Tekstas ir nuotraukos: Kostas Slivskis
Turbūt ne tiek jau daug rasis medžiotojų, kurie, sulaukę tokio amžiaus, dar kabintų ant peties šautuvą ir eitų žvėrių takais. Garbės medžiotojas Benas Čiutys – vienas iš jų. Neabejoju, jog jam įsimintina tai, kad garbės medžiotojo pažymėjimą per Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos konferenciją Kaune įteikė Prezidentas Algirdas Brazauskas. B. Čiutys daug metų buvo Plungės rajono Medžiotojų ir žvejų draugijos revizinės komisijos pirmininkas.
Tikrasis jo vardas – Benediktas, bet nuo vaikystės visi vadino Benu. Taip jį vadina ir visi medžiotojai, visi pažįstami. Tai vienas iš Kontaučių klubo įkūrėjų, o šis medžiotojų kolektyvas 2024 metais švęs savo 60-metį, tad lygiai tiek metų ir Benas medžioja.
Rašau šį straipsnį ir vis pagalvoju, jog niekaip skaitytojui nesugebėsiu visko apie šį žmogų išpasakoti, vien dėl to, kad ir aš, Beno paragintas, tapau medžiotoju. Bemaž 50 metų kartu su juo žingsniuojame žvėrių takais, o dar pažintis tęsiasi nuo sporto laikų. Tuo metu buvau Plungės kaimo sporto draugijos Nemunas vadovas ir taip nutiko, kad, man išėjus dirbti į Lietuvos fotografijos meno draugijos (dabar sąjungos) Žemaitijos skyrių vadovu, Benas atėjo į mano vietą.
Jis buvo Kontaučių (dabar Kantaučių) tarybinio ūkio pirmininko pavaduotojas kultūros reikalams. Išmoko ir grojo akordeonu. Į rimtesnius pobūvius nėjo, bet bent jau medžiotojų baliuose ir šokiams pagrodavo. Puikios klausos ir balso Benas per šventes visada užveda klubo medžiotojų himną „Kilkim, vyrai, šaukia ragas į žvėrių takus…“ Ir jeigu Beno nėra, tai ir tas himnas netvirtai skamba.
Per tiek laiko tiek daug bendrauta, tiek kartu būta medžioklėse, tiek primedžiota, tiek patirta nuotykių! Reikėtų daug dienų bendrauti, kad prisimintume anuos laikus. Senieji medžiotojai patikins, jog daugybę metų jį tiesiog vadino Kriviu – vien už išmintį, kurios yra ne tik medžioklėse, bet ir visame jo gyvenime. Žmogui 90 metų, o atmintis, visko suvokimas – puikiausi.
Kaip šiandien atsimenu, jog per medžioklę su varovais, vykusią gal prieš 50 metų, vienas seniausių medžiotojų Kazys Vilkas (dabar jau padėjęs šautuvėlį), įsilipęs į galingą ąžuolą, Beną paskelbė esant išmintinguoju kriviu (tai baltų senovės žynys) – žmogumi, sugebančiu klube išspręsti visus ginčytinus klausimus.
Benas yra ne šiaip sau medžiotojas, tiek turėdamas metų, vis dar itin aktyvus kolektyvo narys. Suprantama, šautuvą jau retai paima į rankas, bet klubo gyvenimas jam puikiai žinomas. Išgyvena, jei kartais atsitinka taip, kad kas nors kolektyve ne visai gerai.
Ką dabar padarysi, kad šautuvėlį vis rečiau paima į rankas, – ėmė kamuoti ligos, turėjo ne vieną operaciją, bet net ligoninėje būdamas, domėjosi kolektyvo gyvenimu ir šiandieninės medžioklės naujovėmis. Skaito medžioklės žurnalą, knygas apie medžioklę. Įdomu tai, kad jam leidimas turėti ginklą galioja iki 2025 metų. Aš turiu viltį, tuo tiki ir jis, jog iki tų metų medžios.
