 26 briedžius), todėl briedžių sumažėjo. Skapiškio apylinkių miškuose, medžioklės plotų naudotojų duomenimis, 2013 m. buvo 54 briedžiai – 8,9 individo 1000 ha. Briedžius Skapiškio apylinkėse pradėta medžioti 1962–1963 m. Pirmosios medžioklės stokojant patirties buvo nesėkmingos, o ir vėliau, medžiojant su lygiavamzdžiais šautuvais, daug žvėrių būdavo tik sužeidžiami. Dabar briedžių kaimenės naudojimas minimalus ir limituojamas, atsižvelgiant į jų daromą poveikį aplinkai, vykdoma griežta patinų atranka. Šeši sumedžioti briedžiai buvo su įspūdingais ragais, kurie kaip medžioklės trofėjai įvairiose parodose apdovanoti medaliais.
Taurieji elniai – šių žvėrių išnykimo laikas Skapiškio apylinkių miškuose nežinomas. Naujai taurieji elniai čia įkurdinti 1977 m. sausio 12 ir 14 dienomis. Į Skapagirio mišką dviem grupėmis buvo išleista 20 elnių, kurie Lietuvos zoocentro darbuotojų buvo sugauti Žagarės miškuose (vienas elnias – Šiaulių rajone). 19 sugautų elnių buvo pažymėti numeruotais odiniais antkakliais. Dauguma elnių laikėsi išleidimo vietoje, bet praėjus savaitei keletas žvėrių pastebėti nuklydę į pietrytinę Skapagirio dalį (Bajorgirį) ir Laukelių mišką 6–10 km atstumu.
Žvėrių žymėjimo duomenys parodė, kad dalis miške išleistų elnių nuklydo dar toliau (tiesia linija 60–66 km atstumu). Viena žymėta patelė 1981 m. rasta sudraskyta vilkų Biržų girioje. Kita elnė 1983 m. sumedžiota Latvijos Jaunjelgavos girininkijos miškuose, kur buvo stebima jau nuo 1978 m. 1985 m. dar viena elnė sumedžiota Panevėžio rajono Gustonių miške. Likę Skapagiryje elniai, nežiūrint dalies žvėrių emigravimo, sėkmingai apgyvendino naujus gyvenamuosius plotus ir pagausėjo. Elnių gausą naujoje vietoje iliustruoja pastebėta šių žvėrių 70 individų sankaupa 1987 m. kovo mėnesį Laičiuose prie atviros siloso duobės.
Į Virbališkių ir Vaduvų miškus taurieji elniai galėjo atklysti iš Skapagirio, Mirabelio (miškas gretimuose miškų urėdijos medžioklės plotuose, kuriuose elnių išleista 1977 m. vasarį) miškų ir iš miškų Rokiškio rajone, kur elnių išleista 1978 m.
Skapiškio apylinkių miškuose, medžioklės plotų naudotojų duomenimis, 2013 m. buvo 133 taurieji elniai – 22 individai 1000 ha. Elniai pradėti medžioti praėjus 6–8 metams po jų išleidimo pradžios. Siekiama šiuos žvėris Skapiškio apylinkėse pagausinti, todėl jų medžioklė pastaruoju metu neintensyvi (2013 m. sumedžioti tik 7 elniai). Elnių patinai medžiojami prisilaikant griežtų atrankos reikalavimų. Sprendžiant pagal numestų elnių ragų morfometrinius, medžioklės trofėjų apžiūrų ir parodų duomenis, Skapiškio apylinkių tauriųjų elnių kaimenių būklė gera. Šešių sumedžiotų trofėjinės brandos tauriųjų elnių ragai įvairiose parodose įvertinti sidabro ir bronzos medaliais.
Stirnos – tai įprasti, visose Skapiškio apylinkių vietovėse sutinkami žvėrys. Didžiausias stirnų populiacijos tankis mažuose lapuočių ir mišriuose lapuočių su eglių priemaiša miškuose ir krūmynuose. Pagal medžioklės plotų naudotojų duomenis, 2013 m. Skapiškio apylinkėse buvo 371 stirna – vidutiniškai 61,4 individo 1000 ha miško. Didžiausias stirnų populiacijos tankis buvo medžioklės klubo Lėvuo medžioklės plotuose – 111,7 individo 1000 ha miško. Stirnų gausa Skapiškio apylinkėse gali sumažėti dėl čia gausėjančių vilkų.
Stirnų medžioklė Skapiškio apylinkėse neintensyvi – 2012–2013 m. medžioklės sezonu sumedžiotos 43 stirnos (tik 11,6 proc. žvėrių skaičiaus žiemą). Skapiškio apylinkių stirnų kaimenių būklė labai gera, todėl jų naudojimą galima padidinti iki 20 proc. Ypač gerais kokybiniais rodikliais išsiskiria Vaduvų miško stirnų kaimenė – treji šiame miške sumedžiotų stirninų ragai įvertinti medžioklės parodų aukso medaliais. Iš viso parodų medaliais įvertinti 12 Skapiškio apylinkėse sumedžiotų stirninų ragų.
Šernai sutinkami visuose Skapiškio apylinkių miškuose, o vasarą pasklinda ir į aplinkui miškus esančius plotus – krūmynus, nendrynus, žolynus ir žemės ūkio naudmenas. Žemės ūkio plotus šernai pradeda lankyti nuo pavasario išknisdami pievas, pasėlius (ypač žirnių, kukurūzų), pasodintas bulves. 1982 m. birželį Tvirų kaime 30 ha lauke maitintis sudygusiais kukurūzais vakarais iš Skapagirio miško išeidavo iki 100 šernų. Vasarą ir rudenį šernai didžiausią žalą padaro kviečių, žirnių, avižų, kukurūzų laukuose ir bulvėmis apsodintuose žemės ūkio plotuose.
