Tekstas ir nuotraukos: Kostas Slivskis
Vos švinta. Diena bus saulėta. Iš vakaro nulijo, tad oras skaidrus, tikrai itin tiks fotografijai. Čiumpu fototechniką, krintu į automobilį ir netrukus jau važiuoju vadinamuoju Vokiečio keliu.
Tas pavadinimas atsirado, kai, jau baigiantis Antrajam pasauliniam karui, rusai žygiavo per mūsų kraštą, per Žemaitiją, vydami vokiečius. Kaip ten buvo, kaip nebuvo, bet Rimučių (Plungės r.) vienkiemyje prisiglaudė vokietis, bėgęs nuo nelaisvės. Buvo eilinis, niekam neužkliuvo ir pas tuos kaimo žmones dirbo įvairiausius darbus tiesiog už pavalgymą. Nebėra nei to namo, nei tenykščių gyventojų, pasimirė ir tas vokietis, o keliuko pavadinimas liko. Ir dar prie pat esantis miškas pavadintas Vokiečio vardu.
Mėgsta tą mišką žvėrys. Jau pusšimtis metų, kai medžioju, tad per tą mišką ar greta jo daugybę kartų eita ir eita.
Kai išsikeliu į rytinę fotografijos iškylą, pirmiausia pro tą mišką Vokiečio keleliu ir važiuoju. Ten šonuose pievos, dirbamos žemės, visada žvėrį pamatysi. Jau žinau net kokį. Bemaž visada tai būna kiškis. Tiesa, dabar, kai savo medžioklės plotuose įkurdinome danielių, gali ir tų gražuolių bandą pamatyti. Ir pirmasis danielius, kai jau leido juos medžioti, būtent tame miške krito. Taiklų šūvį į jį mūsų klube paleido Arūnas Garmus 2019 metais būtent šiame Vokiečio miške.
Na, taip, pirmiausia kiškį ir pamačiau. Nebėra jų tiek, kiek būdavo prieš keliasdešimt metų. Atsirado daug plėšrūnų. Tą vargšą kiškelį visi taikosi sučiupti. Padaugėjo plėšriųjų paukščių, net gandras užsižiopsojusį ar kokį jauną, žiūrėk, jau trinktelėjo galingu snapu ir tempia į gandralizdį savo vaikams. Aš jau nekalbu apie lapes, mangutus, lūšis, vilkus…
Pradaręs mašinos langą, fotografuoju tą kiškį, vis norėdamas, kad kokį šuolį padarytų ar nuskuostų išilgai lauko. Tas papozavo pritūpęs, o kai pradariau dureles aparato stovui pasistatyti, nurūko užpakalį atsukęs… Geros fotografijos nepadariau.
Neskubėdamas sėdu į automobilį. Užplūdo mintys apie kiškių medžiokles. Prieš tuos penkiasdešimt metų tikrai jų buvo gerokai daugiau nei dabar. Bene kiekvienas iš medžioklės parsinešdavo kiškį, o neretai ir po kelis. Pavargusias kojas kiškio taukais patrini – jos tampa kaip jaunikaičio. Arba susitrenkei ar koks hemorojus atsirado, tai pirmieji vaistai – kiškio taukai.
Ko gero, jauni medžiotojai nė nežino, kad buvo laikas, kai tik du kiškius leisdavo sumedžioti. Nuvažiavau į kiškių medžioklę pas mažeikiškius. Medžiotojai išsirikiavę, kai kurie su gaidukiniais lygiavamzdžiais šautuvais, buvo ir su 16-ojo kalibro. Vienas pagyvenęs medžiotojas į atvirą šovinyną įsidėjęs du šovinius. Paklausiau, kodėl tik du šovinius teturi? Atsakė, kad du kiškius tegalima sumedžioti. Ir ką jūs manote – du ir sumedžiojo. Ir dar, pasirodo, į kiškius šaudė tik po pietų, kad nereikėtų visą dieną kuprinėje nešioti. Tada nebuvo jokių džipų – pėstute miškais, laukais traukdavome po keliasdešimt kilometrų.