Paprastai medžiotoju tampama, kai juo yra tėvas, koks giminaitis, artimas draugas. Gi Benui medžioklinis gyvenimas prasidėjo įdomiai – nuo to, kai jis, dar nebūdamas medžiotoju, patiesė vilką. Ir tas pirmasis taiklus šūvis paskatino tapti medžiotoju.
„Kartą a. a. Pranas Mikšta, kuris buvo medžiotojas, žiemą Drūkčiuose pagal pėdas apėjo vilką. Mane pakvietė į medžioklę kaip varovą. Bet atvykęs gamtos apsaugos inspektorius a. a. Steponas Slušnys davė man vienvamzdį šautuvėlį ir taip nutiko, jog tą vilką būtent aš patiesiau. Tada man pasiūlė tapti medžiotoju ir net be jokių egzaminų – negi atsisakysi“, – apie pirmąją savo medžioklinę sėkmę ir, kaip tapo medžiotoju, pasakoja Benas.
Gamta kaimo žmogų visada traukia. Kantaučiuose augęs Benas gal nuo kokių 8 metų kartu su tėvu pėstute apie penketą kilometrų eidavo žvejoti į Drūkčių (Žlibinų sen., Plungės r. sav.) ežerą, į Zalepūgų malūno tvenkinį. Eidami į žvejybą, jiedu, kaip pasakoja Benas, daug žvėrių pamatydavo, ypač kiškių.
Beno tėvas turėjo šautuvą. Medžiotojų draugijos tada nebuvo – kas turėjo šautuvą, tas ir medžiojo. Tėvas anksti išėjo iš gyvenimo ir net neaišku, kur tas šautuvėlis pradingo… Visai gali būti, jog juo ir dabar koks nors brakonierius naudojasi.
Apie šį žmogų pasakok ką nori, bet išeina taip, kad žūklė ir medžioklė yra Beno genuose. Daugybę kartų esame žvejoję Platelių ežere, Nemuno deltoje, Kuršių mariose, Minijoje, privačiuose tvenkiniuose, Latvijoje, Dauguvos upėje ir dar daugybėje vandens telkinių, kurių net neišvardysiu.
Na, o apie medžioklę jau nėra ko nė kalbėti… Kiekvienas žvejys ir medžiotojas patikins, jog šių žmonių gyvenimas prabėga nejučia, o dar Benas buvo ir sportininkas. Jo vadovaujama Kontaučių (Plungės r.) tarybinio ūkio (tarybiniai laikai, gal prieš 50 metų) lietuviško ritinio komanda ne kartą tapo Lietuvos čempione ir prizininke. Tarybinio ūkio valgykloje ant sienos kybojo lietuviško ritinio lazdos. Dabar mūsų rajone ir net visoje Lietuvoje šioje sporto šakoje pirmauja medžiotojo Pauliaus Rubino vadovaujama Platelių komanda. Daug metų Benas buvo Plungės rajono Nemuno sporto draugijos vadovas.
Kaip minėjau, Benui medžioklė prasidėjo nuo patiesto vilko. Nenorom pasikartosiu. Apie tai buvo rašyta mano knygoje, skirtoje Kontaučių klubo 50-mečiui.
Tapo medžiotoju ir ne bet kokiu, o itin taikliu. Kontaučių klube gal nuo 1980 metų pagal surinktus taškus už sumedžiotus žvėris renkamas medžioklės karalius, kuriuo negali tapti kokį nors pažeidimą padaręs medžiotojas. Benas sezono karaliumi yra tapęs devynis kartus ir, patikėkit, tokį rezultatą pasiekti ne taip paprasta, nes daugelis klubo narių nori būti geriausiais medžiotojais, kai kurie net pasitreniruoja šaudyklose.
„Jeigu dabar reikėtų suskaičiuoti, kiek žvėrių esu sumedžiojęs, vargiai pavyktų – labai daug. Keletą metų tai fiksavau savo dienoraštyje. Žinoma, pirmiausiai atmintyje yra sumedžiotas vilkas, bet esu patiesęs ne vieną briedį, nemažai stirninų, stirnų, lapių, apie šernus nėra ko nė kalbėti – daug, o štai tauriojo elnio taip ir nepavyko sumedžioti“, – pasakoja Benas.
