Nutrija (Myocaster coypus) – viena iš trijų didžiųjų graužikų rūšių Lietuvoje. Skirtingai nei upinio bebro, nutrijos uodega pjūvyje apvali, o ne plokščia. Nutrija yra žymiai mažesnė už bebrą, o jos vilna kietesnė. Priekinės letenos neturi plaukimo membranos. Dėl vertingo kailio ir mėsos plačiai auginama daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje. Nutrijas, skirtingai nuo bebrų, galima medžioti ištisus metus.
Ar Lietuvos gamtoje yra nutrijų?
Dadzi klausia, ar tikrai pas mus gamtoje randama nutrijų? Štai, ką apie tai rašė delfi.lt:
Iš Žemaitijos gavau laišką, kuriame žingeidus gamtos stebėtojas aprašė susitikimą su gamtoje neregėtu žvėrimi. Gal ir būtų buvę sunku nustatyti, kas jis, nes žvėris naktį vaikščiojo po miškelį, po to pūkštelėjo į tvenkinį. Tačiau prie laiško pridėtos puikios kokybės nuotraukos neleido abejoti: į sodybą, jos tvenkinį nežinia iš kur atkeliavo nutrija. Natūralios spalvos, taigi – pilkai rusva, su juodos spalvos akuotais, didinančiais kailio margumą. Mūsų gamtai šis žvėris nėra būdingas, todėl toks atvejis įdomus, Tiesa, jis anaiptol ne vienintelis ir ne pirmasis.
Lietuvoje joms nepatinka tik vienas dalykas Nutrija – iš Pietų Amerikos žemyno kilusi rūšis. Čia ji dažniausiai sutinkama vietovėse nuo pietinės Brazilijos dalies ir Bolivijos iki pietinės Argentinos ir Čilės. Pirmosios nutrijos į Prancūziją iš Pietų Amerikos atvežtos 1890 metais ir laikytos fermose. Nuo 1926-ųjų laikomos ir Vokietijoje.
Pirmosios į laisvę pasprukusios ir joje pritapusios nutrijos stebėtos Didžiosios Britanijos salose. Vėliau jos pabėgo į laisvę ar buvo paleistos daugelyje Europos žemyninės dalies vietų. Graužikai apsigyveno upėse, kurių pakraščiuose auga vešli auglija, o stačiuose krantuose galima rausti urvus, taip pat joms „tiko“ ir seklūs, užaugantys ežerai, tvenkiniai. Vienintelis jų plitimą galintis sulaikyti faktorius – šaltis, nes žiemos maisto atsargų jos neruošia, be to, apšąla uodegas ir peršalusios suserga. Skaitykite daugiau
Sekite mus ir TikTok!