Sykį medžiojome ne taip toli, gal už penkių kilometrų nuo Kantaučių bažnytkaimio. Žiema, gal 15 laipsnių šalčio. Buvau varovas. Jų tada nesamdydavome, išsiskaičiuodavome pirmais antrais ir eilės tvarka klampodavome po miškus. Paskutinis varymas. Man teko eiti pro bebryną. Pagalvojau: kurių velnių eisiu aplink, juk ledas storas, neįlūšiu. Jau baigiau pereiti bebryną, tik triokšt ledas, o aš iki pažastų vandenyje… Mečiau šautuvą krantan, sugriebiau kažkokį krūmą ir prisitraukdamas išsiropščiau ant kranto. Ką darysi, išsirengiau, gręžiu rūbus, tik žiūriu – kiškis strykt iš po to krūmo ir skuodžia tolyn nuo manęs. Beliko nusikeikti.
Kol su medžioklių draugais parsiradome į kaimą, mano rūbai jau buvo lediniai. Užėjome į parduotuvę. Ten dirbo pardavėjas Trumpickas, kuris visada laukdavo, kada pareis medžiotojai. Su draugu Alfonsu gana spėriai sutvarkėme stipriosios buteliuką (tada dar nebuvo draudimo), dar namo parvažiavę su juo pratęsėme… Kad nors būčiau nusičiaudėjęs…
Vienais metais, apie 1980-uosius, buvo daug sniego, bėgančio kiškio tik ausys matydavosi. Varymas. Žiūriu – skęsdamas sniege, atliuoksėjo kiškis ir sustojo už kokių trisdešimties metrų. Tik ausys kyšo. Pagalvojau, kad šūvį padarysiu žemiau – klius galvon. Pykšt! Kiškis pradingo. Po varymo priėjau pažiūrėti, kur tas kiškis guli. Atėjau į tą vietą, pasirodo, kiškis buvo už kelmo, į kurį ir susmigo šratai. Sniego daug, tad to kelmo neįžiūrėjau.
O kartą buvo juokelio! Į kiškį paleidome septyniolika šūvių, dar jį vijosi skalikas, o kiškis šmurkšt į prisnigtą pralaidos vamzdį ir dingo iš akių. Susirinkę visi žiūrim į tą skylę – kiškio nematyti. Sniego pripustytas bemaž visas vamzdis. Šuo į jį nelenda. Kraujo nematyti, tad nusprendėme, kad kiškiui nekliuvo.
Tą dieną dar buvo juokelio. Juozas patiesė kiškį ir parsinešė į medžiotojų būrį. Paėmęs už ausų, jį pakėlė iki krūtinės ir sako: „Pylėt septyniolika šūvių ir nepataikėt, o aš vienu šūveliu turėsiu ir kiškienos kepsnį, ir taukų.“ Tuo metu kiškis užpakalinėmis kojomis trinkt Juozui krūtinėn, išsprūdo ir nėrė miškan. Nebespėjo Juozas nė šūvio paleisti…
Taip, tikrai sumažėjo kiškių. Galima porinti, kad padaugėjo plėšrūnų, bet yra dar vienas niuansas – besniegės ir šlapios žiemos, drėgnas ruduo, dėl to kiškių esą mažėja.
Dar viena bėda – ūkininkai paprastai pievas šienauja, sukdami savo techniką apie lauką. Kiškeliai, stirniukai susispaudžia viduryje lauko, juos sutraiško pjaunamoji… Ne kartą apie tai rašiau. Juk, regis, būtų taip paprasta, kad Aplinkos ministerija priimtų nutarimą, jog būtina pradėti pjauti nuo vidurio lauko: kiškiai, stirnos, visa pievose esanti gyvastis pasitrauktų į mišką. Nevykdysi nutarimo – bus bauda. Vieną, kitą nubaus, pjaus nuo vidurio lauko ir išgelbės ne vieną gyvūną. Gi dabar ūkininkai tampa smulkiosios gyvūnijos žudikais.
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė iki 2022 m. pabaiga!
