Nuo tada, kai sumedžiojau savo pirmąjį stirniną, svajojau miško tankmėje turėti asmeninį bokštelį. Kuo toliau nuo civilizacijos, tuo geriau.
Ir tokia galimybė atsirado! Nors ir iki tol galėjau važinėti, ieškoti vietos ir statyti, bet gerai, kad išlaukiau. Pernai netikėtai iš kolektyvo išėjo vienas ilgamečių medžiotojų. Po jo liko bokštelis, kurį medžiotojai praminė gavniaška. Manau, daugelis matė tokių vietų miške, kurių kitaip nei kiaulide nepavadinsi. Per vieną talką kolegos išvežė visas šiukšles ir sutvarkė vietą. Nuo tada, kai gavniaškoje paskutinį kartą buvo papildyta šėrykla, praėjo kokie treji metai.
Pernai vadovas paklausė: „Kas pasiims gavniašką?“ Niekas nė šiuš. Po kiek laiko man uždavė tą patį klausimą. Pagalvojau, kad reikia važiuoti pasižiūrėti, nes nebuvau ten buvusi. Ir nuvažiavau. Paskui jau ir vaikinai prašėsi, bet buvo per vėlu. Tai puikiausia vieta mano bokšteliui!
Plačiau skaitykite rugsėjo mėnesio žurnalo numeryje!
Taip pat žiūrėkite: Praktiškas patarimas: bokštelis konstruktorius per dvi valandas
