Žemės savininkų ir medžiotojų klubų konfliktas kol kas dar neperaugo į visuotinę problemą, tačiau pavienės situacijos sulaukia plataus atgarsio ir gali paveikti medžioklės ūkio ateitį. Dauguma medžiotojų yra prieš nusistovėjusios tvarkos laužymą, bet dalis žemės savininkų nori visiškai pakeisti medžioklės plotų kūrimo principus – gauti teisę patys medžioti savo žemėje ir spręsti, su kuriuo klubu sudaryti sutartį dėl medžioklės organizavimo.
Paprastai žemės ir miško savininkai, kurie patys yra medžiotojai, geba rasti bendrą kalbą su klubu, kurio plotuose yra jų valda, ir gauna teisę medžioti savo žemėje, dalyvauti klubo rengiamose medžioklėse ar net tapti visateisiu nariu. Bet yra ir klubų, kurių santykiai su žemės savininkais vyksta tarsi Holivudo trileryje…
Medžiotojų klubas nepriima į savo gretas žemės savininkų, o šie draudžia klubams medžioti, nes medžiotojai pažeidžia etikos ir įstatymų normas, ignoruoja žemės savininkų pretenzijas. Žemės savininkai mano, kad jiems viskas leidžiama, ignoruoja įstatymus ir klubo vadovybės reikalavimus, dėl to būna išmetami iš klubo, bet paskui lieka nepatenkinti tokia įvykių baigtimi.
Klubų vadovai padirbinėja dokumentus ir parašus, kad apšmeižtų ir išmestų iš klubo žemės savininką, kuris nurodo neteisėtas veikas ar neetišką elgesį medžioklėje… Tai tik pavieniai atvejai, rodantys bendrą problemą, ir šiuo metu daug žemės savininkų norėtų didesnės įtakos medžioklės organizavimo klausimais savo žemės valdose ir yra pasirengę imtis veiksmų.
Būtinas dialogas
Medžiotojų organizacijų atstovai pabrėžia, kad aštrių ginčų kyla labai retai. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) vadovas Jonas Talmantas 5-oje mūsų žurnalo laidoje Pokalbiai apie medžioklę nurodė: „Iš visų asociacijoje esančių beveik 1000 klubų tik keliasdešimt turi vienokių ar kitokių problemų su žemės savininkais. Iš esmės manau, kad dabartinė medžioklės plotų sistema yra gera ir keisti nieko nereikėtų.“
Lietuvos medžiotojų draugijos (LMD) vadovas Gediminas Vaitiekūnas nurodė: „Iš tikrųjų savininkų ir medžiotojų konfliktų dėl teisės medžioti Lietuvoje tėra kelios dešimtys. Atskira tema – savininkai, norintys sukurti „nuosavus“ medžioklės plotus, bet tokių yra tik keletas, ir čia irgi yra ne medžiotojų klubų, o valdžios ir savininkų klausimas.“
Ir medžiotojų sąjungoje Gamta problemiškų apylinkių yra vos keli procentai, remiantis sąjungos prezidento Raimondo Ribačiausko pateikta informacija.
„Aišku, dauguma medžiotojų klubų vienaip ar kitaip palaiko konstruktyvius santykius su žemės ir miško savininkais, bet gana daug ir tokių, kur nesutarimai virsta rimtais konfliktais. Neretai klausimo sprendimas nueina iki teismo. Šitokių dalykų neturėtų būti, kaip ir reikalavimų žemės savininkui už stojimą į medžiotojų klubą vietoj 500 eurų mokėti 3000–4000. Girdėta, kad šios sumos siekia net 7000 eurų.
Kita vertus, medžiojantys žemės savininkai, kurių klubai nenori priimti, dažniausiai jau anksčiau yra ką nors prisidirbę, yra buvę kokių nors senų nesusipratimų ar panašių problemų. Šiaip ar taip, manau, kad visos suinteresuotosios pusės turėtų susėsti prie bendro stalo ir ieškoti sprendimo“, – prieš mėnesį viename iš interviu žurnalui Medžioklė sakė aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis.
Diskusijos apie plotų sistemos tobulinimą
Pirmą kovo penktadienį žemės savininkų organizacijų prašymu Aplinkos ministerija suorganizavo nuotolinę konferenciją, kurioje aptarta nesutarimų esmė, siūlymai ir reikalavimai. Dalyvavo žemės savininkų ir medžiotojų organizacijų atstovai. Prie konferencijos prisijungė apie 120 dalyvių, o 30 iš jų suteikta galimybė išreikšti savo nuomonę. Įžanginę kalbą sakė aplinkos ministras S. Gentvilas, o susitikimą moderavo jo patarėjas M. Čepulis.
