Šernai yra visaėdžiai, kaip sakytų vokiečiai – feinšmekeriai, tad iš principo neatsisako nieko – nei kiškučio, nei gentainio gaišenos… Ką žinome apie šernų viliojimą? Labai paprasta: juos pritrauks kviečiai, kukurūzai, žirniai, ypač – kmynai. Kartais žiemą pravečia ir žuvis, tačiau tada viliojimo vietoje sumedžioto šerno mėsa taip smirda, kad nesuprasi, ką su ja daryti.
Vis dėlto šernienos skonis labai priklauso nuo sumedžiojimo metų laiko ir jam prieinamo maisto. Būna situacijų, kai šernas pirmenybę teikia cukriniams runkeliams, o ne lapiniams burokėliams, bet kartais šernai ėda ir juos.
Vienas svarbiausių veiksnių šerno gyvenime – laukinių vaisių prieinamumas. Mūsų platumose tai ąžuolo gilės, o Vakarų Europoje itin svarbūs bukų riešutai, kai kuriuose regionuose – kaštonai. Vokiečių medžiotojai pastebėjo, koks svarbus gilių derlius šernų migracijai, todėl net turi posakį „geri gilių metai“. Šernų bus ten, kur yra maisto, todėl reikia atitinkamai planuoti šernų medžioklės infrastruktūrą.
Gilių derlius šernų gyvenime yra toks reikšmingas, kad pedantiškieji vokiečiai nepagailėjo laiko šiam klausimui ištirti. Jie pastebėjo, kad dėl klimato kaitos ąžuolai pradeda žydėti anksčiau, o gilių derliui poveikį daro saulėtų dienų skaičius.
Ąžuolo gilių derlius – labai svarbus šernų gyvenime
Šernai mielai smaguriauja lazdynų riešutus. Pastebėta, kad rudenį jie sistemingai apvaikšto ir patikrina lazdynus, ieškodami sunokusių riešutų. Aišku, šernai mėgsta ir visas miško uogas. Kartais galima pastebėti ir smaguriaujančių avietes. Kartais ėda ir grybus, bet šie neturi ypatingos reikšmės kasdieniam racionui. Vokiečių mokslininkai nustatė, kad grybai sudaro 0,1 proc. šernų maisto, bet tai priklauso nuo regiono.
Augalų ir krūmų šaknis šernai ėda priklausomai nuo regiono ir sezono, jie mėgsta dygiakrūmių šaknis ir dažnai gyvena vietose, kur šis augalas plačiai prieinamas. Mėgstamos laukinės morkos, kiaulpienės, kaip tikriems feinšmekeriams patinka ir petražolių šaknys, švieži krūmų lapai. Žodžiu, ieškok šernų ten, kur yra šių skanėstų. Medžiotojai kartais pernelyg kreipia dėmesį į tai, kaip privilioti šernus prie šėryklos, nepagalvodami apie vietas, kur jie natūraliai ieško maisto.
Šernai mėgsta dygiakrūmių šaknis
Laukinių morkų šaknys šernams itin gardžios
Kiaulpienių šaknys patinka visoms kiaulėms
Geras topinambų derlius – tikra puota
Įrengdami viliojimo laukelius vokiečiai itin pabrėžia, kad šios vietos turi būti tyliame, kuo mažiau trikdomame užkampyje. Šalia gerai žinomų kultūrų, pavyzdžiui, bulvių ar avižų, vokiečiai rekomenduoja sėti dobilus.
Pavasarį ir vasaros pradžioje šernus labiau domina jauni ūgliai, jauna žolytė – trumpai tariant, viskas, kas šviežia ir žalia, todėl šiuo laikotarpiu į viliojimo vietas jie per daug nevaikščios. Įrenginėjant šėrimo laukelius, galima sodinti bulvines saulėgrąžas, kurių šakniagumbius (topinambus) šernai mielai kapstys rudenį. Topinambai žiemoja dirvoje ir būna prieinami ištisus metus, tačiau tik tada, kai žemė neįšalusi. Vasaros pradžioje jaunus bulvinės saulėgrąžos daigus ir lapus pasigardžiuodamos ėda stirnos, elniai ir briedžiai.
Vasaros viduryje, kai didelis žalumynų pasirinkimas, topinambų paklausa mažėja. Užtat rudenį vyksta tikros puotos! Šernai išrausia sodinukus ir dalį šakniagumbių suėda. Po lietaus, kai topinambai „nuplauti“ guli ant žemės, juos skanauja beveik visi žvėrys, įskaitant meškas.
Maži Ispanijos šernai su didžiulėmis iltimis. Medžiotojos dienoraštis #23
Įsigykite naujausią žurnalo numerį internetu!
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
