Su mėsa šaldiklyje yra viena didelė problema. Net jeigu esate labai nuoseklus ir mėgstate viską sisteminti, ne visada užtenka atskiro maišelio su užrašu. Pasitaiko, kad atšildytas gabalas yra netinkamas jokiam konkrečiam patiekalui. Šį kartą ir man taip išėjo.
Gryną elnio kulšies mėsą būtų galima panaudoti ir kokiam kitam patiekalui, bet nusprendžiau daryti čeburekus. Galų gale tai ne paskutinis gražus mėsos gabalas. Be to, viso įdaro nepanaudojau, o iš likučių išėjo puikūs liuliakebabai ant iešmo.
Kebliausias dalykas su kiekvienu miltiniu gaminiu – paruošti tešlą. Su mėsa susitvarkysiu, bet tešla man – visada iššūkis. Čeburekams ji turi būti traški, bet minkšta viduje, kad išsaugotų visas mėsos sultis, ir gardi be visokių priedų.
Vienu žodžiu, pradedame.
Ingredientai
Tešlai
3,5 stiklinės kvietinių miltų
1 stiklinė vandens
1 kiaušinis
100 g sviesto
Įdarui
1,2–1,5 kg elnienos
300–400 g lašinių
2 kiaušiniai
2 šaukšteliai Himalajų druskos
1 šaukštelis cukraus
1 šaukštelis maltų juodųjų pipirų
2 šaukštai kmynų
3–4 vidutiniai svogūnai
Didelė česnako galva (aišku, švariai nuluptos skiltelės)
Žalumynai: šiek tiek kalendros ir baziliko (tinka tiek švieži, tiek džiovinti), 100–150 g petražolių, porų, krapų. Visų žalumynų dėkite pagal skonį, bet reikia daug. Rytiečiai kartais mėsos ir žalumynų deda lygiomis dalimis.
Gaminimas
Pradedame nuo tešlos, nes prieš kočiojant reikia leisti jai pailsėti. Kaip sakė mano močiutė, turi „pabręsti“.
Miltus persijojame į didelį dubenį. Išlydome sviestą, į pravėsusį įmušame kiaušinį. Gautą masę pilame į miltus ir įmaišome. Pamažu pradės formuotis trupiniai. Tada pilame vandenį.
Kai gaminau šią tešlą, naudojau 600 g miltų ir maždaug 1,5 stiklinės vandens, tad reikia žiūrėti pagal situaciją. Tešla turi išeiti tvirta, bet gana minkšta ir elastinga. Be to, turi nelipti prie rankų.
Suminkytą tešlą padedame pailsėti dubenyje.
Nors į originalius čeburekus dedama plonomis juostelėmis pjaustyta mėsa, technikos stebuklai ir tarybinių valgyklų kultūra mano kartą pripratino prie čeburekų su malta mėsa. Senais laikais, kai mėsmalių nebuvo, mėsą smulkindavo ilgais sunkiais peiliais, tokiais tarsi mažais kardeliais, tiesiog ant lentelės, o į masę įkapodavo žalumynų. Dabar viskas daroma elektrine mėsmale.
Taigi viską sumalame: lašinius, daržoves, žalumynus ir mėsą. Viską gerai sumaišome, įmušame kiaušinius ir suberiame prieskonius.
Tešla per tą laiką jau šiek tiek susitraukė. Imame maždaug 5–6 cm dydžio kamuoliuką. Šiek tiek miltų, kad neliptų prie stalo ir kočėlo, ir kočiojame. Tešla truputį traukiasi, bet ne taip stipriai kaip klasikinė mielinė. Paimame šiek tiek įdaro ir dedame ant vienos tešlos rutulio pusės. Sušlapiname pirštus ir sudrėkiname laisvą tešlos kraštą, kad taip geriau priliptų prie savo „sesės“ kitoje mėsos pusėje.
Gatavą čebureką apiberiame miltais ir padedame į šalį laukti kitų. Paskui sudėsime juos poromis į maišelius ir – į kamerą.
Iš šio kiekio išėjo 11 vidutinio dydžio čeburekų ir dubenėlis mažų liuliakebabų.