„Aptarėme galimybes pagerinti esamą medžioklės plotų sistemą žemės savininkų teisių kontekste. Įdomu, kad daliai susitikimo dalyvių – ir savininkų, ir medžiotojų, – itin patiktų pereiti prie sutarčių sistemos, kokia yra Latvijoje. Po konsultacijų su Latvijos medžiotojų bendruomenės atstovais likome prie nuomonės, kad medžioklės plotų tvarka Lietuvoje yra daug racionalesnė. Medžioklės apylinkės su nustatytomis ribomis sudaro daug stabilesnį pagrindą negu plotai, kurių apimtis ir ribos gali kisti priklausomai nuo sutartinių santykių“, – sakė M. Čepulis.
Latvijoje medžioklės plotus nustato patys kolektyvai, sudarydami sutartis su žemės ir miško savininkais – fiziniais ir juridiniais asmenimis, dėl to ši sistema ir turi savo minusų. Neįmanoma sudaryti sutarčių dėl visų medžioklei tinkamų teritorijų. Žmogiškasis veiksnys, negebėjimas susitarti su žemės savininku ar net išsiaiškinti, kam priklauso konkretus kadastro numeris, nuolatiniai nuosavybės teisių pokyčiai ir panašios kliūtys trukdo sukurti tolygų ir visa apimantį medžiojamųjų teritorijų žemėlapį.
Latvijoje yra apie 6 mln. hektarų medžioklei tinkamų plotų, o registruotos medžioklės apylinkės užima apie 4,7 mln. hektarų. Vadinasi, 1,3 mln. hektarų plote nemedžiojama.
Latvijos patirtis rodo, kad sutarčių sistema sudaro palankią terpę nesąžiningiems veiksmams, „reiderizmui“, ir neretai sukelia rimtų konfliktų tarp klubų. Yra ir kitų problemų, kurios Lietuvos medžioklės plotų sistemai nebūdingos.
Medžioklės plotai – žemės savininkams!
Konferencijoje rimčiausius argumentus, kodėl dabartinį įstatymą reikia keisti iš esmės, pateikė vienas geriausių konstitucinės teisės žinovų, teisininkas prof. Algimantas Šindeikis. Pranešėjas tiesiai šviesiai pasakė: „Pas mus tebegalioja senasis tarybinis įstatymas, tarsi privačių žemių ir miškų dar nebūtų, nes praktiškai tie patys būreliai, persivadinę į klubus, asociacijas ar pan., kaip ir sovietmečiu, tebemedžioja praktiškai tuose pačiuose plotuose.
Ir medžioja tai savininkų žemėse, nes beveik visa dirbama žemė (99 proc.) yra privati, apie pusė miškų – taip pat privati savininkų nuosavybė. Siūlau susieti teisę medžioti su privačios žemės nuosavybės teise, nes taip yra beveik visoje Europoje, net ir kaimyninėje Latvijoje, kur pagal 2012 m. pakeistą medžioklės įstatymą savininkai atgavo teisę medžioti nuosavoje žemėje, nes klubų plotai formuojami tik pagal nuomos sutartis su savininkais.“
Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) vadovas Algis Gaižutis nurodė, kad jo organizacijos pozicija visada buvo ir bus nuosekli – medžioklės plotai priklauso tos žemės ir miško savininkui. „Teisę medžioti laukinius gyvūnus reglamentuoja ir leidimus valstybė suteikia tik tiems, kurie yra medžiotojai ir turi susitarimą su žemės ir miško savininkais dėl medžioklės plotų naudojimo (jei patys nėra savininkai). Paprasta ir aišku“, – teigė LMSA vadovas.
Į klausimą, ar laikantis tokio požiūrio ir naujos medžioklės plotų kūrimo sistemos nekils pavojus tvariam medžioklės ūkiui ir ar tai netrukdys palaikyti selekcinės medžioklės principų, kaip numato medžioklės įstatymai ir taisyklės, įskaitant Konstitucijoje apibrėžtus principus, A. Gaižutis atsakė, kad formuoti didelių medžioklės plotų niekas nevers: „Čia prievartos nėra. Mažuose plotuose elnių selekcija niekas ir neužsiims. Čia medžioklėtvarkos organizavimo klausimai. Reikia skirti nuosavybės teisių klausimus ir medžioklėtvarkos reikalus. Bet jei vyks diskusija, sprendimai galimi.“
Plotų sprendimai
Vienas iš žemės savininkų siūlymų – atšaukti vadinamąjį 15 ha apribojimą ir leisti žemės savininkui savo plotuose medžioti nelimituojamus medžiojamuosius gyvūnus neribotai. „Iš esmės būtų galima leisti medžioti 1, 3, 10 hektarų plotuose. Svarbiausia, kad žmogus būtų informuotas, ką galima medžioti, ir laikytųsi šio reikalavimo“, – sakė M. Čepulis, pabrėždamas tokio pobūdžio medžioklės kontrolės klausimą.