Medžiotojų kultūrinis gyvenimas kasmet vis kyla. Tai byloja įvairios parodos, leidžiamos knygos, šventės, bendravimas su vietos gyventojais. Kantaučiuose tai itin jaučiama per šv. Onos atlaidus, kai medžiotojai parodo savo trofėjus, gamtos nuotraukas, susirinkusius vaišina žvėriena.
Neabejotinai prie kultūrinių renginių būtina priskirti Beno sumanytas kombinuotojo šaudymo varžybas jo taurei laimėti. Kaip suprantate, jis ir taurę klubui padovanojo. Jau daug metų vyksta tos varžybos ir pagal dalyvių gausumą jau lenkia medžioklės sezono uždarymo šventes.
Daug ką gero būtina pasakyti apie šį žmogų. Tačiau ne vien sportiniai laimėjimai, ne vien sėkmingos žūklės ir medžioklės buvo jo gyvenime. Buvo ir sunkių dienų. Dėl nepagydomos ligos iš gyvenimo išėjo jo pirmoji žmona Agripina, pagimdžiusi Benui tris dukras: Aldutę, Sigutę ir Viliutę, kurios Benui yra tikras džiaugsmas. Jos tai viena, tai kita vis aplanko tėvą, rūpinasi juo, kai prispiria kokia liga.
Benu itin rūpinasi jo antroji žmona Irena – plateliškė, buvusi mokytoja, Lietuvos buriavimo čempionė M jachtų klasėje (dabar tos klasės nebėra). Moteris itin mėgsta gamtą – jau kai ateina grybavimo sezonas, abu su Benu traukia į Platelių miškus. Nepatikėsite: jiedu per vieną grybavimo išvyką surinko 800 baravykų. Gamta – abiejų širdyse.
Beje, gal skaitytojui bus įdomu tai, jog abi Beno žmonos – matematikos mokytojos, o dar matematikos vaikus moko ir dukra Siga.
„Taip jau mano gyvenime nutiko, kad teko susirasti antrą žmoną. Pusantrų metų buvau našlys, auginantis tris mergaites. Per sportą susidraugavau su buriavimo trenere Irena. Ji mane įsileido į savo gyvenimą. Nesame nė karto susipykę, o kartu gyvename 43 metus. Ireną pamėgo ir mano dukros. Mažąją Viliutę ji tiesiog užaugino kaip savo vaiką. Su abiem savo žmonomis sutartinai gyvenau. Turiu penkis anūkus ir tris proanūkius.
Jei kalbėtume apie mano medžioklinį gyvenimą, tai aš labai susižavėjau medžiokle. Man medžioklė niekada nebuvo tokia, jog būtina sumedžioti kokį žvėrį. Žinoma, jei pasiseka, tai gerai, bet svarbiausia – būti gamtoje. Grožiesi gamta, pamatai įvairius žvėris – tai mane tiesiog užburdavo. Pavaikštai po miškus, norėdamas iš pėdų nustatyti, kokie žvėrys jame gyvena. Pavaikštai po laukus. Seniau per medžioklę nueidavome po keliasdešimt kilometrų. Visi pirmieji Kontaučių klubo medžiotojai Kantaučiuose ir gyveno, tik paskui kolektyvo narių ėmė daugėti.
Tikrai, medžioklė mano gyvenime itin svarbi. Ilgiuosi visų buvusių bendražygių, kurie jau yra aname pasaulyje. Nors rečiau bevažiuoju į medžioklę, bet širdyje visą laiką ji yra. Nesu medžioklėje, o vis galvoju, kaip vyrams sekasi, kokiuose miškuose vaikšto, kokius žvėris sumedžioja. Deja, mano jėgos nebe tokios ir vis rečiau begaliu išsiruošti į medžioklę.
Netrumpas nugyventas mano gyvenimas, bet nė nepajutau, kaip jis prabėgo. Buvo ir skaudžių dalykų, bet savo gyvenimu džiaugiuosi“, – su šypsena veide, pakiliai pasakoja Benas. Ir nė nepagalvosi, jog jam tiek metų. Savo 90-metį Benas švęs lapkričio mėnesį.
