Iš pirmo sumedžioto elnio kone norisi pasidaryti iškamšą ir pasistatyti prie lovos, kad kaskart būtų galima į jį pasižiūrėti. Vis dėlto svajonėms ne visuomet lemta tapti realybe. Manau, kiekvienas medžiotojas nori kuo ilgiau pratęsti medžioklės procesą ir mėgautis kiekvienu momentu.
Visi esame dešimtis kartų atsukę filmą iki momento, kai išgirstame pirmą braškesį tankmėje ar pamatome elnio ragų galus kur nors žolynuose ir suprantame – jis ateina! Kiekvienas yra permąstęs šūvio momentą ir iki smulkmenų prisiminęs, kaip elnias buvo rastas. Maniškio reikėjo ieškoti paskui kraujo pėdsaką, bet net šuns neprireikė – pataikius į širdį gyvūnas toli nenuėjo. Net diriant norisi išsaugoti daugiau nei tik trofėjų.
Rudenį elniams užauga gražūs karčiai, jų didybės ir vyriškumo simbolis. Žiūrint iš priekio, storas elnio kailis yra tarsi galingo kaklo pagrindas, remiantis gražią, skulptūrišką galvą ir, žinoma, ragus. Pasididžiavimas ir jėga! Nesusilaikiau ir, galvodama apie vilnos panaudojimo galimybes, nupjoviau ruoželį karčių ir išdžiovinau kūrykloje.
Žinoma, kad jau buvau kai ką sugalvojusi. Pirmasis bandymas yra vokiško stiliaus skrybėlės smeigtukas – dovana geram draugui.
Aštriomis žirklėmis, pirštais prilaikydami kiekvieną sruogą, prie pačios odos nukirpkite vilną. Atsižvelkite, kad plaukeliai nėra vienodo ilgio, todėl kirpkite daugiau nei reikėtų planuojamo storio šluotelei.
Nukirptas sruogas padėkite į kokią nors dėžutę kartu su pjūvio galu, kad paskui būtų lengviau suformuoti šluotelę. Kad šluotelė gražiai atsivertų, vilna dedama nukirptu galu į išorę, pirštais suspaudžiant kitą galą. Stulbina pereinantys atspalviai – nuo kakavos iki rudos spalvos! Taigi šluotelė jūsų rankose turi būti apie centimetro storio. Galite pernelyg nesistengti sudėti plauką prie plauko pagal ilgį, tik apytikriai suformuokite viską kartu. Vėliau nupjausite, kas nereikalinga.
Kietai suėmę vilną tvirtu, bet ne storu siūlu suriškite prie pirštų. Laisvi turi likti apie penki centimetrai ilgio. Siūlo vija turi būti tanki, bet ne iš kelių sluoksnių, antraip vėliau bus sunku pritvirtinti. Pabaigę iš visų pusių apklijuokite stipriais klijais, kad jie įsigertų ir laikytų tiek siūlą, tiek vilną.
Suspaudę visą ryšulį, stipriai suvyniokite jį į popierių ir patį galą nupjaukite aštriu peiliu, kad visi plaukeliai būtų vieno ilgio. Paskui saugumo dėlei ne iš šono, o iš laisvo galo kryptimi prieš vilną įsprauskite klijų snapelį į šluotelės vidurį iki surišimo vietos ir įspauskite truputį klijų, o paskui pirštais visą darinį suplokite. Žiūrėkite, kad klijų nebūtų per daug ir jie neišsispaustų į išorę.
Būtų gerai, jeigu viršutinis vilnos sluoksnis nebūtų suklijuotas. Štai ir turite į vėduoklę panašią šluotelę. Kai klijai sukimba, iškratykite visus trumpesnius ir nesusiklijavusius plaukelius, taip pat tuos, kurių nelaiko siūlas.
Tinkamos sagties nei paprastose, nei interneto rankdarbių parduotuvėse neradau. Bet kam reikia metalo, jeigu medžiotojas visuomet po ranka turi natūralių žaliavų! Puikiai tiks miške rastų ragų galas – įspaudę į spaustuvus išgręžkite skylę, kuri pagal dydį tiktų vilnos šluotelei.
Įrankiu Dremel, skirtu graviruoti, medienai, kaului, metalui, stiklui apdoroti, rage padarykite raštų. Užpakalyje įpjaukite įdubą sagčiai pritvirtinti.
Kai gatavas rago įtvaras, paimkite elnio vilnos šluotelę, virtuvėje ant lentelės prie pačios siūlų vijos aštriu peiliu nupjaukite nereikalingą vilną ir šluotelę suklijuokite stipriais klijais. Leiskite sukietėti ir karštais klijais pritvirtinkite prie rago.
Tokių ir kitokių sagčių galima įsigyti dailės ir rankdarbių parduotuvėse.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