Nuotoliniame susirinkime išsakyta idėja nustatyti medžioklės apylinkių teritorijos lubas ir taip padidinti medžiotojų klubų skaičių. Ne paslaptis, kad medžiotojų organizacijos reguliariai rengia kursus ir kasmet nauji kandidatai gauna medžiotojo bilietą, bet nieko daugiau. Jie neturi savo klubo ir telieka eiti į komercines medžiokles, kaskart mokant gana dideles sumas.
„Galbūt mums teks atlikti reviziją ir reorganizuoti daugelį dabartinių medžioklės apylinkių. Tai nebus lengvas darbas ir greičiausiai stambieji medžiotojų klubai prieštaraus, kad jų 10, 20 ir net 30 tūkst. hektarų plotai padalijami. Tačiau taip bus suteikta proga medžioti daug daugiau žmonių – jauniems medžiotojams ir žemės savininkams, kurie kol kas negali rasti klubų, prie kurių prisijungti“, – pokalbio pabaigoje sakė M. Čepulis, nurodydamas, kad tai yra vienas iš galimų sprendimų.
Medžioklė – gamtosaugos dalis
Žemės savininkų ir medžiotojų konferencijoje ne kartą pabrėžta, kad medžioklė yra ūkinė veikla. Kai kurie dalyviai ją pavadino pomėgiu, laisvalaikio praleidimo būdu ir net pelno šaltiniu.
„Turime nepamiršti, kad medžioklė nėra pramoga ar sportas, ir net ne ūkinė veikla. Medžioklė yra gamtosaugos dalis“, – teigė M. Čepulis. Žinia, Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis laukinės augalijos ir laukinės gyvūnijos apsauga. Medžiotojai gauna teisę naudoti medžioklės išteklius, todėl įsitraukia į gamtosaugos procesus. Kuriant medžioklės plotus svarbiausia sąlyga yra tvarus populiacijų tvarkymas.
Vienas susitikimo stebėtojas, pageidavęs likti anonimu, nurodė, kad žemės savininkų interesų gynėjai kalbėjo tik apie tai, kaip medžioti savo žemėje, kaip išauginti didesnį derlių, pašalinti nuostolius, gauti daugiau pinigų, bet niekas nepriminė, kad būtent ūkininkai padaro gamtai didžiausią žalą. „Niekas nekalbėjo apie chemikalų daromą žalą, pramoninį žemės ūkį, apie tai, kad mozaikinis peizažas Lietuvoje jau pamirštas reiškinys. Kiek paukščių, mažųjų graužikų ir kanopinių jauniklių žūva žemės ūkio plotuose? Su tokiu požiūriu negali būti nė kalbos apie biologinę įvairovę“, – sakė konferencijos stebėtojas.
„Labai gaila, bet abiejų pusių atstovai pamiršo patį svarbiausią medžioklės tikslą – gamtosaugą. Absurdiškai skambėjo teiginys, kad medžiotojai daro gerus darbus, nes didina medžiojamųjų rūšių populiacijas. Mes šiuos gyvūnus galime medžioti, nes kažkodėl jų per daug ir jie kažkokiu būdu daro poveikį kitoms rūšims arba aplinkai. Jeigu populiacijos būtų tokios mažos, kad jas reikėtų didinti, medžioklė nebūtų leidžiama, – po susirinkimo sakė mokslininkas ir medžiotojas Petras Adeikis. – Dabar XXI amžius ir medžioklė niekada nebebus tokia kaip protėvių laikais. Konferencijoje daugelis kalbėjo, kad reikia skatinti populiacijų gausėjimą, kad būtų galima medžioti daugiau. Negalima į medžioklę žiūrėti kaip į fermą. Reikia suprasti, kad gamta niekam nepriklauso. Mūsų pareiga – joje šeimininkauti, rūpintis biologinės įvairovės ir rūšių pusiausvyros išsaugojimu. Jeigu nori auginti, įsigyk mėsinių karvių!“
Kokius sprendimus siūlo medžiotojų organizacijos?