2013 m. Skapiškio apylinkėse priskaičiuota 232 šernai – vidutiniškai 38,4 individo 1000 ha miško. Laikyti medžioklės plotuose daugiau šernų būtų netikslinga dėl jų daromos žalos žemės ūkiui ir dėl galimų šių žvėrių susirgimų invazinėmis ir infekcinėmis ligomis, todėl šernai intensyviai medžiojami. 2012–2013 m. medžioklės sezonu sumedžioti 195 šernai. Sprendžiant pagal parodose įvertintas sumedžiotų šernų iltis, geriausiais kokybiniais rodikliais išsiskiria Skapagirio miško šernų kaimenė.
Danieliai, muflonai – Lėvens medžioklės ploto vienete privačioje valdoje 6 ha ploto aptvare laikoma 10 danielių ir 1 muflonas. Tai Lietuvoje aklimatizuojami kanopiniai žvėrys. Danielių aklimatizacija buvo sėkminga. Įkurdinti muflonų laisvėje nepavyko, Lietuvoje jie laikomi tik aptvaruose. Daugelis mažesnių Skapiškio apylinkių miškų tinkami danieliams gyventi laisvėje.
Rudosios meškos, vilkai, lūšys. Rudosios meškos Skapiškio apylinkėse išnykusios, bet retkarčiais užklysta iš Baltarusijos ar Latvijos rytinės dalies miškų. Paskutinis meškos apsilankymo atvejis – 2001 m. spalį Notigalės pelkėje spanguoliaujančių moterų sutiktas žvėris. Pora metų prieš tai meška pakliuvo į Tvirų kaimo brakonieriaus šernams Notigalės pakraštyje paspęstą kilpą.
Vilkai Skapiškio apylinkėse sutinkami pastoviai, tik jų gausa nuolat kito. Kaip ir visoje Lietuvoje, daugiausia šių žvėrių apylinkėse buvo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pokario metais. Intensyviai medžiojant vilkus (su vėliavėlėmis, tykant prie vilkų sudraskytų galvijų) jų gausa septintajame dešimtmetyje labai sumažėjo. Vėliau, neorganizuojant specialių vilkų medžioklių (vilkus sumedžiojant atsitiktinai – medžioklėse varant, tykant bokšteliuose šernų), o pastaruoju metu vilkų medžiojimą limituojant, šių žvėrių vėl gausėja. 2013 m., pagal medžioklės plotų naudotojų duomenis, Skapiškio apylinkių miškuose buvo 19 vilkų.
Pagrindinė lūšių buveinė Skapiškio apylinkėse – Skapagirio miškas, bet jų sutinkama ir kituose didesniuose miškuose. Lūšys užklysta ir į mažus miškus – 2009 m. sausį užsienio medžiotojas Laukelių miške komercinėje medžioklėje nušovė jauną lūšį, palaikęs ją kitu žvėrimi. Sprendžiant pagal lūšių veiklos pėdsakus ir jų sutikimus medžiojant ar dirbant miškuose, daugiausia šių žvėrių Skapiškio apylinkėse buvo 1970–1980 m. Iš šio laikotarpio žinomi ir trys lūšių sumedžiojimo atvejai: Skapagirio (1970 m.), Grybabalės (1975 m.) ir Vaduvų (1976 m.) miškuose (nuo 1978 m. lūšių medžioklė Lietuvoje draudžiama). Šiais laikais (2013 m. duomenimis) Skapiškio apylinkių miškuose yra 7 lūšys. Jos saugotinos kaip reti mūsų krašto žvėrys.
Smulkioji medžiojamoji fauna
Tai mažieji plėšrieji žvėrys (rudoji lapė, mangutas, ūdra, barsukas, miškinė kiaunė, akmeninė kiaunė, kanadinė audinė, juodasis šeškas, šermuonėlis, žebenkštis), graužikai (upinis bebras, ondatra), kiškiažvėriai (pilkasis kiškis, baltasis kiškis), vandens ir pelkių paukščiai (laukinės žąsys ir antys, laukys, slanka, perkūno oželis), vištiniai paukščiai (tetervinas, jerubė, kurapka, putpelė), laukiniai karveliai (keršulis, paprastasis purplelis, pietinis purplelis), varniniai paukščiai (pilkoji varna, kovas) ir pilkasis garnys.
Mažųjų plėšriųjų žvėrių rūšių Skapiškio apylinkėse įvairu, o praėjusio šimtmečio antroje pusėje pasipildė dar dviem aklimatizuotomis rūšimis (mangutu ir kanadine audine). Plėšrieji žvėrys daro įtaką kitų medžiojamųjų gyvūnų gausai, todėl lapės, mangutai ir audinės medžiojamos ištisus metus. Neperteklinis plėšrūnų skaičius gamtinėse sistemose reikalingas, todėl retesnių plėšrūnų (šermuonėlių, žebenkščių, ūdrų) medžioklė draudžiama.
Sprendžiant pagal žvėrių sumedžiojimo duomenis, šiais laikais plėšrūnų medžioklė Skapiškio apylinkėse ekstensyvi. 2012–2013 m. medžioklės sezonu sumedžiotos 59 lapės, 12 mangutų, 2 kiaunės ir 2 šeškai. Dauguma žvėrių sumedžioti atsitiktinai, medžiojant kitus žvėris, išskyrus medžiokles Vaduvos klubo medžioklės plotuose, kuriuose lapės medžiojamos specialiai (sumedžiotos 38 lapės).
Naujas žurnalo „Medžioklė“ numeris jau išėjo!