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija
Didžiausia Lietuvos medžiotojų organizacija nuosekliai pabrėžia nuosaikų požiūrį į bet kokius radikalius esamos tvarkos keitimus. „Žemės nuosavybė nėra absoliuti sąvoka. Sprendžiant dėl medžioklės plotų tvarkos ir galimybės kurti sutartinius santykius su medžiotojų klubais, reikia prisiminti, kad žvėrys yra valstybės nuosavybė ir jie neatitenka žemės savininkui tik todėl, kad maitinasi jam priklausančiuose laukuose. Jis neturi teisės jų medžioti ar kaip nors kitaip panaudoti.
Susirinkime kalbėjome apie medžioklės įstatymus, taip pat ir apie Latvijos variantą. Manau, kad jis nėra tinkamas. Kas nutiks, jeigu visiems medžiotojų klubams teks sudaryti sutartis dėl plotų naudojimo? Žemės ir miško savininkų skaičius Lietuvoje siekia milijoną! 10-ajame dešimtmetyje jau matėme bandymą pereiti prie sutarčių. Tą bardaką daugelis prisimena! Šiuo metu sudaryti sutartis su savininkais įmanoma, bet neprivaloma. Ir ši tvarka trukdo tik nedideliam skaičiui žemės savininkų ir medžiotojų.
Man atrodo, kad šiuo metu sukurtos visos sąlygos, kad klubai galėtų veikti, o medžiotojai ir žemės savininkai galėtų kandidatuoti į narystę klube. Mano nuomone, problema yra išgalvota, o nesutarimų aktualizavimas naudingas tik konkrečiai visuomenės daliai, suinteresuotai kurti privačius medžioklės plotus“, – sakė LMŽD vadovas J. Talmantas.
Lietuvos medžiotojų draugija
„Privati nuosavybė yra absoliučiai gerbtina. Problema susideda iš dviejų dalių. Pirmoji – savininkai, norintys medžioti, kur turi nuosavą žemę, ten gyvena ar, kaip dažnai būna, ūkininkauja, bet negali to padaryti. Antroji – savininkai, norintys gauti pajamų už medžioklę savo nuosavybėje, – bendrą LMD nuomonę reiškė jos vadovas G. Vaitiekūnas. – Medžiotojų bendruomenė gali bandyti spręsti pirmąją problemą, bet yra ir antra – grynai valstybės ir savininkų santykiai.
Valstybė surenka iš medžiotojų pinigus už gamtos išteklių naudojimą privačioje nuosavybėje, bet su savininkais nepasidalija. Tai kelia lyg ir pagrįstą savininkų nepasitenkinimą. Ir tokį troškimą sukelia tik medžioklė, nors nuosavame miške bet kieno renkami grybai, uogos, numesti ragai, vedžiojami šunys nekelia jokio priešiškumo ir noro iš to gauti pajamų, o valstybė gina piliečių teisę lankytis bet kuriame miške. Savininko žemėje atradus naftos, žvyro ar durpių telkinį, savininkas automatiškai nieko negali gauti: jis eina pas valdžią, gauna atitinkamą leidimą ir pats moka mokesčius už gamtos išteklių naudojimą, jeigu iš to nori gauti pajamų.“
LMD vadovas teigė, kad reikia atkreipti dėmesį į pirmąją klausimo dalį. Jis akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia piliečių diskriminaciją pagal turtą.
„Daugelis medžiotojų, turinčių žemės nuosavybę, užduoda tokį klausimą: „Kuo žmogus, kuriam priklauso 14 hektarų žemės, prastesnis už turintį 15 hektarų?“ Tam tikra prasme tai diskriminacija, kuri stiprina socialinių sluoksnių atskirtį, – teigė LMD vadovas. – Kiekvienas mūsų pilietis turi vienodą prigimtinę teisę į Lietuvos gamtos išteklius, todėl kiekvienas, turintis žemės, ūkio paskirties žemės ar miško, turi turėti galimybę realizuoti savo teisę. Medžiotojų Lietuvoje yra tiek, kiek yra. Neatsiras begalybė besiveržiančių į kiekvieną klubą ar perkančių po hektarą kiekvieno klubo teritorijoje, kad tik galėtų pretenduoti į medžioklę joje.
Realiai kiekviename klube atsirastų 1–3 nauji kandidatai. Buvau kviestas į kelis klubus, paskaičiavau, kad ten galėsiu nuvažiuoti 2–3 kartus per metus, bet turėčiau mokėti visus mokesčius. Ar tikrai verta? Dabar medžioju dviejuose gretimuose klubuose, į antrąjį mane priėmė kaip žemės savininką. Nuvažiuoju pas draugus kituose rajonuose svečio teisėmis 3–4 kartus per metus. Manau, daugumai savininkų irgi to pakaktų. Klubų nenoras priimti naujokų dažniausiai turi dvi priežastis: pirma, nesinori į susigyvenusį kolektyvą įsileisti nežinia ko, galbūt nesugyvenamo, konfliktiško charakterio žmogaus; antra, autoritariniai klubų vadovai nenori svetimų akių, kurios matytų jų veiklą.“
„Į šį reikalą reikėtų įtraukti ne tik savininkus, bet ir naudotojus, – teigė G. Vaitiekūnas. – Dažniausiai ūkininkai (naudotojai) dirba masyvus, kur yra dešimčių savininkų jiems išnuomota žemė. Tai smarkiai sumažintų reikalingų susitarimų skaičių, o nuostolių ir kitus klausimus vis tiek reikia aiškintis su naudotojais. Na, o savininkai, uždraudę medžioti savo nuosavybėje, turėtų ją pažymėti riboženkliais ir ženklais.“
Kalbėdamas apie naujų medžiotojų priėmimą, G. Vaitiekūnas pasidalijo savo medžioklės klubo patirtimi: „Mūsų klubas yra nusižiūrėjęs iš kitų gerą receptą naujokams. Pretendentas dvejiems metams tampa klubo rėmėju. Jis moka nario mokesčio dydžio paramą klubui, nemoka stojamojo mokesčio, neturi balso teisės susirinkime, negauna individualaus medžioklės lapo (gali medžioti tik su tikruoju klubo nariu), turi dalyvauti talkose ir atvykti į medžioklę ne mažiau kaip 5 kartus per metus. Po dvejų metų klubas sprendžia, ar priimti į tikruosius narius, ar dar palikti rėmėju. Dalis naujokų patys nebenori likti klube, dalis lieka rėmėjais savo noru, dalis tampa klubo nariais.“
LMS Gamta
Gamtos prezidentas R. Ribačiauskas, kaip ir daugelis kitų apklaustųjų, pripažino, kad ši problema nebus lengvai išsprendžiama. „Reikia suprasti, kad nuosavybė nėra absoliuti sąvoka. Nuosavybės teisė nėra absoliuti. Žmogui, žemės savininkui priklauso konkretus žemės plotas konkrečioje vietoje. Vis dėlto pati žemė ir visi jos ištekliai, įskaitant medžiojamuosius gyvūnus, priklauso valstybei. Todėl negalime į šią problemą žiūrėti vienareikšmiškai“, – sakė R. Ribačiauskas, komentuodamas klaidingo požiūrio pagrindą.
Kaip minėta, dalis medžiotojų ir žemės savininkų siūlo pereiti prie žemės nuomos sutarčių. „Manome, kad nėra pagrindo sudaryti plotų nuomos sutarčių, nes mes, medžiotojai, nenaudojame žemės! Mes naudojame medžioklės išteklius, kurie priklauso valstybei. Taip pat jeigu kokiam nors asmeniui priklauso keli šimtai hektarų ir jis išsinuomoja papildomos žemės, šis asmuo gali elgtis su ja savo nuožiūra, o Medžioklės įstatymas šiam žmogui, net jeigu jis medžiotojas, neleidžia šiuose plotuose medžioti“, – aiškino R. Ribačiauskas.
Gamtos prezidentas nurodė, kad ši problema turi dar vieną aspektą – išmokų klausimą. Socialiniuose tinkluose ir įvairiuose komentaruose žemės savininkai teigia, kad žvėrys maitinasi ir dauginasi jų žemėse, tad nėra teisinga, kad jie nieko už tai negauna. Be to, jie negali medžioti savo nuosavybėje. „Šiuo metu klubai moka valstybei. Tegu valstybė išmoka savininkams jų žemės plotams proporcingas sumas už medžioklės išteklių naudojimą. Tai dėmesio verti prieštaravimai ir iš tiesų nežinau, kaip šią situaciją būtų galima išspręsti“, – pripažino Gamtos vadovas ir pridūrė, kad netrukus bus sukurta nauja ministerijos darbo grupė, nagrinėsianti šią problemą. Sąjunga paruoš savo siūlymus ir pateiks šiai darbo grupei.
PRENUMERUOK Žurnalas Medžioklė arba ieškok spaudos prekybos vietose!
Žurnalo „Medžioklė“ „YouTube“ kanalas
